V.Laučius. Kaimas trolina Lietuvą

 (884)
1999-aisias – visuotinis klyksmas dėl „Williams“ atėjimo į Lietuvą. 2000-aisiais – narystės NATO priešininkų protestai ir demagogija. Šiandien panašiai nusiteikę veikėjai telkiasi prieš skalūnų dujų žvalgybą ir lenkiškais rašmenimis užrašytas pavardes bei vietovardžius.
V.Laučius. Kaimas <em>trolina</em> Lietuvą
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Kovotojai su „Williams“ bendrove regėjo laimingą Lietuvą Rusijos energetikos erdvėje. NATO priešininkai kovojo už menamą Lietuvos neutralumą. Dabar lietuviškų raidžių fundamentalistai įsivaizduoja esą kovotojai už nesuteptą lietuvybę, o dujų skalūnų žvalgybos priešininkai jaučiasi besistengią apsaugoti žalią Lietuvą.

Visus šiuos protestuotojus vienija du dalykai: jų siekiai atitinka Kremliaus interesus ir yra nukreipti prieš didesnę Amerikos įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai.

Protestų sumanytojai ir strategai žino, ką daro – jie tikrai nėra naivūs ir politiškai nekalti. Antai lietuviško nacionalizmo kurstymas lenkų atžvilgiu turi gilias istorines šaknis ir apčiuopiamas politines priežastis. Ir mūsų žalieji anaiptol nėra „žali“ ta žalumo prasme, kuria kalbama apie pradedančiuosius bei stokojančius patirties.

Kai šitie personažai sueina krūvon ir pradeda savo šou, piršte peršasi vienas žodis: kaimas. Ne tas tikrasis, gerbtinas kaimas, o kaimas kaip didelė ir gūdi provincija, kuria jie stengiasi paversti visą Lietuvą ir ypač jos politiką.
Vladimiras Laučius

Atrodytų – tinkama sritis padirbėti toms valstybės tarnyboms, kurios yra atsakingos už politinį saugumą ir stabilumą. Tačiau jų darbo rezultatų kažkodėl nematyti. Atvirkščiai: matyti politiškai suaktyvėjusių žaliųjų ir nacionalistų siautėjimo padariniai, dėl kurių niekaip nesusitvarko Lietuvos ir Lenkijos santykiai ir stabdomi Lietuvai reikalingi energetikos projektai.

Vis dėlto, kad ir kas būtų protestų prieš sveiko proto politiką sumanytojai bei organizatoriai, neturėtume pamiršti ir vykdytojų. Minios vedliams reikalinga minia, kitaip jie – nebe vedliai. Iš kur išdygsta visa ta publika, išsikepurnėjanti į viešas vietas stabdyti „Chevron“ kompanijos, rėkauti dėl lenkiškų pavardžių ir moti šlykščiomis teplionėmis ant plakatų, kaip antai „VSD = KGB“?

Kai šitie personažai sueina krūvon ir pradeda savo šou, piršte peršasi vienas žodis: kaimas. Ne tas tikrasis, gerbtinas kaimas, o kaimas kaip didelė ir gūdi provincija, kuria jie stengiasi paversti visą Lietuvą ir ypač jos politiką.

Šitame kaime svarbiausias dalykas – apsaugoti savo kaimiškąjį grynumą. Nuo „Williams“ ir „Chevron“, mistinių CŽV kalėjimų, marsiečių ir su jais slapta bendradarbiaujančio pedofilų klano, nuo lenkiškai užrašytų pavardžių ir vietovardžių, nuo anglų kalbos invazijos, nuo gėjų, Holivudo, liberalizmo ir amerikanizmo. Kaimas nori pasislėpti nuo gyvenimo po tautiniu sijonu.
Ir beje, šiandien kaimas siautėja ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Į antivalstybinės propagandos chorą, pritardamas žaliųjų giesmėms, įsiliejo Žygelių kaimas.

