Mūsų keliamas klausimas – „kodėl nevykdomi rinkimų pažadai“ – leidžia pirmiausia klausti, kas apskritai yra politinis pažadas. Akivaizdu, kad rinkimų pažadas, su kuriuo susiduriame kasdien, yra bet kurios partijos pavadinimas. Tai tam tikras ideologinis ar vertybinis įsipareigojimas rinkėjams.
Vladimiras Laučius
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)
Jis gali neturėti jokios prasmės, kai partija vadinasi „Rinkimai 96”. Jis gali nominaliai skelbti kurių nors vertybių pirmumą, kaip „Tvarka ir teisingumas“ arba lenkų „Prawo i Sprawiedliwość“. Jis taip pat gali įpareigoti kuriai nors tradicinei ideologijai – antai socialdemokratų ar konservatorių.

Politinis pažadas yra ir partijos kandidatų sąrašas. Balsuojama už žmones, kurie politiškai patrauklūs dėl savo savybių, žadančių įvairioms rinkėjų grupėms tam tikrų lūkesčių išsipildymą, atitinkančių tam tikrą gero politiko sampratą.

Politinis pažadas yra ir politikų kalbos, kurias girdime ir skaitome kasdien – nebūtinai per rinkimų kampanijas – arba tiesiogiai, arba perteikiamas žiniasklaidos priemonių. Jei žmogų įtikiną politiko argumentai, išdėstyti straipsnyje ar radijo laidoje, jis gali tikėtis iš tokio politiko išmintingų sprendimų ateityje ir balsuoti per rinkimus už jį ar jo partiją ne dėl to, kas bus žadama vien proginėje rinkimų programoje ar reklamoje.

Galiausiai rinkimų pažadas yra tai, kas pasakoma ir išreklamuojama per rinkimų kampanijas. Lietuvoje tai ilgainiui vis nykesni tampantys televizijos debetai, taip pat partijų ir politikų rinkimų programos, kurios dažnai laikomos svarbiausiu politinės jėgos pažadu rinkėjams. Jau tapo tradicija prieš kiekvienus rinkimus susirinkusiems politologams tas programas nagrinėti bei vertinti. Taip pat tapo tradicija sukti galvas, ką mums visiems daryti, kai partijos savo programinių pažadų nevykdo.

Matyt, reikėtų skirti kaip nevienodai įpareigojančias programų bendrąsias dalis, kuriose kalbama apie principinius, ideologinius ir vertybinius dalykus, nuo tų dalių, kuriose žadami konkretūs tikslai ir veiksmai. Dėl principinių nuostatų nesilaikymo dažniausiai yra kalta jas pamynusi partija. Savo ruožtu konkretūs pažadai siekti tam tikrų sprendimų priėmimo arba aukštesnio gerovės lygio negali būti vertinami taip pat vienareikšmiai.

Valdančiąsias koalicijas sudarančios partijos atsakomybę už neįgyvendintus pažadus nesunkiai suverčia partneriams. Praėjusią Seimo kadenciją ryškią įtakos persvarą prieš Naująją sąjungą turėję socialdemokratai aiškino, kad progresinių mokesčių jie neįvedė, nes tam esą trukdė liberalesnę politiką propaguojantys koalicijos partneriai. Gal tai buvo veikiau išsisukinėjimas nei tiesa, bet kai valdančiąsias koalicijas sudaro po kelias partijas, jų konkretūs praktiniai pažadai išties nemaža dalimi praranda įpareigojantį statusą.

Maža to, į kaltinimus neįgyvendinus vieno ar kito pažado neretai galima atsakyti, jog aklas to pažado laikymasis nepalankiai susiklosčius aplinkybėms atneštų daugiau žalos nei naudos. Ir tiek rigidiškas kabinimasis į konkrečius tikslus, tiek pragmatiškas prisirišimas prie aplinkybių neturi nusverti principinių partijos nuostatų ir vertybių. Kaip sako Friedrichas von Hayekas, „neįmanoma vadovautis vien konkrečiais, sąmoningai pasirinktais tikslais ... ir atmesti visas bendrąsias vertybes“.

Ar rūpi bendrosios vertybės ir įsitikinimai dabartinėms valdžios partijoms? Kaip sako apie LSDP viršūnes Bronislovas Genzelis, „politiniai įsitikinimai tai kompanijai nelabai rūpi“. Jo žodžiais, šios partijos nomenklatūra – „tai ne komunistine nostalgija sergantys asmenys, bet principų neturintys, už savo gerovę pasiryžę bet kam tarnauti individai“. Tai leidžia geriau suvokti, kodėl, kaip apie socdemus sako Peisachas Freidheimas, jie „nelabai mėgsta kalbėti apie savo vertybes, o jei jau kalba, tai tik bendrais, nieko nesakančiais lozungais“.

