V.Laučius. A.Kubiliaus valdžios saulėlydis

 (909)
Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius seniai kalba apie saulėlydį. Ne apie tą, kuris mus lydi kasdien, o apie tą, kuris, anot vieno iš dvidešimties neišsipildžiusių premjero regėjimų, turėjo ištikti šalies biurokratiją. Biurokratijos saulė šviečia kaip švietusi, o štai saulėlydis prasidėjo pačiam premjerui ir jo politinei aplinkai.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

A. Kubiliaus valdžia dar laikosi, bet jau svyruodama ir braškėdama. Visuomenė, kaip liudija apklausos, mato A. Kubilių ten, kur sustatyti paminklai jau nurašytiems politikams. Ir nemaža dalis konservatorių mielai pasiųstų savo premjerą „ant dviejų raidžių“ – ten, kur ir jie, ir socdemai siunčia savo istorinį paveldą: į Europos Parlamentą (EP).

Optimizmo tolydžio netenkantys Tėvynės sąjungos (TS) nariai ir parlamentarai svarsto, kas galėtų pakeisti A. Kubilių premjero bei partijos pirmininko poste. Net artimiausioje A. Kubiliaus aplinkoje Irenos Degutienės ir Kazimiero Starkevičiaus pavardės šįmet pradėtos minėti kaip politiškai silpstančios partijos gelbėjimosi ratas.

Priešistorė

Kai 1999 metais TS vadovybėje vyko labai radikalūs pokyčiai, ir ekspremjeras Gediminas Vagnorius su dalimi savo bendraminčių traukėsi į politinę užmarštį, kiti buvę jo bendraminčiai skubiai keitė savo mintis, idant neliktų minčių bendrumo. Liaudis tokiais atvejais sako „išversti skūrą“, bet politikai tai pateikia kur kas subtiliau.

Taip ir išėjo, kad du įtakingiausi šalia G. Vagnoriaus tuometės TS vadovybės nariai, 1997 – 1999 m. pompastiškai jį gynę bei gyrę – Vytautas Landsbergis ir A. Kubilius – 1999 m. paaiškėjo „iš tikro“ buvę G. Vagnoriaus priešininkai. Partija, žinoma, vienbalsiai tuo patikėjo. Sudainavo „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, kad išliktų tęstinumas...

Gausios dešimtys TS parlamentarų ir partijos valdymo organų narių tąsyk ėmė choru linksėti galvomis: „Taip, taip, ir mes iš tiesų buvome prieš G. Vagnorių, tik niekam to nesakėme, nes patys dar nežinojome“.

1999 m. pabaigoje tvirtas pozicijas TS vadovybėje šalia V. Landsbergio užėmė A. Kubiliaus, Rasos Juknevičienės ir Jurgio Razmos „triumviratas“. Tarp šių trijų žmonių vienintelė R. Juknevičienė ir anksčiau oponavo G. Vagnoriui. Tačiau ji visada buvo pabrėžtinai lojali A. Kubiliui, mokėjusiam savo ruožtu įsiteikti ir G. Vagnoriui, ir V. Landsbergiui. Ši aplinkybė jai leido iškart įsitvirtinti naujame TS vadovybės olimpe.

Tais pačiais metais pradėta kalbėti apie A. Kubilių kaip V. Landsbergio įpėdinį TS pirmininko poste. Ši idėja anaiptol neatrodė patraukli daugeliui konservatorių, nuoširdžiai tikėjusių, kad, pasitraukus G. Vagnoriui, nomenklatūrinės politikos laikai baigsis. Nepatenkintiesiems buvo leista suprasti: „Kas ne su mumis, tas – prieš mus“.

Ši nuostata dar labiau įsigalėjo po 2000 m. Seimo rinkimų, A. Kubiliui pamažu rengiantis tapti ir tapus nauju TS pirmininku. Iš partijos buvo stumiami žmonės, galėję tapti jos idėjiniu stuburu: Dainius Žalimas, Kęstutis Dirgėla, Dalius Stancikas, Andrius Navickas, kiti.

Tačiau nuo pat 1999 m. valdantysis „triumviratas“, V. Landsbergio morališkai remiamas, ėmė skleisti partijoje „demokratizacijos“ bangas. Buvo keičiami įstatai, valdymo struktūra. Iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti, kad pagal naują tvarką TS „apačios“ įgijo daugiau valdžios ir galių atrinkti kandidatus į rinkimų sąrašus. Tačiau užmaskuota tikrovė buvo kur kas ciniškesnė.

