V.Laučius. Ėriukų tylėjimas: drebančios kinkos ir surogatinė meilė Lietuvai

 (572)
Du nepriklausomybės dešimtmečiai vienus mokė laisvės, kitus, kad ir kaip būtų keista – baimės. Nelaisvės laikai nepalaužė tautos drąsos: buvo partizaninis karas, Sąjūdis, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Valstybė turėjo stuburą, kol žmonės vertino drąsą.
Vladimiras Laučius
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Šiandien įsijungi TV ir girdi verkšlenimą: Lietuva turi būti tylesnė, lankstesnė, švelnesnė, šaltesnė, minkštesnė ir žemiškesnė. Sudedi visas šias savybes – gaunasi sliekas. Naudingas padaras žemės ūkiui.

Tačiau naudingasis bestuburis šiandien netūno po žemele: jis visą savo tylumą, lankstumą, šaltumą ir žemiškumą išsinešė į paviršių ir ten diktuoja madas. Viešoji erdvė ūmai prisipildė politinio slieko dvasia.

Madinga tapo kalbėti taip, kad nieko tvirto nepasakytum. Kalbančios galvos per televiziją žeria žodžių srautus, bet žodis naudojami tam, kad atrodytų kaip mintis, o ne tam, kad išreikštų mintį.

Tvirta pozicija per daug pavojinga: ją reikia ginti, dėl jos kovoti, neatsitraukti nei mušamam, nei šmeižiamam ar kaip nors koneveikiamam. Tvirta pozicija daro tave pažeidžiamą: kur kas saugiau yra jos tiesiog neturėti ir būti tokiam lanksčiam, kad rangydamasis išvengtum smūgių. Todėl klasikinė drąsos dorybė daug kam atrodo labai nepraktiška.

Šiandien įsijungi TV ir girdi verkšlenimą: Lietuva turi būti tylesnė, lankstesnė, švelnesnė, šaltesnė, minkštesnė ir žemiškesnė. Sudedi visas šias savybes – gaunasi sliekas. Naudingas padaras žemės ūkiui.
Vladimiras Laučius

Bet kaip čia dabar imsi ir pripažinsi bailumo naudą? Kažkaip negražu, lyg ir socialiai nepriimtina. Tuomet įsijungia gynybiniai racionalizacijos mechanizmai sau ir ideologinis smegenų plovimas aplinkiniams.

Pastarojo sėkmė šiandienėje viešojoje erdvėje, politikoje matyti plika akimi. Bailumas aiškinamas kaip neva būtinas atsargumas, atsakomybės jausmas, sveikas protas ir nuosaikumas. Jauti – dreba kinkos; matai – šlampa kelnių klešnė; bet aiškini – tai atsakomybė ir nuosaikumas liejasi per kraštus...

George‘as Orwellas rašė apie ideologinę naujakalbės galią. Panašiai kaip jo „1984-aisiais“ nyko žodžio „laisvė“ prasmė, mūsų šiandiena ideologiškai blukina „drąsos“ sąvoką. Ką ir kalbėti apie „vyriškumą“. Sunku visuotinai propaguojamo „unisexo“ laikais auklėti berniukus moraline skirtimi tarp to, kas vyriška ir nevyriška.

Šiandien jau nedažnai išgirsti viešą asmenį giriamą už tvirtą būdą, stipresnį žodį ir drąsą. Apie tvirto būdo žmogų bus niekinamai sakoma „užsispyręs“, „autoritariškas“, „nesukalbamas“, „nelankstus“. Drąsa vadinama radikalumu, kraštutinumu, karščiavimusi, „apokaliptiniu mąstymu“. Kalbėjimas nevyniojant į vatą – neva tik emocijos, „riebus žodelis“, politinis nekorektiškumas.

Apie aštriai kritikuojančius Kremliaus ar jo klapčiukų politiką sakoma – „nediplomatiški“, net jei jie nėra diplomatai. Apie tariančius griežtą žodį visuomenės elgsenos ar mąstysenos klausimais sakoma – „politiškai nekorektiški“, net jei jie sako tiesą ir niekas jų neįpareigoja pataikauti tamsuomenei.

Naujieji pamokslininkai brandina kažkokią naują patriotizmo rūšį, surogatinę ir plastmasinę, pasireiškiančią ne ugnele širdyje ir žodžiuose, kaip Periklio „Laidotuvių kalba“ ar kaip moko klasikinis retorikos menas, bet ėriukų tylėjimu.
Vladimiras Laučius

Lietuvos viešojoje erdvėje įsiveisė ištisa tariamų ekspertų kohorta, skleidžianti naują „išmintį“ apie tai, kaip nieko drąsiai nevertindami ir nieko esmingo nepasakydami turėtume kalbėti ir mąstyti apie užsienio ir vidaus politiką. Panašią žinią skleidė Ostapo Benderio pamokytas Kisa Vorobjaninovas: rimta mina pūtė žandus ir mykė „daaa už!”

Drąsesnis politinis vertinimas ir patriotinė retorika kaipmat sulaukia rūgščių veidų televizijos ekranuose, ateinančių pamokslauti, jog tai, kas drąsiai įvertinta, turėjo būti „vardan tos“ nutylėta. Kaip dėl Michailo Golovatovo nesulaikymo Vienoje.

Minėti pamokslininkai brandina kažkokią naują patriotizmo rūšį, surogatinę ir plastmasinę, pasireiškiančią ne ugnele širdyje ir žodžiuose, kaip Periklio „Laidotuvių kalba“ ar kaip moko klasikinis retorikos menas, bet ėriukų tylėjimu. „Nesikiškim, nesikarščiuokim, nevertinkim. Išgerkim kefyro stiklinę, padarykim penkis pritūpimus ir ištarkim visi kartu: viena vertus, kita vertus, gal buvo taip, gal anaip, o gal niekaip“.

Regis, ištisas ėriukų tylėjimo choras šiomis dienomis tik ir laukė, kad Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ar kuris nors kitas politikas griežtai sureaguotų į austrų akibrokštą Lietuvai. Tai tapo proga bailiams pasireikšti ir pasakyti, kad blogiausia yra ne austrų valdžios kiaulystė, o menamas E. Zingerio radikalumas.

Kai išgirsti tuos viešai postringaujančius „išminčius“, nejučiomis prisimeni personažą, kuriam meilės ir mirties klausiami buvo kaip jiems – užsienio ir vidaus politika: „Meilės ir mirties klausimai nejaudino Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo, nors šie klausimai buvo jo žinioje nuo devintos iki septynioliktos valandos kasdien, išskyrus pusvalandžio pietų pertrauką“.

Kad ir kaip apgailėtinai atrodė kai kurių mūsų tylinčiųjų ėriukų aiškinimai, esą Lietuva ar jos prokuratūra pati dėl visko kalta, o Austrijos nevalia net smerkti, tai, laimei, nebuvo vyraujanti tendencija mūsų viešojoje erdvėje. Bailumo, kvailumo ir žeminimosi įpročiai dar daug kur neužgožė valstybinio mąstymo ir pilietinio orumo.

Drąsiai ir nevyniodami žodžių į vatą apie gėdingą austrų sprendimą viešai kalbėjo ne tik E. Zingeris, Vytautas Landsbergis, Remigijus Šimašius, bet ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Austrų žiniasklaidai ji sakė: „Šis sprendimas diskreditavo Europos šalių bendradarbiavimą teisėsaugos srityje. Mūsų visuomenė Lietuvoje yra šokiruota, vyrauja neteisybės jausmas. Susidarė įspūdis, kad viena ES narė apgavo kitą“.

Mūsų valstybės herbas yra Vytis. Šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo su iškeltu kalaviju. Norėtųsi tikėtis, kad Vytis ir jo simbolizuojamas vyriškumas puošia ne tik valstybės institucijų sienas ir vėliavas, bet ir Lietuvos piliečių širdis. Tačiau kur dingo vyriškumas ir drąsa tų, kurie pastarosiomis dienomis tik gailiai niurzgė apie atsargumą, tariamas Lietuvos kaltes ir klaidas bei ragino „švelninti toną“? 

Gal verta jiems priminti Franko Sinatros dainos žodžius: „For what is a man? What has he got? If not himself - Then he has naught. To say the things he truly feels And not the words of one who kneels“. Bet šiandien tai jiems jau gali atrodyti politiškai nekorektiška...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (320)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.

Sekmadienio Evangelija. Gimęs aklas (145)

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Mus trėmė būriais: šaltis, blakės, purvini barakai, artimieji mirdavo ant rankų (321)

Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą,bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties, savo mintimis dalinasi knygą „Sibiras vaiko akimis“ parašiusi Dainora Urbonienė.

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (168)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (73)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.