Premjero požiūris į žmogų yra labai panašus į tą, kurio prezidentė, sprendžiant iš jos pranešimo, reikalauja atsisakyti. Tiesa, dabartinio premjero ji kol kas nesiūlo atsisakyti. O šis savo ruožtu toliau arogantiškai šantažuoja Lietuvą: ak, jums, niekingi žmogeliai, mokesčiai nauji nepatinka?! Akcizai jums, neišmanėliai, atrodo per dideli? Tai aš jums tuoj per kišenę smogsiu, kad „užsilenktumėte“! Paniekos ir šantažo kalba.

Prezidentė savo pranešime sako: „Nepritariau ir nepritarsiu chaotiškam mokesčių kėlimui. Siekiu, kad pagarba žmogui atsispindėtų sąžiningoje ir protingoje socialinės apsaugos sistemos reformoje, kuri vis niekaip neprasideda“. Į kieno daržą šie akmenys, jei ne į A. Kubiliaus Vyriausybės? Tačiau viešai prezidentė šią Vyriausybę remia. Vis dar. Lyg ir matyti šioks toks prieštaravimas?

„Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį. Paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą. Pamiršome žmogų“, - sako prezidentė. Kas jau kas, o A. Kubilius – tikras strategijų ir programų, kurių yra prigalvojęs bei prigaminęs nesuskaičiuojamas šūsnis, rekordininkas. Užtat žmogus jam rūpi nebent kaip funkcijų visuma, padedanti kamšyti biudžeto skyles ir įgyvendinti savo politines svajones („žinių ekonomika“, „silicio slėnis“, „2V“, 2K, PSD, TS-LKD).

Panašu, kad D. Grybauskaitės metinis pranešimas atskleidžia ryškėjančias takoskyras tarp Prezidentūros ir Vyriausybės. Yra pagrindo prognozuoti, kad prasidėjus ar įpusėjus rudens politiniam sezonui šios takoskyros ne tik neišnyks, bet dar labiau išryškės. Nebent pasikeis Vyriausybės tonas, veiksmai ir elgsena. Jei konservatoriams-krikdemams iki to laiko nepavyks suburti tvirtesnės valdančiosios daugumos, tai būsima padėtis valstybėje ekonominę krizę, tikėtina, papildys politinės krizės apraiškomis.

Ar pirmam prezidentės D. Grybauskaitės metiniam pranešimui Seime galima ką nors esmingai prikišti? Žinoma – kaip ir bet kuriam ankstesniam prezidento metiniam pranešimui. Pavyzdžiui, jame per mažai ir per aptakiai kalbama apie užsienio politiką. Vidaus politikos atžvilgiu sakoma, kad „priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio“. Sakoma, kad Lietuva „jau subrendo permainoms“. Tačiau juk daug kas yra panašiai kalbėjęs. Trūksta aiškesnės vizijos: kas toliau? Kas turėtų būti po prieito „taško“, minėto lūžio ir permainų?

Antai prezidento Valdo Adamkaus vizija visada buvo daugmaž aiški: ideologiškai kalbant – liberali. Kandidato į prezidentus ar prezidento įsipareigojimas tam tikrai ideologijai – ypač Lietuvoje, kur valstybės vadovas yra nepartinis – leidžia geriau suvokti to kandidato ar prezidento idėjines nuostatas, principus, politinę viziją, net jei jis daug apie tuos dalykus viešai nekalba. Savo ruožtu prezidentės D. Grybauskaitės ideologija – neaiški, todėl jos programinėms kalboms nepakenktų didesnis dėmesys valstybės ateities vizijai bei jos įgyvendinimo idėjiniams ir praktiniams pagrindams. Neužtenka pasakyti: „Žmogus – svarbiausia“.

Vis dėlto šis metinis pranešimas daugeliu atžvilgiu laikytinas bene geriausia valstybės vadovo metų kalba Seime per visą nepriklausomybės periodą. Vien tai, kad prezidentė, kaip ji pati įspėjo savo kalboje, atsisakė „tradiciniu tapusio žanro - įprastinės visų šalies gyvenimo sričių apžvalgos, rikiuojant jas įprastà tvarka“, suteikė pranešimui gyvumo ir išsklaidė tradicinę reakciją – žiovulį. Tai, kad pranešime nebuvo kai kuriems ankstesniems pranešimams būdingos politologinės probleminių reiškinių aptarties, taip pat veikiau laikytina privalumu nei trūkumu: prezidentas yra politikas, o ne politologas.

