V.Laučius. Kremliaus žvaigždė ant Gediminaičių stulpų

 (257)
Kur buvusi, kur nebuvusi prie Amerikos dergimo atrakciono prisijungė ir Lietuva. Garsiai ir piktai paskalambijęs apie CŽV kalėjimus, bet jų nė kvapo neradęs, oficialusis Vilnius pratrūko naujomis įdomybėmis. Sušvelninusi savo diplomatinį toną Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu taip, kad jame atsirado net erotizmo gaidelių, Lietuva ėmė rodyti špygas Vašingtonui.
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Prezidentė Dalia Grybauskaitė demonstratyviai nevyko į Vidurio ir Rytų Europos vadovų susitikimą su Baracku Obama Prahoje. Ką tas nevykimas davė Lietuvai? Naudos? Garbės? Gal atvėrė prezidentės rinkėjui neregėtų geopolitinių perspektyvų? O ką davė skandalinga CŽV kalėjimų paieška? Tiesos? Teisingumo? Nieko.

Prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos prioritetai – bent jau taip yra skelbiama – grindžiami nacionaliniu interesu: „Svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas - atstovavimas Lietuvos nacionaliniam interesui“. Toliau teigiama: „Būtiniausia permaina – pusiausvyros atkūrimas“. Pusiausvyros tarp ko ir ko? Ar švelnumas su Minsku ir Maskva kartu su špygomis Vašingtono kryptimi ir yra ta „pusiausvyra“?

„Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja“, - neseniai pareiškė valstybės vadovė. Kokia yra šio sakinio prasmė? Juk nė vienas sveiko proto politikas Lietuvoje dėl to nesiginčytų. D. Grybauskaitės griežtai pasakytas žodis „nebus“ šiuo atveju tiesiog neturi antagonisto, nes niekas nesako „bus“. Kam tuomet skirtas šis pareiškimas? Marso gyventojams?

Panašu, kad valstybės vadovė derina dvi užsienio politikos laikysenas: viena iš jų skirta visuomenės interesui, kita – visuomenės nuomonei.
Vladimiras Laučius

Prezidentai dažniausiai tuščiai nesisvaido žodžiais. D. Grybauskaitės ištarmė greičiausiai yra skirta tiems, kurie mato didelį skirtumą tarp Rusijos ir JAV. D. Grybauskaitė šias dvi valstybes vertybiškai suartina pasakydama, jog netarnausime nei tiems, nei aniems. Gal Maskva ir Vašingtonas įsivaizduoja, kad vykdysime jų užsienio politiką, o mes štai imsime ir nevykdysime, tegul išgraužia abu vienodai.

Tai lyg ir atitinka viešai paskelbtą „pusiausvyros atkūrimo“ politiką. Iki šiol Lietuva orientavosi į Ameriką, o minėtu pareiškimu prezidentė sulygino JAV ir Rusiją kaip vienodai netinkamas Lietuvai būti jų užsienio politikos farvateriuose. Lietuvai, pasirodo, yra lygiai taip pat nepakeliui su ta valstybe, kurios politinė pirmtakė prieš 70 metų mus okupavo, kaip ir su ta, kuri okupacijos nepripažino ir rėmė Lietuvos laisvės siekius. „Pusiausvyra“...

Maža to: prezidentės nuomone, iki šiol mes buvome JAV politikos įkaitais. Rusijos mėginimai stabdyti NATO plėtrą ir užkirsti Lietuvai kelią į Aljansą – matyt, neverta Daukanto aikštės dėmesio problema. Užtat Lietuvos stojimą į NATO nuosekliai rėmusios JAV, pasirodo, yra užsienio politikos teroristės, paėmusios Lietuvą įkaite.

Taip aukščiausiu lygiu ne tik krypstama menamos „pusiausvyros“ link, bet ir – sąmoningai ar nesąmoningai – skatinamos nepakantumo Amerikai nuotaikos. Šiek tiek primenančios tą psichologinį ir politinį klimatą, kuris Kremliaus pastangomis vyrauja Rusijos visuomenėje ir žiniasklaidoje.

Prezidentė pabrėžia, kad Lietuva nebus nei JAV, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja. O kaip dėl Vokietijos ir Prancūzijos? Gal Lietuva ketina tapti jų politikos vykdytoja?
Vladimiras Laučius

„Taigi prezidentė <...> apibendrino savo naujosios politikos vaisius <...> Politikos, kurią būtų galima pavadinti „JAV - lauk, Rusija - pirmyn į Lietuvą“. Ką gi, nemaža dalis visuomenės vis skeptiškiau nusiteikusi JAV atžvilgiu – iš dalies Rusijos televizijos kanalų dėka, todėl prezidentės interviu galima vertinti ir kaip populistinį žaidimą su šia Lietuvos publika“, - rašo Valentinas Mitė straipsnyje, nusakančiame mūsų dabartinės užsienio politikos vaizdą.

Vis dėlto nėra pagrindo daryti išvadą, kad prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politika yra prorusiška ir antiamerikietiška. Panašu, kad valstybės vadovė šiuo atžvilgiu derina dvi užsienio politikos laikysenas: viena iš jų skirta visuomenės interesui, kita – visuomenės nuomonei. Visuomenės nuomonė savo ruožtu nėra vienareikšmiškai palanki JAV, o santykiuose su Rusija ji yra arčiau nuosaikaus pragmatizmo nei karingo aiškinimosi dėl tiesos ir vertybių. Ši aplinkybė leidžia geriau suvokti prezidentės retoriką.