TS prarado savo politinį tapatumą, veidą ir protą bei virto padriku sambūriu, kuriam vis primetama gabiu politiku niekad nebuvusio, o geru politiku taip ir netapusio A. Kubiliaus valia.
Vladimiras Laučius

Iš esmės, vos keli žmonės, pirmiausia – minėtas „triumviratas“ įgijo esminių sprendimų priėmimo galias ir užsitikrino išlikimą parlamentinėje politikoje. Kartu padidėjo ir aktyvių, bet nebūtinai išmintingų ir atsakingų „masių“ galios įkelti savo parapijos numylėtinius, nežiūrint jų politinių gebėjimų, į didžiosios politikos avansceną.

Kitaip tariant, iš partijos elito liko tik galva ir apatinė kūno dalis. Viršutinė kūno dalis virto tuščiu rezervuaru, numatytu didžiausiems apsukruoliams ir pataikūnams. „Iš viršaus“ valdomi partijos skyriai su TS vadovybei lojaliais pirmininkais, paskendę savo vietos reikaluose, vargu ar yra ta vieta, kur teisingai atrenkamos didžiąją politiką praturtinti gebančios savarankiškos asmenybės.

Tuo tarpu naujai partijos viršūnėlei, bijančiai intelektualios konkurencijos, tokių asmenybių išvis nereikėjo. Nes iš „apačių“ stiprios asmenybės ateina labai retai, o po G. Vagnoriaus susiformavęs partinės valdžios olimpas jų paprasčiausiai kratėsi, bijodamas tikros konkurencijos.

A. Kubiliaus valdantysis „triumviratas“ visą pastarąjį dešimtmetį, tikėtina, sąmoningai nesirūpino intelektiniu ir vertybiniu partijos gyvybingumu. Gal jie geriau jautėsi atrodysią tikrais lyderiais silpnoje frakcijoje, nei būdami silpnais lyderiais tarp tikrų politikų?

Prieš 2008 m. rinkimus į Seimą A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės konservatoriai jau akivaizdžiai buvo išsėmę politinių pataikūnų, besikabinančių už partijos pirmininko skvernų, limitą. Šilta vieta buvo pažadėta (ir suteikta) net A. Kubilių ilgai sekiojusiam, it šešėlis, socialdemokratui Rimantui Dagiui. Iš kur dar traukti žmonių, kuriems trūksta ir varžto galvoje, ir rinkėjų pasitikėjimo, bet netrūksta lojalumo ir ambicijų?

Teko praturtinti savo kandidatų į Seimo sąrašą politikos užribiu – nusigyvenusiais krikdemais ir tautininkais. Kai kurie jų gal buvo neklusnūs, per savarankiški, vienas kitas gal net protingas, užtat jie nekėlė grėsmės amžinajam „triumviratui“.

Sumanymas lyg ir pavyko. Tačiau į viršūnę buvo įkopta per didele kaina, ir štai atėjo atsiskaitymo metas. TS prarado savo politinį tapatumą, veidą ir protą bei virto padriku sambūriu, kuriam vis primetama gabiu politiku niekad nebuvusio, o geru politiku taip ir netapusio A. Kubiliaus valia. Maža to, veik dešimtmetį kruopščiai dėliotas kortas sujaukė I. Degutienės iškilimas ir A. Kubiliaus Vyriausybės vykdomos politikos nesėkmė.

Esamybė ir perspektyvos

TS, kokia ji yra dabar – su A. Kubiliumi priešakyje – nebeturi politinių perspektyvų. Tai puikiai suvokia net kai kurie artimi dabartinio šios partijos lyderio bendražygiai. Kalta yra ne ekonominė krizė, priešų žabangos arba visuomenė, „neįvertinusi“ premjero A. Kubiliaus „genijaus“. Kalta yra TS vadovybė, per dešimt metų po G. Vagnoriaus sugebėjusi nustekenti partiją ir pavertusi gyvybingą konservatyviąją dešinę negyvu dešinės protezu.

Nemaža dalis konservatorių mielai pasiųstų savo premjerą „ant dviejų raidžių“ – ten, kur ir jie, ir socdemai siunčia savo istorinį paveldą: į Europos Parlamentą (EP).
Vladimiras Laučius

Dabartiniai TS veidai, kuriuos visuomenė neblogai pažįsta, yra didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus ir Kauno merų veidai: A. Kubiliaus pagerbto Viliaus Navicko ir R. Juknevičienės „prastumto“ Andriaus Kupčinsko. Šių dviejų mažai grupelei žmonių, bet ne visuomenei simpatingų merų likimas dabar yra glaudžiai susijęs su TS likimu per savivaldos rinkimus.

