V.Laučius. Bučiuodamas kojas kaliniams popiežius paniekino įstatymo viršenybę

 (952)
Popiežius Pranciškus nuplovė ir išbučiavo kojas kaliniams. Ką liudija šis gestas? Žvelgiant kūno higienos kampu – gerai, kad nuplovė, ypač jei kojos buvo nešvarios, smirdėjo. Žinoma, galėjo nusiplauti ir patys. Bala nematė.
Popiežius numazgojo kojas jaunam kaliniui
© AFP/Scanpix

Tačiau šis popiežiaus gestas vertinamas ne higienos, o liturgijos, tradicijos, apeigų, simbolinių reikšmių kampu. Tai jau šiek tiek įdomiau.

Galbūt neverta gilintis į tuos ginčus, kuriuos kalbamas popiežiaus gestas sukėlė tarp katalikų dvasininkų. Tai – jų vidaus reikalas, taip sakant. Ne neišmanėlių pasauliečių.

Vis dėlto kaliniai pasauliečiai neplautomis kojomis nėra vien Bažnyčios reikalas. Jie – nuteistieji, o teisingumas yra politinis principas. Teisinis, bet kartu ir politinis. Taip mokė klasikai.

Vadinasi, popiežiaus gestas buvo ne tik liturginis, bet ir politinis. Vagių, chuliganų, mušeikų, prievartautojų, narkomanų, gal net žudikų kojos – vertos būti mazgojamos paties popiežiaus, pasirodo. Valstybė juos baudžia, nes to reikalauja teisingumas. Popiežius juos bučiuoja, nes to reikalauja... Kas?

Išbučiuodamas kojas nubaustiems įstatymų pažeidėjams, popiežius nusivalė kojas į įstatymo viršenybę.
Vladimiras Laučius

Daugelis katalikų po šios akcijos buvo sutrikę. Nes popiežius leido sau itin laisvai interpretuoti liturginį gestą. Paskutinės Vakarienės metu Kristus vienuolikai apaštalų nuplovė kojas, taip rodydamas nuolankumo pavyzdį. Bet apaštalai lyg ir nebuvo jaunieji nusikaltėliai. Nebuvo tarp jų ir merginų, ir musulmonų. O kieno „nusipelniusias“ galūnes išbučiavo Jo šventenybė Pranciškus? Hm...

Kaip rašo kritikai, „liturgijos taisyklės reikalauja, kad kojų plovimo apeigos turi vykti bažnyčioje. Turėjo būti parinkti dvylika dorų krikščionių vyrų ar kunigų, o ne nusikaltėliai, tarp kurių buvo kelios merginos ir kitų religijų atstovai.“ 

Anot kritikų, popiežiai visada buvo Vakarų civilizacijos vertybių gynėjai, ir ši tradicija reikalauja pasitelkti kitokią, nei sumanė popiežius Pranciškus, simbolių ir gestų kalbą. „Dabar popiežius plauna ir bučiuoja nusikaltėliams ir musulmonams kojas – šis vaizdas primena košmarišką sapną, gal net ir pranašystę to, kas laukia Europos: ją siaubs islamas ir krikščionišką moralę praradę žmonės“, - sako nepatenkintieji. 

Oponentų nuomone, geriau jau popiežius būtų plovęs kojas daugiavaikiams tėvams, katalikams verslininkams, politikams, viešojoje erdvėje ginantiems krikščioniškas vertybes. Kristus bendravo su varguoliais ir nusidėjėliais, bet kojas plovė apaštalams, o popiežius Pranciškus šiuo atžvilgiu sujaukė liturgijos prasmę. „Tai yra abejotinas pavyzdys“, - pripažino Edwardas Petersas, Vatikano patarėjas bažnytinės teisės klausimais. 

Bet grįžkime prie politikos. Vatikanas nėra anapus jos, nors Naujojo Testamento žinia yra iš esmės apolitiška. Tai visąlaik įneša dviprasmybių ir prieštarų į vadinamąjį Bažnyčios socialinį mokymą ir jos poziciją tais klausimais, kurie tiesiogiai siejasi su politika. Apie tai ne sykį rašiau ir nesikartosiu.

Išbučiuodamas kojas nubaustiems įstatymų pažeidėjams, popiežius nusivalė kojas į įstatymo viršenybę.

Numazgodamas kojas tiems, kurie padarė nusikaltimą, popiežius paniekino teisingumą, kuris už nusikaltimą numato bausmę, o ne dvasininkų bučinį.

Nusikaltimas yra nusikaltimas, o kojas reiktų bučiuoti aukoms ir jų artimiesiems, randantiems savyje jėgų atlaikyti skausmą. O gal ir nerandantiems. O gal ir gebantiems atleisti tam, kas tą skausmą suteikė. Visa kita – popsas: abejotinų kojų bučiavimas, neraudoni batai ir neauksinis žiedas. Popsas ir pataikavimas sentimentaliai miniai.
Vladimiras Laučius

Bučiuodamas kojas kieno nors skriaudėjams, popiežius parodė mažų mažiausiai nepagarbą ir nejautrą jų aukų atžvilgiu. Jūsų artimą sužalojo, apvogė, išprievartavo, apmulkino, o skriaudikui – popiežiaus bučinys į koją. Tai bent ačiū, Šventasis Tėve!

Šitaip Bažnyčia laižo padus juodžiausiai visuomenės daliai. Vargu ar šitoks jos elgesys yra geras akstinas žmonėms būti doresniems ir atsakingesniems. Bučiuojamas ne moralinis tobulėjimas, o moralinė degradacija.

Kažkodėl tiems, kurie nusikalsta, išplaunamos kojos, o tiems, kurie nusikalsti galbūt nelinkę, išplaunamos nebent smegenys. Dar Niccolò Machiavellis atkreipė dėmesį, kad Katalikų bažnyčia buvo pirmoji, veiksmingai pritaikiusi propagandą kaip įrankį. Kai kuriais atžvilgiais jis perlenkė lazdą, bet šiuo klausimu – pataikė beveik kaip pirštu į akį.

O kas yra „nenoriu raudonų batų, nenoriu auksinio žiedo“? Popsas. Bandymas įtikti varguoliams. Ar Bažnyčia turi maloninti varguolius? Turčius? Ar būti varguoliu (turtuoliu) yra dorybė? Kokia, jei taip? Moralinė? Intelektinė?

Ar tikras krikščionis turėtų labinti skurdą, vargą ir nusikalstamumą? Ar tik ne garbusis Tomas Akvinietis blogai atsiliepė apie demokratiją kaip tik todėl, kad jos sąlygomis varguoliai ims gvieštis svetimo turto ir tenkins savo godumo ir pavydo aistras?

Ak, tiesa, dar vienas argumentas: asmens orumas. Nesinorėtų piktnaudžiauti skaitytojų kantrybę ir plėstis šia tema. Taigi – trumpai: žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, Imago Dei. Vadinasi, mylėkime ir gerbkime kiekvieno žmogaus – kad ir visiškos padugnės – žmogiškąjį orumą, nes jame glūdi dieviškoji dalelė?

Kai kas taip ir mano. Tik bėda ta, kad nusikaltėlis savo nusikaltimu tą žmogišką dieviškumą – ar dievišką žmogiškumą, Imago Dei savyje paneigia. Paniekina. Atmeta. Tad ką popiežius, mazgodamas ir bučiuodamas šitokio personažo kojas, jame iš tiesų bučiuoja ir plauna? Imago Dei? Ar tiesiog purvino – tiesiogine ir perkeltine prasme – smurtautojo kojas?

Yra anekdotas. Vyras po sunkių išgertuvių stovi ryte vonioje prieš veidrodį ir bando ką nors prisiminti. Žmona iš virtuvės šaukia: „Petrai, ateik pusryčių!“ Vyras pliaukšteli sau per kaktą: „Tiksliai – Petras!”

Na, taip, kai popiežius numazgoja kojas, žmogus gali prisiminti: „Tiksliai – žmogus!” Bet tą pačią ar kitą dieną jis tai pamirš, o jo aukoms nuo šių tapatumo praradimų ir atradimų bus nei šilta, nei šalta.

Nusikaltimas yra nusikaltimas, o kojas reiktų bučiuoti aukoms ir jų artimiesiems, randantiems savyje jėgų atlaikyti skausmą. O gal ir nerandantiems. O gal ir gebantiems atliesti tam, kas tą skausmą suteikė. Visa kita – popsas: abejotinų kojų bučiavimas, neraudoni batai ir neauksinis žiedas. Popsas ir pataikavimas sentimentaliai miniai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau (21)

Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė! Bet ar tikrai?

A. Tapinas. Lyderių supergalios ir jų reitingas (129)

Gintauto Palucko atėjimas į Rožių sostą iš esmės baigia didįjį politinių partijų vadų panteono persitvarkymą. Prisiminkime graikų mitologiją, kur Kronas rydavo savo vaikus, kad jie neatimtų iš jo valdžios, kol Dzeusą pagimdžiusi Rėja davė Kronui praryti akmenų ryšulį, o po to jau Kronui ėmė smarkiai viskas nesisekti. Tai pirmuoju tokiu Lietuvos partijų akmenų ryšuliu 2015 metais tapo Gabrielius Landsbergis, o atsinaujinimo ratą uždarė Paluckas.

N. Vasiliauskaitė. Europos idėja, fiureris ir ALF (75)

Šį mėnesį atsikūrė Atviros Lietuvos fondas (ALF). Po devynerių metų pertraukos, kuomet atrodė, kad jis nebereikalingas: Lietuva jau įsisavino „atvirumo“ pamokas ir toliau sėkmingai judės neberamstoma, pati. Kas atsitiko? Argi nebejuda?

R. Bogdanas. E. Macronas, kurio nenori Rusija ir nori Lietuva (176)

Vienas didžiausių šių metų politinių įvykių yra rinkimai Prancūzijoje. Pokyčiai įvyksta, kai dauguma aktyvių piliečių supranta, jog respublika toliau taip važiuoti negali ir laikas keisti arklius, nes su senaisiais iš duobės neišsikrapštyti.

V. Laučius. G. Palucko revoliucija prieš S. Skvernelio revoliuciją (101)

Visą ketvirtį amžiaus Lietuvos politiniame gyvenime nekinta paprastas algoritmas: rinkėjai balsuoja už socialinį jautrumą ir teisingumą, kairesnę politiką, bet tie, kurie jiems tai žada, nuvilia lūkesčius, tad tenka ieškoti naujų – kairesnių politikų, kurie vėliau irgi nuvilia.