Principų vaidmenį vienoje konferencijoje savitai įvertino Algirdas Brazauskas: "Aš norėčiau pavartoti posakį „čia kelio pabaiga”, kas reiškia „supratimą, kad ateitis skirsis nuo praeities” <...> Praeities nebėra. Kelias, kuriuo dešimtmečiais ėjome, baigiasi. Nuo šiol kelionė į rytojų bus lyg važiavimas laukais be kelių, ir mes turime pakeisti savo mąstyseną. Tai reiškia: paprastai galiojantys principai jau neegzistuoja. Kas vertinga šiandien, rytoj galbūt bus visiškai bevertis dalykas".

Vertybinio mąstymo ir jį įkūnijančio žodžio išsižadėjimą liudija neprincipingus veiksmus ciniškai išteisinanti retorika. Antai per 2004 m. Seimo rinkimų kampaniją socialdemokratai aštriai kritikavo Darbo partiją, bet po rinkimų nusprendė vis dėlto derėtis su „darbiečiais“ dėl koalicijos ir ją galiausiai sudarė. A. Brazauskas tąsyk viešai pareiškė, jog maža kas kalbama per rinkimų kampanijas – suprask, nebūtina visko imti į galvą.

Toliau vyko dar keistesni dalykai. Justinas Karosas apie LSDP posūkį derėtis su Darbo partija tvirtino, esą politikoje netikėtų posūkių būna ir tai priklauso nuo susidariusios situacijos. Pasak J. Karoso, „principų įsikibimas yra blogos politikos pavyzdys“.

Pripažįstame, kad norime būti valdomi veiksmingai ir tyliai – be nuomonių sankirtų, be idėjų kovos, be viešų politinių diskusijų, niekinamai vadinamų „rietenomis“. Pripažįstame, kad mums reikia ne politinio žodžio ir minties laisvės, bet laisvės nuo politinio žodžio ir minties.
Vladimiras Laučius:

Bėda ta, kad Brazauskas apie principų laikymąsi sakė visai ką kita: „Matote, rinkimų kampanijos metu daug kas yra kalbama <...> Tačiau yra tam tikros idėjos, pamatiniai principai, kuriais vadovaujasi rinkimuose dalyvaujančios partijos <...> Kai mes kartu su Darbo partija ir kitais koalicijos partneriais pabandėme sukurti bendrą programą, paaiškėjo, kad tai įmanoma padaryti. Nes principiniai klausimai buvo daugmaž toleruojami visų partijų programose“.

Kitaip tariant, J. Karosas paskubėjo paskelbti, jog laikytis principų kvaila ir galima jų nepaisant sutarti su Darbo partija; A. Brazauskas savo ruožtu tai paneigė ir apvertė J. Karoso mintis aukštyn kojomis: sutarti su Darbo partija galima, nes principinių nesutarimų nėra.

Abu pasiaiškinimai liudija atsainų požiūrį ne tik į idėjas ir principus, bet ir į politinės retorikos prasmę. Galima ne tik elgtis neprincipingai, bet ir aiškinti savo poelgius taip, kad rinkėjai, regis, laikomi nesusimąstančiais padarais, kuriems galima kalbėti bet ką. Įvykęs principų išsižadėjimo faktas veidmainiškai racionalizuojamas nepaisant idėjinio nuoseklumo, nesiskaitant su žodžiais ir mintimis. Politinis kalbėjimas virsta kauke, maskuojančia slepiamą turinį, užuot tą turinį atskleidęs ir padėjęs suvokti.

Politinę retoriką nuvertinantį požiūrį liudija ir kito socialdemokrato – Juozo Bernatonio viename partijos suvažiavimų dėstytos mintys. Pagal jį, viešas politiko kalbėjimas ir veikimas atskirtini išaukštinant veiksmą bei nuvertinant žodį. Jis kvietė įžvelgti esminį skirtumą tarp tų politikų, kurie teikia pirmumą kalbėjimui, ir tų, kurie pirmenybę suteikia veiksmui, bei labino pastaruosius. Mintis paprasta: reikia dirbti, o ne kalbėti.

Ši kalbų ir darbų skirtis atsiranda dėl keisto politikos suvokimo, kuriuo nuvertinama viešoji erdvė, o kartu ir demokratinė santvarka. Demokratinė politika suponuoja viešą idėjų, pažiūrų ir nuomonių sklaidą, be kurios piliečiai netektų esminio pagrindo vertinti, apsispręsti bei rinktis. Kai žiūrime tik tariamų ar tikrų darbų (apie kuriuos, beje, taip pat paprastai sužinome iš viešosios erdvės, kalbėdamiesi, klausydamiesi, skaitydami) ir nepaisome to, kas sakoma, pripažįstame, kad politika mus domina ne kaip minties, o kaip buities dėmuo.

