V.Laučius. Dešinysis rinkėjas tarp D. Grybauskaitės ir I. Degutienės

Dvi populiariausias Lietuvos politikes – prezidentę Dalią Grybauskaitę ir Seimo pirmininkę Ireną Degutienę remia dauguma vadinamosios centro dešinės rinkėjų. D. Grybauskaite greičiausiai labiau pasitiki liberalesnis, o I. Degutiene – konservatyvesnis elektoratas.

"Gyvename per daug liberalioje atmosferoje", - šiomis dienomis pareiškė Seimo vadovė. Vargu ar prezidentė šiam vertinimui pritartų. Kad ir kokie geri atrodytų esą dviejų pirmųjų valstybės asmenų santykiai, matyti takoskyra, verčianti šių dviejų politikių dešiniuosius elektoratus priskirti skirtingoms stovykloms.

Galima tas dvi stovyklas vadinti „liberalų“ ir „konservatorių“, tačiau šie apibūdinimai nebūtų neginčijami ir tikslūs. I. Degutienei akivaizdžiai simpatizuoja ne vien konservatoriai – tai liudija kad ir jos reitingai, daug aukštesni nei Tėvynės sąjungos. D. Grybauskaitė juolab nėra nei vienareikšmiai dešiniųjų jėgų atstovė, nei vien liberalaus rinkėjo dešinėje numylėtinė. 

Prezidentė yra pabrėžusi, kad iš visų ideologijų pasiima tai, kas, jos manymu, jose geriausia. Tai tipinė „catch all“ politiko nuostata – kreiptis į visų pažiūrų ir sluoksnių rinkėjus, neišskiriant jokios konkrečios ideologijos ar krypties.

Vis dėlto esama pagrindo tvirtinti, kad nuoseklesnę, labiau „susipratusią“ D. Grybauskaitės elektorato dalį sudaro veikiau centro dešinės nei kairės pakraipos rinkėjai. Jei nagrinėsime asmenines prezidentės nuostatas ir tarsime, kad kairiesiems ir dešiniesiems geriausiai atstovauja tradicinėmis vadinamos partijos – socialdemokratai ir konservatoriai, tai D. Grybauskaitė atsiduria veikiau į dešinę nei į kairę nuo centro.

Juk, šiaip ar taip, per rinkimus ją svariai parėmė konservatoriai, o pagrindinis varžovas buvo socialdemokratas. Ji savo ruožtu remia Andriaus Kubiliaus vadovaujamą Vyriausybę, nors protarpiais ją ir pakritikuoja. Matyti ryškus kontrastas tarp to, kaip D. Grybauskaitė kalba apie premjero A. Kubiliaus ir kaip ji vertino jo pirmtako socialdemokrato Gedimino Kirkilo veiklą.

Kad ir kaip prezidentei ir Seimo pirmininkei sektųsi pelnyti įvairių pažiūrų rinkėjų simpatijas, dviejų politikių kova dėl elektorato įgyja šiokių tokių ideologinių bruožų tik dešiniau nuo centro. Kitaip tariant, jei tarp rinkėjų nuostatų šių politikių atžvilgiu mėgintume ieškoti ne tik simpatijų, bet ir principų, tai dairytis labiau vertėtų vadinamojoje dešinėje, o ne kairėje.

Tad kokia yra takoskyros tarp D. Grybauskaitės ir I. Degutienės esmė? Ką ši takoskyra lemia centro dešinės rinkėjams ir abiejų politikių perspektyvoms?

Kaip pažymi sociologas Vladas Gaidys, ir D. Grybauskaite, ir I. Degutiene pasitiki įvairių socialinių, demografinių grupių atstovai. Šių politikių dešinumas, regis, nė kiek nebaido kairiųjų – ir atvirkščiai. I. Degutienė šiuo atžvilgiu yra netipinė konservatorių-krikdemų partijos lyderė. Kai kas jau net mato ją metančią iššūkį D. Grybauskaitei būsimuose prezidento rinkimuose.

Ar D. Grybauskaitės ir I. Degutienės politinių pasaulėvaizdžių skirtumai byloja apie konservatizmo ir liberalizmo susidūrimą? Nebent tik paviršutiniškai, nes ši takoskyra menkai teužgriebia politinių pažiūrų ir idėjų lygmenį. Ji yra labiau psichologinio nei ideologinio pobūdžio.

