Pirmiausia – kas, D. Grybauskaitės manymu, yra politinis elitas? Ar pati valstybės vadovė nelaikytina politinio elito dalimi? Keista būtų manyti, kad prezidentė ir jos artimiausieji patarėjai nepriskirtini tam, kas vadinama „politiniu elitu“. Prezidentas yra politinio elito atstovas Nr. 1. Vargu ar D. Grybauskaitė norėjo pasakyti, kad ji pati sau nepatinka arba kad ji nepatinka savo patarėjams.
Valdančiosios Tėvynės sąjungos viršūnės, rėmusios D. Grybauskaitę per prezidento rinkimus (Vytautas Landsbergis, Andrius Kubilius), kaip ir už ją agitavusio Liberalų sąjūdžio vadovybė, taip pat yra ryški mūsų politinio elito dalis. Jei jiems nebūtų patikusi D. Grybauskaitė, jie paprasčiausiai nebūtų jos rėmę. Matyt, patiko. Bent jau kažkuo patiko. Kaip ir kai kuriems žinomiems kitų partijų atstovams, demonstruojantiems savo teigiamą požiūrį į šalies vadovę.
Jei politiniu elitu vadiname ne tik atstovaujamąją valdžią, bet valdantįjį elitą plačiąją prasme, tai po cituotų D. Grybauskaitės žodžių galime įtarti, kad prezidentės nemėgsta ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ir Generalinis prokuroras Darius Valys, ir Valstybės saugumo departamento vadovas Gediminas Grina, ir jų pavaduotojai, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius. Bet juk visi jie yra laikomi prezidentės žmonėmis, o V. Vasiliauskas net vadovavo D. Grybauskaitės rinkimų štabui.
Priešinti save politiniam elitui kadaise mėgino Rolandas Paksas. Tačiau jis tai darė neužimdamas jokių svarbių postų, kol kandidatavo į prezidentus, o per apkaltą ir po jos kone visas politinis elitas skelbė jį esant persona non grata.
Savo ruožtu D. Grybauskaitė į prezidento postą atėjo iš elitinių ES komisarės pareigų; jai nesimpatizuojanti elito dalis nėra nei tokia didelė, nei konsoliduota, kaip R. Pakso atveju; kitaip nei R. Paksas, per prezidento rinkimus ji rėmėsi ne kokiu nors Gintaru Šurkumi ar Remigijumi Aču, bet valdančiosiomis partijomis, partinės sistemos elitu – Liberalų sąjūdžiu ir Tėvynės sąjunga.
Tenka pripažinti, kad prezidentę D. Grybauskaitę palaiko ne tik per apklausas paviršutinišką „myliu/nemyliu“ žodį tarianti liaudis, bet ir svari politinio elito dalis. To paties elito, kuriam prezidentė, gudraudama, mėgina priešinti savo asmenį – kaip neva tam elitui nepriklausantį ir jo tariamai nemėgstamą.
Taip, mūsų politinis elitas dažnai diskredituoja pačią „elito“ sąvoką ir veikia ne tiek valstybės, kiek grupinių interesų labui. Yra pagrindo nemažą jo dalį vadinti „save pasiskyrusiu“ (self-appointed) elitu. Tačiau jis nėra tiek supuvęs ir blogas, kad apie jį derėtų kalbėti vien neigiamai ir reklamuotis tuo, kad esi jo priešas. Sėkmingam valstybės reikalų tvarkymui reikalinga ne tik ir gal net ne tiek masių meilė, kiek politinės klasės konsolidavimas ir elito bendradarbiavimas.
Kitas klausimas – kas yra tos rinkėjų meilės, kurią D. Grybauskaitė taip užtikrintai konstatuoja, tikrasis objektas: asmuo ar įvaizdis? Už ką, jos manymu, ją myli – už turinį ir kokybę ar už liaudžiai patinkantį nematomo turinio ir pridengtos kokybės drabužį?
Politiko asmenybės išraiška – tai ratio ir oratio, minties ir žodžio dermė, kuri leidžia spręsti apie jo ar jos politinę pasaulėžiūrą. Juk respublika pirmiausiai yra viešo žodžio (oratio) ir jį grindžiančio racionalumo (ratio) agora. Ar šioje agoroje D. Grybauskaitė – visų geriausia? Jei taip, vadinasi, rinkėjų meilė jai – tikra ir tvari. Jei ne, tuomet kalbame apie butaforiją, „meilės įvaizdį“, tokį pat laikiną, dirbtinį ir pripučiamą, kaip politikų įvaizdžiai arba reitingai.
Daugiau nei prieš 10 metų Kęstutis Girnius, lygindamas tuometės „naujosios politikos“ lyderius su senaisiais, rašė: „Kad ir ką rinkėjas galvotų apie Brazauską ar Landsbergį, jis žinojo pagrindines šių politikų nuostatas. Bet ką Paksas ir Paulauskas galvoja apie svarbiausias problemas, daugeliui neaišku, gal net ir jiems patiems.“ Kuriai iš šių kategorijų priskirtume liaudies meilės D. Grybauskaitei šaknis: tai, kur pagrindinės lyderių nuostatos yra žinomos ar tai, kur net jiems patiems jos – neaiškios?