Pripažįstame, kad norime būti valdomi veiksmingai ir tyliai – be nuomonių sankirtų, be idėjų kovos, be viešų politinių diskusijų, niekinamai vadinamų „rietenomis“. Pripažįstame, kad mums reikia ne politinio žodžio ir minties laisvės, bet laisvės nuo politinio žodžio ir minties.

Tokios nuotaikos gali vesti į savanorišką laisvės išsižadėjimą perduodant valstybinio rūpesčio naštą ūkininkams-specialistams (technokratinis modelis) arba autoritariniam šeimininkui (į Rytus nuo Lietuvos suklestėjęs modelis), žadantiems rūpintis mūsų buitimi nacionalinio mąsto ūkyje, vien iš įpročio gal dar vadinamame „respublika“.

Nepagarba politiniam žodžiui ir racionalaus įtikinėjimo menui, atsainus klausytojo požiūris į kalbėtoją ir niekinamas kalbėtojo požiūris į klausytoją, kuriam brukama žemos prabos politinė lektūra, tampa Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybe.

Politinė retorika šiandien tapatinama su viešųjų ryšių technikomis, veidmainiavimu ir gebėjimu kalbėti nieko nesakant. Randasi maniją primenantis įtarumas jos atžvilgiu: esą retoriką įprasmina ne politinio diskurso vidinė logika, bet išoriška jo turinio atžvilgiu interesų konjunktūra. Užuot mėginus suvokti ir įvertinti turinį, karštligiškai rausiamasi po juo, ieškant tariamai slepiamų motyvų: kam tai naudinga, kas tai užsakė, kiek sumokėjo, kodėl būtent dabar apie tai prabilo ir koks yra autoriaus zodiako ženklas.

Nuolat vertinančiam pagal nuosavą sugedimo laipsnį dažnam mūsų vertintojui atrodo, kad politinė retorika apskritai nesiremia teisingumo, bendrojo gėrio ir tiesos siekiniais. Esą viskas šališka, subjektyvu ir paremta savanaudiškais interesais. Politinės retorikos vaidmuo suvedamas į slapto savanaudžio motyvo žodinės priedangos funkcijas ir niekinamai vadinamas „politikavimu“.

Taip iš viešojoje erdvėje pasakomo žodžio (logos) atimama jo tikroji prasmė, o iš kalbėjimo – jo tiesioginė semantinė paskirtis. Pagal analogiją su marksistine ekonominės „bazės“ ir ideologinio-kultūrinio „antstato“ schema galima sakyti, kad šiandien politinei retorikai kone instinktyviai priskiriamas nevisavertis „antstato“, ideologiškai aptarnaujančio kažkieno interesų „bazę“, vaidmuo.

Toks vertinimas prieštarauja klasikinei retorikos sampratai. Pagal ją, retorika grindžiama įsipareigojimu tiesai ir neatsiejama nuo moralinio vertinimo dėmens. Šiuo požiūriu ji esmingai skiriasi nuo tarnaujančios įvairiems tikslams ir interesams, nesaistomos įsipareigojimais tiesai ir moralei, sofistikos.

Pagal Aristotelį, retorika yra įtikinėjimo menas trimis jo išskiriamais būdais: kai kreipimasis į klausytoją grindžiamas moralinėmis kalbėtojo nuostatomis (ethos), auditorijos jausmais (pathos) ir racionaliais argumentais (logos).

Retorinė argumentacija (enthymeme) skiriasi nuo mokslinės tuo, kad jos prielaidos ir išvados nepretenduoja į absoliutų patikimumą bei tuo, kad mokslui nerūpi emocinės aiškinimosi, įrodinėjimo aplinkybės. Ji grindžiama ne moksliniu pažinimu (episteme), o nuomone (doxa), kuri tik apytikriai atspindi, o kartais iškraipo tikrovės reiškinius. Tačiau, anot Aristotelio, retorikos prielaidos yra ne šiaip nuomonės, bet patikimos ir gerbiamos nuomonės (endoxa), išreiškiančios praktikos patikrintus visų arba daugumos įsitikinimus – tai, kas vadinama sveiko proto balsu – arba išmintingos mažumos požiūrį.

Maža to, retorinė argumentacija juda nuo nuomonės prie žinojimo – ji neapsiriboja tuo, kas viso labo įprasta manyti ir gali smarkiai klaidinti bei šiandien vadinama stereotipiniu mąstymu. Politinė nuomonė politikos tyrinėtojui yra tik atspirties taškas; jis jos nepriima nekritiškai ir ieško tinkamų atsakymų ten, kur visuomenės nuomonė atsako netinkamai ir stereotipiškai. Tačiau klausimai, kuriais remiamasi vadovaujantis politinės retorikos principais, yra sveiko proto ir praktinio politinio gyvenimo klausimai.

