Paprastai tariant, nuosaikus politikas nesiekia revoliucinių permainų, nedaro buldozerinių sprendimų, neaudrina rinkėjų aistringai moralizuodamas, neprievartauja tikrovės ir nesiima socialinės inžinerijos.

Nuosaikumas kaip politikos ribų suvokimas verčia pripažinti ir nesikrimsti dėl to, kad „tobulos“, idealizuotos visuomenės vizijų žodis netampa kūnu. Moralės imperatyvais, politiniais bei kultūriniais idealais ir nuo gyvenimo atitrūkusiais kabinetiniais pažangos projektais grįsta politika pavojinga tuo, kad jos entuziastams tikrovė ir žmonės yra tik molis, skirtas lipdyti įsivaizduojamą gėrį.

Savo ruožtu santūra būtina todėl, kad politinis gyvenimas nepalieka daug erdvės intelektui. Politika yra „greito maisto“ sritis, kur viskas sliuogia paviršiumi, dorai neįsigilinus, neišmąsčius ir neišdiskutavus kertinių prielaidų. Mąstymas vyksta masiniam vartojimui paruoštų idėjinių produktų ir pusfabrikačių lygiu.

Vladimiras Laučius
Deja, nuosaikios ir santūrios politikos galimybę šiandien labai apsunkina ekstremizmas kairėje ir dešinėje. Jo pavidalų yra daug, o kaip pavyzdžius galima paminėti viešojoje erdvėje pastaruoju metu dešiniųjų kaitintas aistras dėl konstitucinės šeimos sampratos bei kairiųjų politikų ir jų simpatikų teiktus siūlymus įteisinti vienos lyties asmenų santuokas.
Kitaip nei karštakošiai teisuoliai ir visažiniai, santūrūs politikai atsižvelgia į šią esminę politinio gyvenimo ydą. Todėl, priimdami sprendimus, jie veikia atsargiai ir apdairiai, įsiklausydami į kritikos žodį, nebandydami jo perrėkti isteriškais „mano giliu įsitikinimu“ ir „vertybės reikalauja, kad...“ šūkiais.

Patrioto, kareivio mūšio lauke ar kunigo sakykloje įsitikinimai gali būti gilūs, o veiksmai ir žodžiai – „į vienus vartus“. Santūri politika, savo ruožtu, įsitikinimus turi laikyti kaip tik negiliai, agoroje, pasirengusi ramiai dėl jų ginčytis ir, esant reikalui, pripažinti ir taisyti savo klaidas. Santūrios politikos žodis turi būti ne mobilizuojantis fanatiškų šalininkų armiją, bet tinkamas polilogui ir visuomenės sutarimui.

Deja, nuosaikios ir santūrios politikos galimybę šiandien labai apsunkina ekstremizmas kairėje ir dešinėje. Jo pavidalų yra daug, o kaip pavyzdžius galima paminėti viešojoje erdvėje pastaruoju metu dešiniųjų kaitintas aistras dėl konstitucinės šeimos sampratos bei kairiųjų politikų ir jų simpatikų teiktus siūlymus įteisinti vienos lyties asmenų santuokas.

Trumpai aptariau ekstremistinio mąstymo tendencijas straipsniuose „Moralinės daugumos sindromas“ ir „Apie vyrų moteriškėjimą ir „lygių galimybių“ nuokrypius“. Dešinės politiniam ekstremizmui, mano nuomone, Seime atstovauja tokie politikai, kaip Petras Gražulis, Mantas Adomėnas, Rimantas Dagys, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Rima Baškienė. Tuo metu kairiojo ekstremizmo ypatumus dažnai įkūnija feminizmo ir homoseksualizmo tribūnai, mažumų teisių gynėjai, Lygių galimybių plėtros centras, Seimo narė Aušrinė Marija Pavilionienė, „Naujosios kairės“ atstovai.

