Nenuoseklumo algoritmas

Algirdo Brazausko dvyliktoji po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybė, atsisveikindama su savimi, išleido 300 puslapių knygą apie savo veiklą ant brangaus popieriaus. „Ši knyga – tai mūsų bendros veiklos ir tikslų metraštis“, - paaiškino A. Brazauskas. Savo ruožtu A. Kubilius norėtų, kad apie jo Vyriausybės darbus būtų rašomi ne metraščiai, o vadovėliai.

Dabartinio premjero santykis su vadovėliais, kaip ir su politine tikrove, yra gana painus ir nelengvas. 1999 metais jis rašė, kad politika negali būti vadovėlinė ir nevalia įvairiomis schemomis bei vizijomis prievartauti tikrovės.

Tačiau netrukus po to, kalbėdamas spaudos konferencijoje apie valstybės tarnybos modelį, jis išsitraukė kažkokią knygą ir pranešė: „Apie tai, kokia turi būti valstybės tarnyba, Europoje yra parašyti puikūs vadovėliai, o mums tereikia juos pritaikyti“. Ups.

O pernai A. Kubilius jau dalijosi su aplinkiniais valstybės tarnybos vizija, smarkiai prieštaravusia tai, kuri buvo aprašyta jo prieš dešimt metų reklamuotame vadovėlyje. Štai tokie viražai. O verslininkai dar dejuoja dėl mokesčių sistemos nestabilumo. Vadovėlių istorija leidžia geriau suvokti dabartinės ekonominės politikos logiką...

Ne proveržis, o klampynė

Penkioliktoji Vyriausybė žadėjo sutvarkyti šalies finansus, atgaivinti ūkį, ypatingą dėmesį skirdama namų renovacijai, ir pasiekti proveržio energetikos sektoriuje, kuriuo rūpintis buvo pavesta specialiai įsteigtai naujai ministerijai. Kas nuveikta šiomis prioritetais skelbtomis kryptimis?

Vladimiras Laučius
Anot A. Kubiliaus, pasaulis stebisi, žavisi ir laukia pasirodančių vadovėlių apie lietuviškąjį krizių įveikimo stebuklą.O kur tas stebuklas, meldžiamieji? Kur tas bankrutavusių Europos valstybių finansinis kapinynas, į kurį A. Kubiliaus „genijaus“ vedama Lietuva nepateko?
Beveik nieko gero. Premjeras ir jo bendražygiai labiausiai giriasi tuo, kad jiems pavyko stabilizuoti šalies finansų sistemą, išvengti lito devalvavimo ir valstybės bankroto. Anot A. Kubiliaus, pasaulis stebisi, žavisi ir laukia pasirodančių vadovėlių apie lietuviškąjį krizių įveikimo stebuklą.

O kur tas stebuklas, meldžiamieji? Kur tas bankrutavusių Europos valstybių finansinis kapinynas, į kurį A. Kubiliaus „genijaus“ vedama Lietuva nepateko? Parodykite bent porą tokių valstybių, tada galėsite girtis, kad Lietuva tarp jų nepateko. O kai nėra tų katastrofinių pavyzdžių, nelabai aišku, kuo mūsų Vyriausybė didžiuojasi.

„Finansų stabilizavimo“ retorika yra labai abejotina dar ir tuo, kad menamas stabilumas pasiektas astronomine kaina. Pirmais krizės metais skolindamasi vidaus rinkoje Vyriausybė tragiškai blogino paskolų galimybes verslui. Savo ruožtu tarptautinėse rinkose Lietuva skolinosi brangiausiai iš ES valstybių.

Šio „vadovėlinio“ krizės įveikinėjimo padarinys – brangus besipučiančios valstybės skolos aptarnavimas. Atsisakiusi skolintis iš TVF, kaip Latvija, Lietuva užsikrovė rekordinę skolos palūkanų naštą. Parodomasis džiaugsmas, kad Lietuvai pavyko pasiskolinti, yra gan juokingas, nes kiti toje pačioje finansinėje duobėje skolinosi gerokai pigiau.

Valstybės skolai augant ir artėjant prie 60 proc. BVP, jos aptarnavimui 2014 m. gali tekti atiduoti mažiausiai 3,5 mlrd. Lt. Tačiau tuomet jau bus kita Vyriausybė, kuriai teks srėbti „plovelzio“ Vyriausybės privirtą košę. Nežinia kieno vadovėliuose apdainuota A. Kubiliaus komanda tada vėl galės reikalauti didinti atlyginimus, motinystės išmokas ir krašto apsaugos finansavimą...

Gera pamoka A. Kubiliui – kone pavykęs opozicijos bandymas nuo kitų metų sausio 1 d. grąžinti ikikrizinį pensijų dydį. Jei biudžeto išlaidas Lietuvoje prižiūrėtų TVF, opozicija turėtų daug mažiau progų nekonstruktyviai reikštis.

Maža to, TVF būtų tiesiog privertusi žengti žingsnius, apie kuriuos ši Vyriausybė arba galvoja ir kalba, bet neryžtingai tūpčioja, arba vis tiek būna priversta žengti. O jei darome iš esmės tą patį, ko reikalauja TVF, tai kodėl negalėjome į jį kreiptis pagalbos, skolindamiesi daug geresnėmis sąlygomis?