Ateitis parodys, ar ši dvejopa laikysena pasiteisina ir ar tai, kas skirta visuomenės nuomonei, neužgožia ir neiškraipo to, kas sudaro visuomenės interesą. Tiesa, yra dar vienas reikšmingas aspektas. Prezidentė pabrėžia, kad Lietuva nebus nei JAV, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja. O kaip dėl Vokietijos ir Prancūzijos? Gal Lietuva ketina tapti jų politikos vykdytoja? Apie tai buvusi Europos Komisijos narė D. Grybauskaitė neužsiminė.

Nutylėjimais kartais pasakoma ne mažiau, nei žodžiais. O jei Lietuva ketina laikytis Berlyno ir Paryžiaus politikos farvaterio, tai vargu ar galėsime jaustis ramūs „kaip belgai“ dėl savo nacionalinių interesų užtikrinimo. Vokiečiai nemenkai prisidėjo prie Rusijos energetinės diplomatijos sėkmės, o „Mistral“ karo laivą, pritaikytą gretimoms teritorijoms okupuoti bei gąsdinti, Rusijai parduoti ketina prancūzai. Su tokiais „draugais“ spardydami Ameriką, rizikuojame įsispirti patys sau.

Tiesa, spardyti sau į kepenis – vienas mėgstamiausių mūsų politinių hobių. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo ir sukerojo politiniai klanai, kurių mėgstamas užsiėmimas – apipylinėti pamazgomis ir stumti lauk iš aktyvesnės veiklos principingus patriotus.

Antai valstybininkais pasivadinusi grupė, nesigėdijusi naudotis KGB rezervininkų paslaugomis, išgujo iš diplomatinės tarnybos buvusį Lietuvos ambasadorių Graikijoje, politinį kalinį, Nepriklausomybės akto signatarą Vidmantą Povilionį. Padaryta didelė neteisybė, bet, atrodo, niekam nė motais.

O štai žurnalistas, nutaręs pasislėpti po Mindaugo Veličkos slapyvardžiu, praėjusią savaitę apipylė pamazgomis Lietuvos teisinės pozicijos santykiuose su Rusija architektą Dainių Žalimą. Neišdrįsęs pasirašyti savo pavarde vadinamasis M. Velička prirašė daug netiesos, kuri pirmiausia kenkia dienraščio ir jo savininko reputacijai, bet dalis skaitytojų – jau suklaidinta. Paskaitę straipsnį ir juo, gink, Dieve, patikėję galvos, kad balta yra juoda.

Tai tik pora pavyzdžių, kaip mes mėgstame įsispirti sau. O kai galutinai suspardysime save ir gebėsime tik bukai laikyti špygą, atsukę ją Amerikos pusėn, atsidursime ten, kur visus tokius mielai slaugo. Tik ant tos vietos šeimininkų namų šviečia ne raudonasis kryžius, o raudonoji žvaigžde.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Mizaras. Tos pačios lyties porų šeimos partnerystė ginama Konstitucijos (atsakymas prof. S. Arlauskui) (82)

Pirmiausiai, norėčiau padėkoti profesoriui, kad atkreipė dėmesį į mano komentarus dėl nesantuokinio šeimos gyvenimo teisinės apsaugos būtinybės ir ydingo bei apgaulingo kai kurių politikų siūlymo „jungtinės veiklos“ sutartimi „išspręsti“ bendrai gyvenančių asmenų turtinius santykius.

A. Tapinas. Valstiečiai kaip absoliutus totalinis blogis. Gal net blogiau už Hitlerį (618)

Taip, mieli skaitytojai, gal net blogiau už Hitlerį. O jeigu pažvelgus į netolimą ateitį, tai pagal bendrą rėkimo kryptį netrukus išgirsime dar rūstesnius palyginimus su veikėjais, nuo kurių doram lietuviui stingsta kraujas gyslose – Pol Potu, Judu Iskarijotu, Belzebubu, Vladu Drakula bei Giedriumi Gustu. Kažkuris iš jų prametė lemiamas baudas rungtynėse su „Makabiu“, tiksliai nepamenu kuris, bet pagal viską turėtų būti Iskarijotas.

K. Girnius. Ar Rusija tokia pavojinga? (464)

Prieš trejus metus Lietuvos žiniasklaida ir kai kurie politikai rimtai svarstė galimybę, kad Rusija puls Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Šitokie nuogąstavimai dabar rečiau reiškiami, labiau kalbama apie informacijos karą bei kibernetines atakas.

R. Valatka. Paskutinė Karbauskio priebėga – ekonominė krizė (1115)

Sakoma, kad patriotizmas yra paskutinė politinio niekšo priebėga. Kadangi Karbauskio valdiniams patriotizmą dar prieš ateinant pakeitė rusiškos trąšos ir pesticidai, o tuos smegenų vingius, kurie skirti politikai, užspaudė nuolatinis galvojimas apie alkoholį, paskutinė politinio valstiečio priebėga tampa pasaulinė ekonominė krizė.

Sekmadienio Evangelija. Tikėjimo liudijimas (402)

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.