Vladimiras Laučius
Kas lieka iš vyro charakterio, atkabinus jo būdo bruožus nuo kelnių turinio ir hormonų? Ne ką daugiau, nei liko iš Jacko Nicholsono personažo „Skrydyje virš gegutės lizdo“, kai jam atlikus lobotomiją jo būdo bruožai buvo atkabinti nuo „socialiai nepriimtinų“ polinkių.
Šiomis dienomis konservatorių telkiami Seimo moralistai nusprendė visiems primesti savo „gilius įsitikinimus“, politinės daugumos buldozeriu keisdami Konstitucijos 38 straipsnį. Nors Konstitucijos keitimas ideologiniais visuomenės „tobulinimo“ sumetimais prieštarauja konservatizmo principams ir yra nuosaikumo bei santūrumo stokojančio politinio mąstymo pavyzdys.

Savo ruožtu ekstremistinė kairė su Konstitucija ir Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl šeimos sampratos taip pat nesiskaito, tik jau iš kitos varpinės. A. M. Pavilionienė Seime įregistravo Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo pataisas, numatančias tos pačios lyties asmenų šeimas. Ši iniciatyva prieštarauja Konstitucijai, bet stipresnis už sveiko proto ir politinio santūrumo balsą pasirodė esąs ideologinis karingumas.

Vis dėlto kairysis ideologinis ekstremizmas kol kas yra įsikerojęs ne tiek Seime ar parlamentinėse politinėse partijose, kiek įvairiose rūpintis tolerancijos, lygybės ir teisių gynimo reikalais užsiangažavusiose institucijose. Deja, kai šių institucijų atstovės ir atstovai pratrūksta radikaliomis, su sveiku protu kartais prasilenkiančiomis idėjomis, tai veikiau kenkia nei padeda tolerancijos ir žmogaus teisių puoselėjimo reikalui. Nes šitaip jie tik suerzina ideologinę dešinę ir skatina ją atsakomajam minties ir politinio veiksmo ekstremizmui.

Antai lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė neseniai išaiškino, kad vyrų vyriškumas kenkia ir jiems, ir aplinkiniams. Nesiimu piešti M. Jankauskaitės ideologinio bendraminčio portreto. Tačiau atkreiptinas dėmesys į vieną kovingai besireiškiančios ideologinės kairės bruožą: tai jaunatviškai entuziastingas noras keisti visuomenės gyvenimą ir jo normas bei triuškinti kitaminčius kaip neišmanėlius šventai įtikėjus, kad kone viską žinai ir nepaprastai pažangiai mąstai. Tai svajonėse apie lygybę ir teisingumą paskendusio, jaunatviškai aršaus ir naivoko revoliucionieriaus santykis su tikrove.

Šiuo atžvilgiu poleminis Daivos Repečkaitės rašinys „Vyrai – tarp gamtos ir draudimų“, kuriuo solidarizuojamasi su M. Jankauskaitės ideologine akcija „nebūk vyriškas“, yra neblogas mėginimas aiškintis racionaliai ir argumentuotai. Tačiau karingas autorės noras žūtbūt nuginčyti dorai neįsigilinus į ginčijamą dalyką lemia grubias klaidas bei dvelkia aptartu jaunatviškos visažinystės sindromu. Ten, kur absoliučiai prašauta pro šalį, tikima pataikius į dešimtuką.

Net paviršinės teksto analizės lygiu D. Repečkaitė lengva ranka iškraipo oponento žodžius. Anot jos, savo straipsnyje kažin kur išaiškinu, „kuo užsiimti vyrui ne lygis: prižiūrėti svetimus vaikus, rodyti emocijas“. Tačiau nieko panašaus neteigiau.

Kaip tik pabrėžiau, kad „ne lygis“ – ne argumentas. Rašiau visai ką kita: vyrai „netaps lygiaverčiais su moterimis darželinukų auklėtojais <...> ne todėl, kad jiems to neleidžia dirbtinai įskiepyti prietarai, o todėl, kad gamta, prigimtis sukūrė savas taisykles, tarp jų ir esminius skirtumus tarp vyro ir moters socialinių vaidmenų, fiziologijos bei charakterių“.

Kitaip tariant, nepaisant filmo „Ksena – karingoji princesė“ arba Gaddafio kaprizo turėti apsaugininkes „amazones“, karas visuomet buvo ir išlieka vyriška profesija, o kūdikių ir darželinukų priežiūra – natūralia moters prerogatyva. Nei viena, nei kita nėra nei „lygis“, nei „ne lygis“ – tiesiog taip yra, ir tai susiję su vyriška ir moteriška prigimtimi. 

Vladimiras Laučius
Patvorių reikalavimus gali atitikti mužikiškumas, civilizuotos visuomenės poreikius – aristokratiškas vyriškumas. Tuo tarpu „būdo bruožų atkabinimas nuo kelnių turinio ir hormonų“ būtų ėjimas prieš prigimtį, o ne prieš kritikuotiną socialinę normą. Kam to reikia? Prisiekusioms feministėms? Tebūnie tai jų problema.
„Argi nepakankamai aišku, kad M. Jankauskaitė nesiūlo nei vyrams, nei moterims „moteriškėti“? Priešingai – ji siūlo atkabinti socialinius vaidmenis ir būdo bruožus nuo kelnių turinio ir hormonų“, - aiškina man, nesusipratusiam, D. Repečkaitė.

Tačiau kas lieka iš vyro charakterio, atkabinus jo būdo bruožus nuo kelnių turinio ir hormonų? Ne ką daugiau, nei liko iš Jacko Nicholsono personažo „Skrydyje virš gegutės lizdo“, kai jam atlikus lobotomiją jo būdo bruožai buvo atkabinti nuo „socialiai nepriimtinų“ polinkių. Tai, ką perša kovingosios feministės, pasišovusios išvaduoti vyrus nuo vyriškumo „kančių“, yra labai panašu į „Skrydžio virš gegutės lizdo“ antiherojės seselės Ratched praktikuojamą vyrų „gydymą“.

Hormonų ir lyties atkabinimas nuo charakterio subendrina lyčių būdą ir elgesį, todėl savo straipsnyje ir kalbėjau apie vyrų moteriškėjimą. Ne apie tai, kad vyrai tampa moterimis, o apie tai, kad su „atkabintu“ vyriškumu jie tarp moterų yra nebe tiek priešingos lyties atstovai, kiek iš moterų mažiau beišsiskiriančios ne moterys. Tai irgi – moteriškėjimas. D. Repečkaitės teiginys „nesiūlo vyrams moteriškėti“ šiuo požiūriu yra niekinis.

Vis dėlto svariausiu savo „pasiekimu“ kritikuodama mano straipsnį D. Repečkaitė laiko tai, kad jai neva pavyko rasti loginį prieštaravimą tarp vyriškos prigimties teigimo ir nuostatos, jog vyriškumą reikia ugdyti. Pasak jos, „tarp prigimties ir būtinumo ugdyti norimas su lytimi susijusias savybes tokios pozicijos gynėjai kažkodėl nemato jokios įtampos“.

Štai kaip ji mato minėtą įtampą: „Savo tekste V.Laučius parodo, kad tikras vyras – tai aukštas kultūrinis standartas, džentelmenas. Ar būti džentelmenu natūralu? V.Laučius pats pripažįsta, kad tai įgūdis, kurį reikia išugdyti. Vadinasi, vyriškumas yra socialiai formuojamas <...> Jeigu vyriškumas ir moteriškumas būtų prigimtiniai, jie tiesiogiai padiktuotų, kaip elgtis situacijose, kuriose socialinės normos nesusiformavusios ar nežinomos <...> Mužikai <...> labiau paplitę nei džentelmenai, ir atsirado seniau. Galbūt tai rodo, kad mužiko prigimtis ir yra tikroji vyro prigimtis <...>? Atrodo, V.Laučius tam neprieštarauja: džentelmenus reikia ugdyti. Tačiau taip išeina, kad džentelmeno savybės nėra prigimtinės“.

Apskritai paėmus, D. Repečkaitė – šaunuolė: jei vadovautumės prielaida, kad prigimtis „tiesiogiai padiktuoja, kaip elgtis situacijose, kuriose socialinės normos nesusiformavusios ar nežinomos“, jos įžvalga apie „įtampą“ būtų teisinga, o kritika dėl vidinio prieštaravimo mano straipsnyje – pagrįsta. Tačiau prigimtis tiesiogiai nepadiktuoja, todėl visas autorės poleminis statinys subyra.

Kaip sako Aristotelis, žmogus iš prigimties yra politinis gyvūnas. Bet tai nereiškia, kad visiems žmonėms prigimtis „tiesiogiai padiktuoja“ būti politiškai aktyviems ir pilietiškiems, užsiimti politika. Politinė prigimtis neveja žmonių prie balsadėžių ir neverčia dalyvauti valstybės reikaluose. Tas pat sakytina ir apie vyriškumą kaip tam tikrus būdo bruožus, kurie gali aktualizuotis arba ne.

Prigimtis numato apytikrę natūralią raidos kryptį, tačiau nežada nekintamo konkretaus rezultato. Prigimtinis žmogaus potencialas ne tik nebūtinai aktualizuojamas, bet ir ne visur ir ne visada atsiskleidžia vienodai. Pagal Aristotelį, prigimtis tam tikra prasme yra kintama ir lanksti. D. Repečkaitė gerokai perdeda formuojamąją prigimties galią, įsivaizduodama, taikant analogiją su žmogaus politiškumu, kad prigimtinis politiškumas „tiesiogiai padiktuoja“ ir politinį aktyvumą. Maža to, ji ignoruoja tai, kad šalia formuojančios prigimties natūraliai gali būti ir yra kitas svarbus veiksnys: kultūrinė bei socialinė aplinka.

Ir mužikas, ir džentelmenas yra charakteriai bei elgesio modeliai, tiesiogiai plaukiantys iš vyriškos prigimties. Tačiau nuo kultūrinės aplinkos priklauso, kuris iš jų bus pripažintas tinkama socialine norma ir ugdomas. Patvorių reikalavimus gali atitikti mužikiškumas, civilizuotos visuomenės poreikius – aristokratiškas vyriškumas. Tuo tarpu „būdo bruožų atkabinimas nuo kelnių turinio ir hormonų“ būtų ėjimas prieš prigimtį, o ne prieš kritikuotiną socialinę normą. Kam to reikia? Prisiekusioms feministėms? Tebūnie tai jų problema.

Džentelmeno – sen. graikų kalos kagathos – charakteris yra vyro prigimtyje ir gali būti arba nebūti puoselėjamas tam tikroje kultūroje. Pasisakydama prieš normatyvinį vyriškumą, M. Jankauskaitė užsimojo prieš prigimtį ir drauge su kultūrinio patvorio puoselėjama netašyto vyruko ar „mačo“ norma nubraukė ir išmetė į šiukšlyną džentelmeniškumą, kalokagathia.

Savo ruožtu D. Repečkaitė, puolusi ieškoti nesamų vidaus prieštaravimų prigimties normatyvumu ir kartu ugdymo svarba grįstoje argumentacijoje, švelniai tariant, pasikarščiavo: skubėdama kariauti, privėlė grubių klaidų. Skubančios pasireikšti ir nugalėti kairiosios minties jaunatviškas ekstremizmas yra tipinė pagunda, aistra ir, tariant Raymondo Arono žodžiais, opijus tarp kairės intelektualų.