V.Laučius
Ekonomizmas kaip politinio mąstymo ir veikimo yda nuo pat nepriklausomybės pradžios neretai užgoždavo ir išskirtinai politinius, ir moralinius visuomenės bei valstybės gyvenimo prioritetus. Visa ko suvedimas į grynai ekonominį išskaičiavimą, pinigus ir biudžeto buhalteriją pamažu depolitizuoja ir demoralizuoja valstybę. Nes ekonomizmas įpratina mąstyti ekonominėmis kategorijomis ten, kur taikytini pirmiausia politiniai ir moraliniai principai.

Ko gera, stipriausia D. Grybauskaitės metinio pranešimo vieta – ta, kur kalbama apie ekonomizmo įsigalėjimą. „Kategoriškai nesutinku su besąlygine ekonomikos viršenybe. Tai - iš esmės klaidingas požiūris, lemiantis ydingą pasaulio matymą, neadekvačius veiksmus ir, deja, labai skausmingus praregėjimus“. Ypač netikėta tai, kad „ekonominių prioritetų aukštinimo ideologija“ griežtai sukritikavo politikė, didelę dalį savo populiarumo pelniusi kaip ekonomistė.

Ekonomizmas kaip politinio mąstymo ir veikimo yda nuo pat nepriklausomybės pradžios neretai užgoždavo ir išskirtinai politinius, ir moralinius visuomenės bei valstybės gyvenimo prioritetus. Visa ko suvedimas į grynai ekonominį išskaičiavimą, pinigus ir biudžeto buhalteriją pamažu depolitizuoja ir demoralizuoja valstybę. Nes ekonomizmas įpratina mąstyti ekonominėmis kategorijomis ten, kur taikytini pirmiausia politiniai ir moraliniai principai.

Ekonomizmas nesunkiai skatina žmogaus ir visuomenės norą pasipelnyti bet kuria kainą ir uždega žalią šviesą korupcijai, apie kurią savo pranešime taip pat gana svariai kalbėjo valstybės vadovė. Politikas ar valstybės tarnautojas, mąstantis ekonomizmo skiepijamais šablonais ir kaip antraeilius dalykus vertinantis moralės bei politikos reikalavimus, nebesugeba elgtis nei kaip doras pilietis, nei kaip tikras valstybininkas. Čia glūdi ir korupcijos šaknys. Prezidentė savo kalboje šį ryšį teisingai atskleidė.

Ir įspėjo, ragindama griežtinti bausmes nusižengusiems pareigūnams, ilginti senaties terminus bei tobulinti korupcijai kelią užkirsti turinčius teisės aktus: „Su žmonėmis, kuriems turtas yra svarbesnis už pareigą ir garbę, reikia kalbėti jiems suprantama kalba“. Trumpai ir aiškiai.
Klasikinis principas, nusakantis svarbiausią valstybės gyvenimo tikslą bei išreiškiantis politikos ir moralės vienovę, nuo senovės yra teisingumas. Jis aprėpia ir ekonomiką, bet, klasikiniu reikalavimų, niekad nepaklūsta ekonomizmui. D. Grybauskaitė savo pranešime pasakė: „Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu. Tai sakydama, galvoju ne tik apie įstatymo raidę. Galvoju apie visapusį - socialinį, ekonominį, bendražmogiškąjį teisingumą plačiąja šio žodžio prasme“.

Prezidentės žodžiai apie teisingumą kartu su minėta ekonomizmo kritika – kad ir netiesiogiai – yra svarus įsipareigojimas klasikinei politikai, nuo kurios mūsų dabartinis demoralizuotas bei depolitizuotas gyvenimas esmingai nutolo. Ateitis parodys, ar pavyks valstybės vadovei laikytis šio įsipareigojimo.

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.