Retorinei argumentacijai žinojimas ar pažinimas nėra tas pat, kas gamtamoksliams, turintiems reikalų su fizikiniais, o ne kognityviais reiškiniais. Gamtamoksliai, kitaip nei politinė teorija bei retorika, tiria ne kintamą žmogiškąją tikrovę, kur daug priklauso nuo laisvo pasirinkimo ir besikeičiančių situacijų, o nekintamo faktiškumo, būtinybės ir dėsnių plotmę.

Savo ruožtu norėdamas suvokti žmonių politinius pasirinkimus politikos tyrinėtojas turi stebėti, kaip jie pasireiškia visuomenės nuomonių pavidalu, kur taisyklės ir dėsniai, panašūs į traukos dėsnį ar Pitagoro teoremą, tiesiog negalioja. Politikos mokslas negali suvokti politikos reiškinių tais pačiais percepcijos būdais, kaip gamtamoksliai. Jis siekia pirmiausia žinoti, ką žmonės galvoja ir, vadinasi, kalba apie politiką. Trumpai tariant, politinės retorikos prasmė yra ta, kad ji mums teikia politikos suvokimo pagrindą.

Šiuo atžvilgiu dabartinė viešosios erdvės depolitizacija, politikos suvokimo ir vertinimo atotrūkis nuo įpareigojančių idėjų ir principų, normatyvinio politikos dėmens išplovimas yra tiesioginė politinės retorikos nuvertinimo ir degradacijos pasekmė. Nagrinėdami ir reikalaudami tobulinti rinkimų programas bei jų laikytis, lygindami politinius pažadus su veiksmais ir reikalaudami didesnio jų atitikimo, mes šios politikos nykimo (waving of politics) problemos nei užčiuopsime, nei išspręsime.

Didžiausia bėda dabar yra ta, kad nyki tikrovė lyg ir savaime verčia sutikti su nuomone, jog ne tiek svarbu politikų žodžiai, kiek jų nuveikti ar nenuveikti darbai. Tačiau priėmę šią nuomonę grimztame į dar gilesnį visuomenės depolitizacijos liūną. Nes politinės retorikos pirmumo neigimas ir visa ko suvedimas į „darbus“ bei neverbalizuotus interesus dar labiau atpalaiduoja kalbėtojus neatsakingam tauškimui, o klausytojus ir vertintojus nuteikia ciniškam apolitiškumui.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą Strateginių tyrimų instituto ir Socialinių ekonominių tyrimų instituto organizuotoje konferencijoje „Kodėl (ne)vykdomi rinkimų pažadai?“ (2008-03-27).

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Akibrokštas: valstybinė įmonė savo patalpose atidarė paslaptingą viešbutį (85)

Palangos girininkijoje dirba ne vien tik miškininkai. Kaip išsiaiškino DELFI, jų ten mažuma....

Kaimynų prekybos tinklas ruošiasi galingam spurtui Lietuvoje (86)

Latvijos statybinių medžiagų ir buities prekių parduotuvių tinklo „ Depo “ prekybos tinklas...

Automobilių gamyboje – nauja aukso kasykla (1)

Autonomiški automobiliai gali drastiškai sumažinti aukų keliuose skaičių, apkarpyti suvartojamų...

Turkijoje turistus įbaugino siaučiantis virusas (9)

Viešumoje paniką sukėlė informacija apie Turkijoje siaučiantį Koksaki virusą ir jo sukeltos...

Kino seansas po atvirumi dangumi virto chaosu: pirkę bilietus žiūrovai neįleisti (2)

Trečiadienio vakare į Valdovų rūmų kiemelyje rodytą filmą norėję patekti kino mėgėjai liko...

Pasižvalgė po azijietiško restorano užkulisius: retas europietis išdrįstų paragauti vietinių pasididžiavimu laikomų patiekalų (2)

Keliaudamas po Pietryčių Aziją sutikau tikrą azijietiškos virtuvės guru Josefą Sagemüllerį....

Šnekos apie emigraciją – tik žodžiai: likę Lietuvoje šie specialistai gauna ir 2 tūkst. eurų (80)

Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, visuomenėje plačiai paplitusi...

K. Girnius. Ar reikėtų „perkrauti“ santykius su Baltarusija? (100)

Pastarosiomis dienomis vis labiau rašoma apie Baltarusiją . Michailas Saakašvilis pasakė...

Archeologai patvirtino: pajūryje iš tiesų rastas kuršių piliakalnis (4)

Archeologiniai tyrimai patvirtina, kad praėjusią vasarą Pajūrio regioniniame parke, vos už kelių...

Sumaištis Olandijoje: radijo stoties pastate buvo laikomi įkaitai atnaujinta 11.07 (19)

Olandų radijo stotyje 3FM keli žmonės buvo paimti įkaitais. Apie tai ketvirtadienį pranešė...