Tai, kam iš tiesų atstovauja šios dvi visuomenės numylėtinės, gan taikliai nusako konservatyvaus politikos filosofo Michaelo Oakeshotto brėžiama skirtis tarp „tikėjimo“ ir „skepsio“ politikos („the politics of faith and the politics of scepticism“). Pagal Oakeshottą, konservatoriai paprastai būna skepsio politikos šalininkai. Tikėjimo politika artimesnė įvairių pakraipų ideologams ir jų sekėjams, norintiems keisti pasaulį pagal tikimas gėrio ir tobulybės vizijas.

D. Grybauskaitė atstovauja rinkėjams, kuriems, matyt, labiau tinka skepsio nei tikėjimo politikos samprata. Jie nereikalauja iš prezidentės įsipareigojimo kuriai nors ideologijai, aiškių įsitikinimų, nelaukia išsižioję tobulesnės ateities vizijų ir netrokšta įsitikinimais aplipusių pamokslų apie tikrąjį gėrį. Viso to ir nėra. 

Galima net prikišti D. Grybauskaitės retorikai per menką atodairą į politinę pasaulėžiūrą ir ją grindžiančius principus. Tačiau prezidentės ir dalies jos rinkėjų skepsis ideologijos atžvilgiu bei stovėjimas ant žemės, o ne plevenimas moralinių vertybių padebesiais, vertinant Oakeshotto požiūriu, yra konservatyvus politinis bruožas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų tradicinio Lietuvos „konservatoriaus“ politinei klausai.

Dešinysis D. Grybauskaitės rinkėjas, kaip ir ji pati, nepasitiki ideologizuota politika ir išsamiomis politinėmis programomis bei strategijomis, kurių žmonės neskaito, o partijos nesilaiko. Jis, tikėtina, skeptiškai žvelgia ir į „gelbėtojus“, žadančius gerovę per 111 dienų arba dekretais įvestiną tvarką ir teisingumą. D. Grybauskaitės dešinysis simpatikas priklauso tai absoliučiai rinkėjų daugumai, kuri, kaip liudija apklausos, nepasitiki ir, vadinasi, yra skeptiškai nusiteikusi Seimo ir politinių partijų atžvilgiu.

D. Grybauskaitę teigiamai vertinantys piliečiai nori ne įtikinamų idėjų, o įtikinamų sprendimų. Kai ji juos priima, negražbyliaudama ir nepamokslaudama, nebrukdama ideologinių klišių ir politizuotos moralės saldėsių, jie ja pasitiki daug labiau, nei pasitikėtų klausydamiesi prakalbų apie „vertybes“ arba įžvelgę tikėjimo politikos adeptams būdingo moralinio fanatizmo požymių.

I. Degutienės laikysena ir ypač jos dešiniojo elektorato mąstysena, savo ruožtu, labiau atitiktų tikėjimo nei skepsio politikos sampratą. Dažnas Seimo pirmininkės rinkėjas geidauja vienos „neklystamos“ šeimos sampratos ir „teisingo“ požiūrio į Bažnyčios politinį vaidmenį, krikščioniškas vertybes, tautiškumą. Jis tiki krikdemų ideologija ir tuo, kad politika turi būti grindžiama ne tiek konservatyviu prudentia principu, kiek krikščioniškų vertybių projekcija į valstybės gyvenimą ir įstatymus. Jį žavi politinis moralizavimas iš dešiniųjų sakyklų, nes jis šventai tiki, kad Dievas ir Tauta yra jo – ir jo partijos – pusėje.

Ideologiškai kryptingas dešinysis elektoratas įkūnija seną kaip pagonybė sąsają tarp religijos ir politikos, tarp valstybės ar miesto ir jo dievų. Mitų alkstanti liaudis, kaip ir politiškai aktyvus, bet dar neapsiplunksnavęs jaunimas, mieliau tiki nei abejoja, kai gali rinktis iš šių dviejų opcijų. Abejonė skatina mąstymą, o tai – sunkus darbas. Savo ruožtu tikėjimas politiniais-religiniais mitais stiprina bendruomeniškumo, saugumo ir reikšmingumo jausmą nereikalaudamas intelektinių pastangų. Tai galioja visų laikų talibanams ir hitlerjugendams.