Visus šiuos protestuotojus vienija du dalykai: jų siekiai atitinka Kremliaus interesus ir yra nukreipti prieš didesnę Amerikos įtaką Lietuvos ekonomikai ir politikai.
Vladimiras Laučius

Prie Seimo trečiadienį susispietę Žygelių kilmės arba lygio protestuotojai, palaikomi kaimo muzikantų, niūniavo kaimiškas dainas. Šitaip jie stengėsi atbaidyti „Chevron“ kompaniją. Kelios moterys, numanydamos, kad vien dainų gali nepakakti, į protesto akciją atėjo pasipuošusios tautiniais sijonais. O Žygelių kaimo vyrai drauge su savo fanų būriu atsinešė plakatus: „Vardan Chevrono bezdalų neleisk užteršti vandenų“, „Lauk Ševroną – žemės roną“. 

Kad ir kokie drąsūs būtų amerikiečiai, kad ir kokios surambėjusios jų kosmopolitinės širdys, šis vaizdas turėjo sukelti jiems baimės virpulį.

Senovės graikai žodžiu idiōtēs vadino savo privačiame gyvenimėlyje paskendusį, ne valstybės, o kaimo reikalams tesutvertą asmenį. Apgailėtina tai, kad mūsų institucijos šoka pagal tokių personažų dūdelę. Antai Seimo Aplinkos apsaugos komitetas trečiadienį nubalsavo už sprendimą laikinai sustabdyti dujų žvalgymo darbus ir laukti specialios lietuvių mokslininkų darbo grupės išvadų.

O ko vertos kito lygiagrečiai vykusio piketo, nukreipto prieš lenkiškas pavardes ir vietovardžius, dalyvių mintys? Vienas toks piketuotojas aiškino, kad būtų galima sutikti su lenkiškais rašmenimis asmens dokumentuose, bet tik jei jie būtų atskirame puslapyje.

Žmogau, koks tavo reikalas, ar kito asmens privati nuosavybė – vardas – bus užrašytas su dviguba „v“ paso tituliniame puslapyje, ar sulietuvintas? Juk tai bus ne kirilica ir ne kinų hieroglifai, o lotyniška abėcėlė, kurios kaip tik ir reikalauja lietuvių kalbos gramatika! Iš kur ta kvailybė, prietarai ir nepakantumas XXI a. Europos valstybėje gyvenančių žmonių galvose?

Kaip sakė lenkų rašytojo Andrzejaus Sapkowskio knygos personažas: „Nepakantumas ir prietarai per amžius buvo tamsuomenės kvailių savybė ir, kaip spėju, niekados nebus išrauti iš pašaknų, mat yra amžini, kaip ir pati kvailybė. Ten, kur nūn kalnai stūkso, kada nors tyvuliuos jūros, ten, kur nūn jūros vilnija, kada nors drieksis dykumos. O kvailybė taip ir liks kvailybė.“

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (162)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (240)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.

I. Makaraitytė. A. Tapinas, A. Butkevičius, mes ir neįgaliųjų integracija (66)

Algirdas Butkevičius nusprendė padidinti premijas parolimpiečiams. Tiesa, tik vienam kartui ir tik dabar.

D. Staponkutė. Keliaujančio filosofo mirtis (49)

Žinia apie Leonido Donskio netektį sukrėtė mane kaip staigi ir tragiška keliaujančio brolio filosofo žūtis... Mes turbūt nebemirštame, o žūvame. Neatsisveikinę ir be ilgo merdėjimo. Tai – ne toji „amžina kelionė“, kurion išlydi ilgo ir kartais dėkingo merdėjimo mėnesiai, suteikiantys galimybę tarti „sudiev“ savo bendražygiams, gęstant iš lėto, „filosofiškai“, kaip apyaušrio miglos spindesys, ištirpstantis sulig nauja diena.

A. Nikžentaitis. Leonidas Donskis, Gintaras Beresnevičius ir Lietuvos akademinė kilerių bendruomenė (473)

Per paskutinį dešimtmetį netekau dviejų artimų draugų: prieš dešimtmetį - Gintaro Beresnevičiaus, o prieš kelias dienas ir Leonido Donskio. Pastarosiomis dienomis daug svarstoma, kodėl netikėtai mirė Leonidas. Kalbama apie didžiulius darbo krūvius, pervargimą, nualinusį organizmą, tačiau nieko neužsimenama apie akademinę Lietuvos bendruomenę, kuri, mano nuomone, didele dalimi kalta dėl šių dviejų iškilių asmenybių mirties.