Savivaldybių tarybų rinkimai bus lakmuso popierėlis, leisiantis valdančiajam TS „triumviratui“ pasitikrinti visuomenės pasitikėjimą jų vykdyta kadrų politika. Nes viena didžiausių TS problemų yra ne tik minėtas triumviratas, bet ir žmonės, kuriais šie iškilūs TS vadovai didžiai pasitikėjo ir maloniai apsistatė.

Yra manančių, kad premjeras bus priverstas trauktis svarstant Seime 2011 metų biudžetą. Vis dėlto kur kas įtikimiau skamba kita prognozė: lemiamas smūgis TS viršūnei ir jos vykdomai politikai bus suduotas ateinančių metų pradžioje, kai paaiškės savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai. Konservatoriai skaudžiai prakiš – ir ką tada savo partijai porins besidžiaugiantis savimi ir tais, kurie jį liaupsina, pirmininkas A. Kubilius?

Yra du galimi scenarijai. Pirmas – „nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nesakau“. Trys beždžionėlės: viena – užsikimšusi ausis, antra – užsidengusi akis, trečia – užčiaupusi rankutėmis burną. Kalbės ištikimi bendražygiai. Sakys, kad viskas gerai, kad rinkėjai tik laikinai nusivylę valdžia dėl ekonominių sunkumų, kuriuos A. Kubiliaus vyriausybė neva sėkmingai įveikinėja, nesivaikydama „pigaus populiarumo“ ir jau tuoj, tuoj įveiks. Kalbės apie šviesą tunelio gale.

Gal tai ir nuteiks optimistiškai ne šio pasaulio rinkėjus. O tebegyvenantiems šioje ašarų pakalnėje ir „savo veido prakaite valgantiems duoną“ žmonėms tokios kalbos nebeatrodys vertos pasitikėjimo ir balsų. Tai gerai suvokia ir TS parlamentarai, kuriems gerovės šviesa kaip tik šviečia dabar, o tunelis (su A. Kubiliumi kaip pirmininku) lauktų priešakyje, po Seimo rinkimų.

Visuomenė ir politinė opozicija, esant šiam scenarijui, palauks artėjančių Seimo rinkimų, idant per juos pribaigtų aklą, kurčią ir nebylią A. Kubiliaus TS. Konservatorių vidaus opozicija, tikėtina, mėgins užkirsti kelią šiam scenarijui ir sukils prieš A. Kubilių per pavasarį vyksiantį TS suvažiavimą. Nežinia, ar I. Degutienė išdrįs mesti iššūkį kaip pretendentė į pirmininkes užsispyrusiam A. Kubiliui ir jo šalininkams. O jei išdrįs, baigtis – neaiški, nes TS nomenklatūra įpratusi būti lojali savo pirmininkui.

Antras scenarijus – A. Kubiliaus aplinkos žmonės po savivaldybių tarybų rinkimų įkalbės TS lyderį savo noru trauktis iš partijos pirmininkų ir (galbūt) premjerų. Jei jis pasitrauks iš TS pirmininkų, bet išliks premjeru, o partijos pirmininke taps I. Degutienė, valdančiojoje TS atsiras dvivaldystė.

Kuo gali baigtis tokia dvivaldystė, galime spėti, prisiminę V. Landsbergio ir G. Vagnoriaus dvivaldystės istoriją. Sunku įsivaizduoti premjero A. Kubiliaus ir Seimo pirmininkės I. Degutienės darnų tandemą artėjant Seimo rinkimams. 1999-aisiais teko gėdingai trauktis premjerui G. Vagnoriui...

Jei partijos ir Vyriausybės vadžias perimtų I. Degutienė ir K. Starkevičius, padėtis vis tiek gali likti nestabili. A. Kubilius ir jo komanda juk nesitrauktų iš politikos avanscenos ir stengtųsi išlaikyti įtaką partijoje bei reikštis viešojoje erdvėje. Tvirtinant naują Ministrų kabinėtą, daug lemtų prezidentės Dalios Grybauskaitės žodis. O koks būtų santykis tarp D. Grybauskaitės ir I. Degutienės, ypač jei jos abi kandidatuotų į prezidentes 2014-aisiais?

Įsivaizduokime, kad antras scenarijus – kai I. Degutienė tampa TS lydere, K. Starkevičius – premjeru, išsipildo. Kas toliau? Nustekentos partijos vadžias perima du visuomenės pasitikėjimą pelnę politikai. Ekonomika kyla, opozicijai trūksta balsų. Jei balsų pritrūktų ir valdančiajai koalicijai, I. Degutienė sutartų su kuria nors opozicijos frakcija Seime: jai susitarti kur kas lengviau, nei A. Kubiliui.

