V.Laučius. Bučiuodamas kojas kaliniams popiežius paniekino įstatymo viršenybę

 (951)
Popiežius Pranciškus nuplovė ir išbučiavo kojas kaliniams. Ką liudija šis gestas? Žvelgiant kūno higienos kampu – gerai, kad nuplovė, ypač jei kojos buvo nešvarios, smirdėjo. Žinoma, galėjo nusiplauti ir patys. Bala nematė.
Popiežius numazgojo kojas jaunam kaliniui
Popiežius numazgojo kojas jaunam kaliniui
© AFP/Scanpix

Tačiau šis popiežiaus gestas vertinamas ne higienos, o liturgijos, tradicijos, apeigų, simbolinių reikšmių kampu. Tai jau šiek tiek įdomiau.

Galbūt neverta gilintis į tuos ginčus, kuriuos kalbamas popiežiaus gestas sukėlė tarp katalikų dvasininkų. Tai – jų vidaus reikalas, taip sakant. Ne neišmanėlių pasauliečių.

Vis dėlto kaliniai pasauliečiai neplautomis kojomis nėra vien Bažnyčios reikalas. Jie – nuteistieji, o teisingumas yra politinis principas. Teisinis, bet kartu ir politinis. Taip mokė klasikai.

Vadinasi, popiežiaus gestas buvo ne tik liturginis, bet ir politinis. Vagių, chuliganų, mušeikų, prievartautojų, narkomanų, gal net žudikų kojos – vertos būti mazgojamos paties popiežiaus, pasirodo. Valstybė juos baudžia, nes to reikalauja teisingumas. Popiežius juos bučiuoja, nes to reikalauja... Kas?

Išbučiuodamas kojas nubaustiems įstatymų pažeidėjams, popiežius nusivalė kojas į įstatymo viršenybę.
Vladimiras Laučius

Daugelis katalikų po šios akcijos buvo sutrikę. Nes popiežius leido sau itin laisvai interpretuoti liturginį gestą. Paskutinės Vakarienės metu Kristus vienuolikai apaštalų nuplovė kojas, taip rodydamas nuolankumo pavyzdį. Bet apaštalai lyg ir nebuvo jaunieji nusikaltėliai. Nebuvo tarp jų ir merginų, ir musulmonų. O kieno „nusipelniusias“ galūnes išbučiavo Jo šventenybė Pranciškus? Hm...

Kaip rašo kritikai, „liturgijos taisyklės reikalauja, kad kojų plovimo apeigos turi vykti bažnyčioje. Turėjo būti parinkti dvylika dorų krikščionių vyrų ar kunigų, o ne nusikaltėliai, tarp kurių buvo kelios merginos ir kitų religijų atstovai.“ 

Anot kritikų, popiežiai visada buvo Vakarų civilizacijos vertybių gynėjai, ir ši tradicija reikalauja pasitelkti kitokią, nei sumanė popiežius Pranciškus, simbolių ir gestų kalbą. „Dabar popiežius plauna ir bučiuoja nusikaltėliams ir musulmonams kojas – šis vaizdas primena košmarišką sapną, gal net ir pranašystę to, kas laukia Europos: ją siaubs islamas ir krikščionišką moralę praradę žmonės“, - sako nepatenkintieji. 

Oponentų nuomone, geriau jau popiežius būtų plovęs kojas daugiavaikiams tėvams, katalikams verslininkams, politikams, viešojoje erdvėje ginantiems krikščioniškas vertybes. Kristus bendravo su varguoliais ir nusidėjėliais, bet kojas plovė apaštalams, o popiežius Pranciškus šiuo atžvilgiu sujaukė liturgijos prasmę. „Tai yra abejotinas pavyzdys“, - pripažino Edwardas Petersas, Vatikano patarėjas bažnytinės teisės klausimais. 

Bet grįžkime prie politikos. Vatikanas nėra anapus jos, nors Naujojo Testamento žinia yra iš esmės apolitiška. Tai visąlaik įneša dviprasmybių ir prieštarų į vadinamąjį Bažnyčios socialinį mokymą ir jos poziciją tais klausimais, kurie tiesiogiai siejasi su politika. Apie tai ne sykį rašiau ir nesikartosiu.

Išbučiuodamas kojas nubaustiems įstatymų pažeidėjams, popiežius nusivalė kojas į įstatymo viršenybę.

Numazgodamas kojas tiems, kurie padarė nusikaltimą, popiežius paniekino teisingumą, kuris už nusikaltimą numato bausmę, o ne dvasininkų bučinį.

Nusikaltimas yra nusikaltimas, o kojas reiktų bučiuoti aukoms ir jų artimiesiems, randantiems savyje jėgų atlaikyti skausmą. O gal ir nerandantiems. O gal ir gebantiems atleisti tam, kas tą skausmą suteikė. Visa kita – popsas: abejotinų kojų bučiavimas, neraudoni batai ir neauksinis žiedas. Popsas ir pataikavimas sentimentaliai miniai.
Vladimiras Laučius

Bučiuodamas kojas kieno nors skriaudėjams, popiežius parodė mažų mažiausiai nepagarbą ir nejautrą jų aukų atžvilgiu. Jūsų artimą sužalojo, apvogė, išprievartavo, apmulkino, o skriaudikui – popiežiaus bučinys į koją. Tai bent ačiū, Šventasis Tėve!

