Visa tai – pozityvas. Bet anaiptol ne visada jis yra sveikintinas. Girtas ar apsisvaiginęs narkotikais personažas gali būti gerai nusiteikęs ir pakylėtas, nors jo būsena neatrodo tinkama prasmingai bendrauti. Žmones pozityviai nuteikia ir įvairūs svaigalai, ir patrauklūs niekai, ir įtaigi propaganda, ir akių dūmimas bei malonūs užkalbėjimai. Atsiranda ir priklausomybė nuo viso šito.

Kaip pernai prisipažino viena iš „Teletabių“ kūrėjų – „Children BBC“ prodiuserė Sarah Graham, jie su kolegomis vaikiškus filmus „Big Mazzy“ ir „Teletabiai“ kūrė būdami apsvaigę nuo narkotikų. Į „Teletabius“ panašias haliucinacijas, pasirodo, galėjo sukelti kūrėjų vartojamas kokainas, krekas bei heroinas. S. Graham žodžiais, „tam tikras kitose darbovietėse netoleruotinas narkotikų sukeltas elgesys BBC buvo laikomas išskirtiniu asmenybės ir talento požymiu“. Svarbiausia – kūrėjo ir kūrinio pozityvus užtaisas...

V.Laučius
Gyvenimas – tai nuolatinis santykis su problemomis, apie kurias tenka susimąstyti. Informacinės visuomenės žmogus nori pailsėti nuo mąstymo ir problemų.

Informacinėje visuomenėje pozityvo troškimas ugdo gan keistus žiniasklaidos vartojimo įpročius. Antai priklausomybė nuo televizijos jau tapo šiuolaikinės kultūros reiškiniu. TV serialų ir pramoginių laidų pozityvą į save be saiko pumpuojantys telemanai yra galbūt ne taip pavojingai, bet panašiai giliai įklimpę į priklausomybę nuo dozės, kaip ir narkomanai.

Bet tai tik pusė bėdos. Raminantis bimbinėjimas, kai spoksoma į televizoriaus ekraną, o ne pro langą arba į sieną, nors ir prišnerkščia žiūrovo vidaus pasaulį, tėra naujoviška priemonė visais laikais geidžiamam bukinimosi tikslui siekti. Žmogus visuomet ieško to, kas jam padeda atitrūkti ir pailsėti nuo intelektualiai įpareigojančio žmogiškumo.

Gyvenimas – tai nuolatinis santykis su problemomis, apie kurias tenka susimąstyti. Informacinės visuomenės žmogus nori pailsėti nuo mąstymo ir problemų. Jam reikia tokio žinių surogato, kuris jį gerai nuteiktų: kaip taurė vyno, malonus komplimentas, žiupsnelis marihuanos arba graži bernelių choro giesmė.

Bet jam neužtenka grynai pramoginio poilsio priešais televizoriaus ekraną ar kur kitur. Jis nenori jaustis pabėgęs nuo gyvenimo į teletabių pasaulį, kad valandėlei ištrūkęs iš varginančios tikrovės stipriai apsikabintų su netikrais Tinkiu Vinkiu ir Lialia. Jis nori, kad Tinkis Vinkis ir Lialia būtų tikri. Ir ištaria sakralinę frazę: „Man trūksta gerų naujienų.“

Jei nesate koks netyčia užklydęs į mūsų ašarų pakalnę apaštalas ar nuo sovietmečio užsilikęs brandžiojo socializmo propagandininkas, tai gerųjų naujienų mėgėjas jus visur persekios ir tampys už skverno. Jis kartos ir kartos: „Kur gerosios naujienos? Kodėl taip daug negatyvumo? Gal, tamstelyte, esate piktavalis, visa juodinantis bambeklis?“ 

Taip prasideda diskusijos kelias, kuris niekur neveda, nes ši diskusija neturi prasmės. Kas nors nuolat sakys, kad trūksta gerų naujienų, pozityvių emocijų, kad nuo neigiamų emocijų suka skrandį ir skauda galvą. Tokiam žmogui pirmiausia reikėtų patarti įsigyti kačiuką, daugiau laiko leisti gryname ore, gamtoje, vengti stresų, daugiau miegoti, sveikai maitintis ir nesigilinti į politinio bei ekonominio gyvenimo problemas.

Į tai jis jums užsispyręs atsakinės, kad politikoje ir ekonomikoje viskas nėra vien juoda, kad aplinkui daug kas gerai nuteikia ir įkvepia optimizmo. „O jūs viską juodinate“, – pridurs jūsų persekiotojas. Įdomu tai, kad „juodinimu“ jis linkęs vadinti kone visas problemų analizes. Nes vien problemos išryškinimas jam atrodo esąs negatyvus.

V.Laučius
Natūralu ir sveikintina, kad demokratinėse valstybėse žiniasklaida kritiškai žiūri į valdžią ir per didinamąjį stiklą vertina jos veiksmus. Būtų labai blogai, jei ji taptų nekritiška bei drungna, „viena vertus – kita vertus“ liūliavimais vyniojanti į vatą neigiamas įžvalgas ir kiekvieną kritikos žodį atsverianti pagyrų ar pateisinimų tiradomis.

Tačiau procesus bei reiškinius gvildenanti, ne vien faktus atpasakojanti žurnalistika, kaip ir publicistika arba mokslas, tiesiog netenka prasmės, jei nemato arba nenori matyti problemų. Ką ir kam gvildenti ir aiškintis, jei nėra problemos? Ir apie ką tuomet kalbėti bei rašyti? Svajingai aprašinėti gėrį? Liaupsinti socialistinio liaudies ūkio pasiekimus, apie kuriuos sovietmečiu trimituodavo žiniasklaidos priemonės?

Natūralu ir sveikintina, kad demokratinėse valstybėse žiniasklaida kritiškai žiūri į valdžią ir per didinamąjį stiklą vertina jos veiksmus. Būtų labai blogai, jei ji taptų nekritiška bei drungna, „viena vertus – kita vertus“ liūliavimais vyniojanti į vatą neigiamas įžvalgas ir kiekvieną kritikos žodį atsverianti pagyrų ar pateisinimų tiradomis. 

Džiaugtis gerąsias naujienas masiškai tiražuojančia žurnalistika jos mėgėjai visada gali pavažiavę šiek tiek į Rytus nuo Lietuvos. Dėsninga nedemokratinių režimų savybė – gerųjų naujienų gausa viešojoje erdvėje. Vienos autoritarinės šalies televizijoms net buvo nustatyti gerųjų žinių normatyvai. Ar šito trokšta mūsų tautiečiai geruliai, peikiantys kritišką žurnalistikos poziciją ir kalbėjimą apie problemas, o ne apie sklandantį politinį gėrį?

Neseniai partinis konservatorių leidinys, tradiciškai pagraudinęs skaitytoją dėl blogos žiniasklaidos, nurodė, ko reikėtų klausyti, ką skaityti ir prenumeruoti. Štai citata: „Ką verta prenumeruoti: Ministro Pirmininko tarnybos pranešimus spaudai.“ Turbūt komentarai nereikalingi. Tai geriausias patarimas visiems dejuojantiems dėl gerųjų naujienų stokos. Tiesiog prenumeruokite Vyriausybės pranešimus spaudai. Arba įsigykit kačiuką...

Šaltinis
„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją