V.Laučius. Ėriukų tylėjimas: drebančios kinkos ir surogatinė meilė Lietuvai

 (572)
Du nepriklausomybės dešimtmečiai vienus mokė laisvės, kitus, kad ir kaip būtų keista – baimės. Nelaisvės laikai nepalaužė tautos drąsos: buvo partizaninis karas, Sąjūdis, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Valstybė turėjo stuburą, kol žmonės vertino drąsą.
Vladimiras Laučius
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Šiandien įsijungi TV ir girdi verkšlenimą: Lietuva turi būti tylesnė, lankstesnė, švelnesnė, šaltesnė, minkštesnė ir žemiškesnė. Sudedi visas šias savybes – gaunasi sliekas. Naudingas padaras žemės ūkiui.

Tačiau naudingasis bestuburis šiandien netūno po žemele: jis visą savo tylumą, lankstumą, šaltumą ir žemiškumą išsinešė į paviršių ir ten diktuoja madas. Viešoji erdvė ūmai prisipildė politinio slieko dvasia.

Madinga tapo kalbėti taip, kad nieko tvirto nepasakytum. Kalbančios galvos per televiziją žeria žodžių srautus, bet žodis naudojami tam, kad atrodytų kaip mintis, o ne tam, kad išreikštų mintį.

Tvirta pozicija per daug pavojinga: ją reikia ginti, dėl jos kovoti, neatsitraukti nei mušamam, nei šmeižiamam ar kaip nors koneveikiamam. Tvirta pozicija daro tave pažeidžiamą: kur kas saugiau yra jos tiesiog neturėti ir būti tokiam lanksčiam, kad rangydamasis išvengtum smūgių. Todėl klasikinė drąsos dorybė daug kam atrodo labai nepraktiška.

Šiandien įsijungi TV ir girdi verkšlenimą: Lietuva turi būti tylesnė, lankstesnė, švelnesnė, šaltesnė, minkštesnė ir žemiškesnė. Sudedi visas šias savybes – gaunasi sliekas. Naudingas padaras žemės ūkiui.
Vladimiras Laučius

Bet kaip čia dabar imsi ir pripažinsi bailumo naudą? Kažkaip negražu, lyg ir socialiai nepriimtina. Tuomet įsijungia gynybiniai racionalizacijos mechanizmai sau ir ideologinis smegenų plovimas aplinkiniams.

Pastarojo sėkmė šiandienėje viešojoje erdvėje, politikoje matyti plika akimi. Bailumas aiškinamas kaip neva būtinas atsargumas, atsakomybės jausmas, sveikas protas ir nuosaikumas. Jauti – dreba kinkos; matai – šlampa kelnių klešnė; bet aiškini – tai atsakomybė ir nuosaikumas liejasi per kraštus...

George‘as Orwellas rašė apie ideologinę naujakalbės galią. Panašiai kaip jo „1984-aisiais“ nyko žodžio „laisvė“ prasmė, mūsų šiandiena ideologiškai blukina „drąsos“ sąvoką. Ką ir kalbėti apie „vyriškumą“. Sunku visuotinai propaguojamo „unisexo“ laikais auklėti berniukus moraline skirtimi tarp to, kas vyriška ir nevyriška.

Šiandien jau nedažnai išgirsti viešą asmenį giriamą už tvirtą būdą, stipresnį žodį ir drąsą. Apie tvirto būdo žmogų bus niekinamai sakoma „užsispyręs“, „autoritariškas“, „nesukalbamas“, „nelankstus“. Drąsa vadinama radikalumu, kraštutinumu, karščiavimusi, „apokaliptiniu mąstymu“. Kalbėjimas nevyniojant į vatą – neva tik emocijos, „riebus žodelis“, politinis nekorektiškumas.

Apie aštriai kritikuojančius Kremliaus ar jo klapčiukų politiką sakoma – „nediplomatiški“, net jei jie nėra diplomatai. Apie tariančius griežtą žodį visuomenės elgsenos ar mąstysenos klausimais sakoma – „politiškai nekorektiški“, net jei jie sako tiesą ir niekas jų neįpareigoja pataikauti tamsuomenei.

Naujieji pamokslininkai brandina kažkokią naują patriotizmo rūšį, surogatinę ir plastmasinę, pasireiškiančią ne ugnele širdyje ir žodžiuose, kaip Periklio „Laidotuvių kalba“ ar kaip moko klasikinis retorikos menas, bet ėriukų tylėjimu.
Vladimiras Laučius

Lietuvos viešojoje erdvėje įsiveisė ištisa tariamų ekspertų kohorta, skleidžianti naują „išmintį“ apie tai, kaip nieko drąsiai nevertindami ir nieko esmingo nepasakydami turėtume kalbėti ir mąstyti apie užsienio ir vidaus politiką. Panašią žinią skleidė Ostapo Benderio pamokytas Kisa Vorobjaninovas: rimta mina pūtė žandus ir mykė „daaa už!”

Drąsesnis politinis vertinimas ir patriotinė retorika kaipmat sulaukia rūgščių veidų televizijos ekranuose, ateinančių pamokslauti, jog tai, kas drąsiai įvertinta, turėjo būti „vardan tos“ nutylėta. Kaip dėl Michailo Golovatovo nesulaikymo Vienoje.

Minėti pamokslininkai brandina kažkokią naują patriotizmo rūšį, surogatinę ir plastmasinę, pasireiškiančią ne ugnele širdyje ir žodžiuose, kaip Periklio „Laidotuvių kalba“ ar kaip moko klasikinis retorikos menas, bet ėriukų tylėjimu. „Nesikiškim, nesikarščiuokim, nevertinkim. Išgerkim kefyro stiklinę, padarykim penkis pritūpimus ir ištarkim visi kartu: viena vertus, kita vertus, gal buvo taip, gal anaip, o gal niekaip“.

Regis, ištisas ėriukų tylėjimo choras šiomis dienomis tik ir laukė, kad Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris ar kuris nors kitas politikas griežtai sureaguotų į austrų akibrokštą Lietuvai. Tai tapo proga bailiams pasireikšti ir pasakyti, kad blogiausia yra ne austrų valdžios kiaulystė, o menamas E. Zingerio radikalumas.

Kai išgirsti tuos viešai postringaujančius „išminčius“, nejučiomis prisimeni personažą, kuriam meilės ir mirties klausiami buvo kaip jiems – užsienio ir vidaus politika: „Meilės ir mirties klausimai nejaudino Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo, nors šie klausimai buvo jo žinioje nuo devintos iki septynioliktos valandos kasdien, išskyrus pusvalandžio pietų pertrauką“.

Kad ir kaip apgailėtinai atrodė kai kurių mūsų tylinčiųjų ėriukų aiškinimai, esą Lietuva ar jos prokuratūra pati dėl visko kalta, o Austrijos nevalia net smerkti, tai, laimei, nebuvo vyraujanti tendencija mūsų viešojoje erdvėje. Bailumo, kvailumo ir žeminimosi įpročiai dar daug kur neužgožė valstybinio mąstymo ir pilietinio orumo.

Drąsiai ir nevyniodami žodžių į vatą apie gėdingą austrų sprendimą viešai kalbėjo ne tik E. Zingeris, Vytautas Landsbergis, Remigijus Šimašius, bet ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Austrų žiniasklaidai ji sakė: „Šis sprendimas diskreditavo Europos šalių bendradarbiavimą teisėsaugos srityje. Mūsų visuomenė Lietuvoje yra šokiruota, vyrauja neteisybės jausmas. Susidarė įspūdis, kad viena ES narė apgavo kitą“.

Mūsų valstybės herbas yra Vytis. Šarvuotas raitelis ant sidabrinio žirgo su iškeltu kalaviju. Norėtųsi tikėtis, kad Vytis ir jo simbolizuojamas vyriškumas puošia ne tik valstybės institucijų sienas ir vėliavas, bet ir Lietuvos piliečių širdis. Tačiau kur dingo vyriškumas ir drąsa tų, kurie pastarosiomis dienomis tik gailiai niurzgė apie atsargumą, tariamas Lietuvos kaltes ir klaidas bei ragino „švelninti toną“? 

Gal verta jiems priminti Franko Sinatros dainos žodžius: „For what is a man? What has he got? If not himself - Then he has naught. To say the things he truly feels And not the words of one who kneels“. Bet šiandien tai jiems jau gali atrodyti politiškai nekorektiška...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Kačerauskas. Žaliojo tilto skulptūros – politinis ledonešis laimi (61)

Klausimas, ar sovietinis paveldas turi būti saugomas, nevienareikšmis. Pirma, sovietinis paveldas neatsiejamas nuo „sovietinio kolonializmo“ trauminės patirties, kurią siekiama pašalinti ar bent užmaršinti. Antra, sovietinis paveldas liudija meno raidą, kuriai gresia netekti artefaktų. Trečia, jis rodo ir tam tikrą vengtiną istorijos eigą, kuri gali pasikartoti nesant jos simboliams.

Jaunasis reformatorius, kurį iškėlė Maidanas: gyvo žmogaus po numirėliu nepakiši (80)

Aukščiausio rango pareigūnas, kovojęs prieš korupciją Ukrainoje, jaunasis reformatorius, nusikalstamų schemų narpliotojas, žmogus, kurio ukrainiečiai prašo neišvykti iš šalies. Tai – Davidas Sakvarelidzė, karjerą pradėjęs Gruzijoje ir ją tęsęs įspūdinguose postuose Ukrainoje.

A. Užkalnis. Viskas Lietuvoje įmanoma, tik vienas dalykas ne (452)

Lietuva, kai nori, pasistengia ir padaro. Mums sakė, kad nebus įmanoma nepriklausomybė, niekas neišleis, niekas neleis, nieko jums nesigaus, nes gautis negali. Bet darėm, padarėm – ir gavosi.

K. Grinevičiūtė. Fizinių bausmių uždraudimas: tūkstančiai tėvų taps nusikaltėliais? (534)

Taip lauktos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos stiprina vaiko apsaugą nuo smurto. Vis dėlto nuo šiol atsiranda grėsmė kriminaliniais nusikaltėliais paversti daug tėvų, atsitiktinai panaudojusių fizines bausmes. Teisininkai pabrėžia, kad baudžiamoji jurisdikcija nėra vaistas, staiga išgydysiantis mūsų visuomenę nuo šios socialinės opos.

M. Ališauskienė. Jaunieji šių dienų disidentai ir jų Lietuva: „vienos tiesos“ spąstuose (175)

Viešojoje erdvėje vis pasigirsta svarstymų apie jau neva vykstančią kartų kaitą Lietuvos visuomenėje ir apie šios kaitos galimai teigiamas pasekmes būsimam valstybės gyvenimui.