Šitaip Bažnyčia laižo padus juodžiausiai visuomenės daliai. Vargu ar šitoks jos elgesys yra geras akstinas žmonėms būti doresniems ir atsakingesniems. Bučiuojamas ne moralinis tobulėjimas, o moralinė degradacija.

Kažkodėl tiems, kurie nusikalsta, išplaunamos kojos, o tiems, kurie nusikalsti galbūt nelinkę, išplaunamos nebent smegenys. Dar Niccolò Machiavellis atkreipė dėmesį, kad Katalikų bažnyčia buvo pirmoji, veiksmingai pritaikiusi propagandą kaip įrankį. Kai kuriais atžvilgiais jis perlenkė lazdą, bet šiuo klausimu – pataikė beveik kaip pirštu į akį.

O kas yra „nenoriu raudonų batų, nenoriu auksinio žiedo“? Popsas. Bandymas įtikti varguoliams. Ar Bažnyčia turi maloninti varguolius? Turčius? Ar būti varguoliu (turtuoliu) yra dorybė? Kokia, jei taip? Moralinė? Intelektinė?

Ar tikras krikščionis turėtų labinti skurdą, vargą ir nusikalstamumą? Ar tik ne garbusis Tomas Akvinietis blogai atsiliepė apie demokratiją kaip tik todėl, kad jos sąlygomis varguoliai ims gvieštis svetimo turto ir tenkins savo godumo ir pavydo aistras?

Ak, tiesa, dar vienas argumentas: asmens orumas. Nesinorėtų piktnaudžiauti skaitytojų kantrybę ir plėstis šia tema. Taigi – trumpai: žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą, Imago Dei. Vadinasi, mylėkime ir gerbkime kiekvieno žmogaus – kad ir visiškos padugnės – žmogiškąjį orumą, nes jame glūdi dieviškoji dalelė?

Kai kas taip ir mano. Tik bėda ta, kad nusikaltėlis savo nusikaltimu tą žmogišką dieviškumą – ar dievišką žmogiškumą, Imago Dei savyje paneigia. Paniekina. Atmeta. Tad ką popiežius, mazgodamas ir bučiuodamas šitokio personažo kojas, jame iš tiesų bučiuoja ir plauna? Imago Dei? Ar tiesiog purvino – tiesiogine ir perkeltine prasme – smurtautojo kojas?

Yra anekdotas. Vyras po sunkių išgertuvių stovi ryte vonioje prieš veidrodį ir bando ką nors prisiminti. Žmona iš virtuvės šaukia: „Petrai, ateik pusryčių!“ Vyras pliaukšteli sau per kaktą: „Tiksliai – Petras!”

Na, taip, kai popiežius numazgoja kojas, žmogus gali prisiminti: „Tiksliai – žmogus!” Bet tą pačią ar kitą dieną jis tai pamirš, o jo aukoms nuo šių tapatumo praradimų ir atradimų bus nei šilta, nei šalta.

Nusikaltimas yra nusikaltimas, o kojas reiktų bučiuoti aukoms ir jų artimiesiems, randantiems savyje jėgų atlaikyti skausmą. O gal ir nerandantiems. O gal ir gebantiems atliesti tam, kas tą skausmą suteikė. Visa kita – popsas: abejotinų kojų bučiavimas, neraudoni batai ir neauksinis žiedas. Popsas ir pataikavimas sentimentaliai miniai.

www.DELFI.lt
Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Tapinas. „Laisvės piknikas“ – kuri partija užsakė ir kiek tai kainavo? (236)

Apie „Laisvės pikniką“ ir jame dalyvavusių žmonių įspūdžius turbūt jau skaitėte ir prisiskaitėte. Todėl tik dar kartą pakartosiu – tai buvo labiausiai neįtikėtinos 17 dienų, kurias yra tekę patirti.

G. Bartkus. Giliai įkvėpkite – jūs įtariamasis (58)

Kai kas sako, kad šių dienų galimos korupcijos skandalas naudingas tam tikroms politinėms jėgoms, nes artėja Seimo rinkimai, o kai kas sako, kad šis skandalas suteiks galimybę padaryti Lietuvos politinę sistemą skaidresnę.

A. Užkalnis. Ašarotos zirzlės, kurioms visi vyrai – kiaulės (424)

Klausiau naują dainininkės Adelės dainą ir nė kiek nenustebau. Dainininkė, kurią daugelis švelniai vadina kaukiančiu depresijos maišu, stūgavo ekrane apie tai, kaip ją paliko diedas, ir kaip ji vis tiek gyvens laiminga, nes ji stipri, o vyras silpnas ir menkysta.

R. Statkuvienė. Kai bujoja runkelinis chamizmas ir dvokiantys tualetai (64)

Ar įmanoma šiandien pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį bent kelias minutes ir neįkvėpti tarpuvartėse dvokiančių šiukšlių konteinerių kvapo, o besigrožint barokiniais ar gotikiniais architektūros šedevrais nepamatyti šlykščiausių sienų teplionių? Ar yra bent viena saugoma teritorija, kurioje nebūtų savavališkai pristatyta naujųjų dvarų, o valstybinės žemės plotai neapraizgyti tvoromis?

M. Ališauskienė. Arši kova ties moters kūno kontrole (243)

Pastarąsias kelias savaites Lietuvos viešojoje erdvėje buvo gausu diskusijų apie Lytiškumo ugdymo programos svarstymą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje. Girdėjosi kritikų balsai, kad programa tapo „Katalikų bažnyčios įkaite“, kuri siekia įgyvendinti „religinę utopiją“ ir ignoruoja mokslo pasiekimus.