Tai galioja ir politiškai nuosaikesnei publikai, nepasiduodančiai vulgariausioms pagundoms, bet siekiančiai savo politinėms nuostatoms teikti kone kosminio reikšmingumo. Tokiems žmonėms negana vadovautis politinėmis programomis ir idėjomis: jiems maga tikėti tuo, kad jų nuostatos yra lyg tvirtovės amžinoje kovoje tarp Gėrio ir Blogio. Žinoma, ginančios Gėrio reikalą. Politikoje jie ieško ne tiek sveiko proto, kiek Dievo rankos ir Tautos valios, kad galėtų taptų jų įrankiais. Pasijutę jais tapę, jie pasijunta esą ir kitaminčių teisėjai. Kaip tik todėl tikėjimo politika dažnai skatina moralinį nepakantumą ir teisuolišką aroganciją.

Politinis teisingumas yra daugiaprasmis ir ginčytinas dalykas, jo paieškos verčia abejoti ir būti skeptiškam. Savo ruožtu tikėjimo politika leidžia žmogui pasijusti „dieviško“ arba „tautiško“ teisingumo vykdytoju, oriai sklandančiu šventos pareigos padebesiuose ir iš aukšto žvelgiančiu į niekingas žmogaus teises. Ši nežemiško teisumo pajauta, kadaise įkvėpusi kryžiaus žygius, šiandien tvyro tarp dalies konservatorių, krikdemų ir tautininkų. Taigi – tarp politikų ir jais pasitikinčių piliečių, sudarančių gan reikšmingą I. Degutienės dešiniųjų simpatikų dalį.

D. Grybauskaite pasitikintis dešiniųjų pažiūrų skeptikas – tai ir prezidentės elektorato tvirtumo, ir kartu galimo jo silpnumo pavyzdys. Tvirtumo – todėl, kad jos rinkėjas nekelia ideologinės kartelės ir nesivadovauja šūkiu „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Jam svarbiausia yra žinoti, kad prezidentės nešokdina jokie klanai, o jos sprendimai priimami vadovaujantis sąžinės ir sveiko proto balsu.

Šio rinkėjo tikras ar tariamas silpnumas – ištikimybės „saviems“ nuostatos nebuvimas. Skeptikas nekariauja moralinio karo su kitaminčiais, neina į tikimo Gėrio žygius prieš Blogį, kuriuose lojalumas tampa svarbesnis už savarankišką mąstymą. Jis tiesiog ims manyti ir balsuoti kitaip, nei anksčiau, jei jį nuvils konkretūs sprendimai, jei jam pasirodys netinkama valstybės vadovės politika.

Tuo metu I. Degutienės dešiniojo elektorato branduolį sudarantys tikėjimo politikos maldininkai Seimo pirmininkei yra ištikima paspirtis, galinti, deja, tapti girna po kaklu. Viena vertus, ji jiems atstovauja – iš dalies dėl asmeninių pažiūrų, turinčių tikėjimo politikai artimų bruožų, iš dalies todėl, kad jie yra jos rėmėjai Tėvynės sąjungoje. Kita vertus, jei I. Degutienė imtų kryptingai veikti kaip jų atstovė, jai grėstų šiuo metu aukšto visuomenės pasitikėjimo nuosmukis.

Kitaip tariant, jei po I. Degutienės ištartų žodžių apie „per liberalią atmosferą“ laisvės oras pakvips nelaisve su stipriu krikdemiško moralino prieskoniu, pasitikėjimas Seimo pirmininke centro dešinėje ims pastebimai tirpti. Ir liberalių, ir liberaliai konservatyvių pažiūrų žmonės vargu ar dėkingi Seimo pirmininkei stebės, kaip jų nuostatos yra stumiamos į politinio gyvenimo paraštes.

I. Degutienės populiarumą pirmiausia lemia ne jos tapatinimas su ultradešiniąja politika bei retorika, bet kaip tik šios politikės nuosaikumas, apie patirtį bylojantis santūrumas ir gebėjimas susikalbėti su kitokių pažiūrų žmonėmis. Seimo pirmininkę visuomenė vertina kaip solidžią valstybininkę, o ne ideologinio partijų mūšio lauko kariūnę. Jos įvaizdžiui gali tik pakenkti karo būgnų garsai ir netikėlius puolančios Gėrio armijos vadės bruožai. Norėdama išlaikyti aukštą rinkėjų pasitikėjimą, I. Degutienė turėtų būti nuosaikaus konservatizmo krypties lyderė, o ne amžinai kariaujančios radikaliosios dešinės generolė.