Biurokratijos, administracinio idiotizmo ir nepagrįsto išlaidavimo „saulėlydis“ šiai Vyriausybei sekasi ne itin gerai, kad ir kiek ji džiaugtųsi Vyriausybės kanceliarijos pertvarka. Apie ekonomikos gaivinimo „saulėtekį“ apskritai nėra ką kalbėti.

Vladimiras Laučius
Dabartinė užsienio politika primena blaškymąsi be aiškių orientyrų ir mėšlungišką taikymąsi prie esamos konjunktūros, kuri Lietuvai dabar nėra palanki.
Žvaliai atsigavęs eksportas gali būti laikinas reiškinys, be augančio vidaus vartojimo jis neleis išbristi iš krizės. Savo ruožtu vartojimo atžvilgiu esame didžiausi ES atsilikėliai.

Vis dėlto Vyriausybė kitąmet planuoja per 40 proc. biudžeto pajamų surinkti iš PVM. Tuo metu darbo užmokestis veik nedidėja, o fizinių asmenų – mokesčių mokėtojų skaičius Lietuvoje mažėja.

Opozicija tvirtina, kad PVM surinkimas gali didėti legalizuojant šešėlinius pinigus, už kuriuos perkamos prekės ir paslaugos. Kitaip tariant, iš šešėlio traukiama ne ekonomika, o jame uždirbti pinigai. Apie tokią biudžeto surinkimo strategiją turbūt irgi galima būtų rašyti vadovėlius.

Sakykime, bala nematė finansų tvarkymo: kaip sekasi įgyvendinti kitus du skelbtus prioritetus – energetikos proveržį ir ūkio gaivinimą namų renovavimo pagalba? Niekaip. Renovavimo sumanymas sužlugdytas, o atominės elektrinės statyba, atrodo, nuplaukė į nežinomybę drauge su taip ir nepasirodžiusiais strateginiais investuotojais.

Dėl finansų sutvarkymo dar galima ginčytis. Atsiribojus nuo nepatogių argumentų galima kartu su konservatoriais džiaugtis, kad litas nedevalvuotas, valstybė nebankrutavo, skandinavų bankai „nepasiplovė“, o visa kita – lai tvarko kita Vyriausybė. Bet skelbtų energetikos tikslų ir ūkio gaivinimo atžvilgiu tenka pripažinti akis badančią tiesą: Vyriausybė neįgyvendina, ką žadėjusi.

Gal jai geriau sekasi „proveržiai“ tose srityse, apie kurias konservatoriai tradiciškai labai mėgsta kalbėti – užsienio politikos ir saugumo? Nepanašu. Dabartinė užsienio politika primena blaškymąsi be aiškių orientyrų ir mėšlungišką taikymąsi prie esamos konjunktūros, kuri Lietuvai dabar nėra palanki.

Savo ruožtu krašto apsaugos sistema vos alsuoja, biudžeto asignavimų nuošimčiu pajėgdama pranokti tik Liuksemburgą. O juk ministrė Rasa Juknevičienė prieš rinkimus pabrėždavo narystės NATO įpareigojamą finansavimą kaip prioritetinį rūpestį. Dabar verčia kaltę krizei. Kodėl tuomet, leiskite paklausti, į TVF priversta kreiptis Latvija sugeba krašto apsaugai skirti didesnį BVP nuošimtį nei Lietuva?

Konservatoriai baudžiasi neišsižadėję savosios „Rusijos sulaikymo strategijos“. Bet jei dabartinė šalies politika remiasi „Rusijos sulaikymo“ principu, tai ir energetinės nepriklausomybės, ir informacinių įtakų bei karų, ir tarpvalstybinių santykių srityje reiktų pripažinti, kad „sulaikyti“ Rusijos nepavyksta. Jei pavyksta, tai kur rezultatai?

Tegu patys save ir giria

Vienas įspūdingiausių penkioliktosios Vyriausybės veiksmų – tai precedento nepriklausomos Lietuvos istorijoje neturintis smūgis žiniasklaidai. Smarkiai mažėjant pajamoms, jai buvo panaikinta PVM lengvata, darbuotojai – privalomai „įsodrinti“, o neseniai dar smarkiai pabrango „Lietuvos pašto“ paslaugos spaudai.

PVM lengvatos panaikinimas nedavė apčiuopiamos naudos biudžetui, bet tapo sunkiai pakeliama našta ir taip vos galus su galais besuduriančiai spaudai. Žurnalistų „įsodrinimas“ kartu su panaikintomis lengvatomis ir smukusiomis pajamomis gulė nemenka finansine našta ant pačių žurnalistų pečių, nors socialinių garantijų vaisiais autoriai beveik nesidžiaugs (senatvės pensijai daugelis jų nespės užsidirbti, dėl trūkinėjančio stažo pensija bus mažesnė nei dirbantiems ir tt.).

Paskelbusi finansinį karą žiniasklaidai Vyriausybė per dvejus metus, tikėtina, nuveikė ir gerų darbų. Jiems apdainuoti – „veiklos viešinimui“ – plaukia dešimtys milijonų litų. Tad gal tegu apie gerus Vyriausybės darbus ir skelbia jos dosniai apmokamos viešųjų ryšių agentūros, spaudos tarnybos ir nupirkti reklaminiai tekstai. Kam žurnalistams dirbti dvigubą darbą – ypač sunkmečio sąlygomis?..