Gal opozicija imtų smarkiau ožiuotis, artėjant Seimo rinkimams? Bet juk gauti ministrų portfelius prieš Seimo rinkimus, iš esmės neprisiimant atsakomybės už pastarųjų dvejų su puse metų ekonominę politiką – ne toks jau blogas variantas... Tad opozicijai ožiuotis nebūtų labai gudru.

Šiaip ar taip, I. Degutienės ir K. Starkevičiaus partija turi šansų per kitus Seimo rinkimus bent jau gauti padorų vietų skaičių Seime ir net tartis dėl valdančiosios koalicijos; A. Kubiliaus ir jo aplinkos partija nė iš tolo panašių šansų neturi. Bet kuri sveikos nuovokos ir savisaugos instinkto nepraradusi partija šiomis aplinkybėmis žinotų, ką daryti. Bet...

Iššūkiai I. Degutienei

Yra keturi „bet“. Pirma. I. Degutienė nebūtinai ryšis imtis atsakomybės už žlungančios TS ateitį. Ji negriebs į rankas krentančių valdžios vadžių abejomis rankomis. Aristokratiškas argumentas: „Nenoriu“. Teks paprašyti.

Antra. A. Kubiliaus Vyriausybės ekonominė politika buvo: daug skolintis, didinti mokesčius ir beveik nieko neveikti, kuriant fantasmagoriškas ateities vizijas bei scenarijus. Kas skaitė „Dvylika kėdžių“, tas žino, kas yra Vasiukai. A. Kubiliaus Vasiukai yra kelios garsios užsienio firmos, kurios ateis į Lietuvą ir čia sukurs rojų, silicio slėnius, klasterius bei gerovę. Gerovės taip nesukursi.

Ekonomisto Raimondo Kuodžio siūlyta namų renovavimo programa, galėjusi išjudinti ekonomiką ir mažinti nedarbą – sužlugdyta. R. Kuodis šiandien šiurpsta nuo A. Kubiliaus ekonominės logikos. Apie visuomenės požiūrį į A. Kubiliaus politiką liudija didėjanti emigracija iš valstybės. Ar I. Degutienė norės prisiimti atsakomybę už partijos bendražygio klaidas, gindama partinio munduro garbę? O kas norėtų? Kas jas taisys? Ir jei taisys, tai kaip paaiškinti, kodėl vienoje partijoje yra du prieštaringi požiūriai?

Trečia. I. Degutienės lyderystės gali nenorėti dvi įtakingos moterys: D. Grybauskaitė (kam jai politinė konkurentė?) ir R. Juknevičienė (statė ant A. Kubiliaus kortos). Abi turi didelę įtaką spec. tarnyboms. Ką gali Lietuvoje spec. tarnybos, žinome. Ne ką mažiau, nei sovietmečiu, nes principas išlieka tas pats: valdžia yra gerovės šaltinis, visuomenė – juodadarbis. Vadinasi, valdžiai – duoklė, visuomenei – kontrolė, disidentams – baimės apynasris. Tai jau vyksta.

Ketvirta. Politinė lyderystė demokratinėje visuomenėje reikalauja geros komandos. I. Degutienės konkurentai ir konkurentės žaidžia pagal nedemokratines taisykles. Nedemokratinės taisyklės yra savo ruožtu ciniškos, bet veiksmingos: reikia ne geros komandos, o geros tarnystės – ištikimybės, stiprių blondinių (ir moteriškos, ir vyriškos giminės) ir pataikavimo viršininkui.

Šiuo nedemokratiniu požiūriu I. Degutienė jau dabar daro tariamą „klaidą“, kuri jai gali brangiai kainuoti: ji nesirenka pataikūnų ir numylėtinių. Bet ar apskritai ji turi komandą? Kuo ji remtųsi, jei taptų partijos pirmininke? Krikdemais, kurie jau seniai susižlugdė patys ir lygiai taip pat sužlugdytų tuos, ant kurių politinio kūno parazituoja? O gal amžinais visų partijų „revoliucionieriais“, kurie, gavę postus, ūmai nutyla? Ar I. Degutienei pakaks išminties ir drąsos burti tikrą idėjinį branduolį konservatorių partijai?

Autorius yra „The Economist“ partnerio Lietuvoje žurnalo „IQ“ vyr. redaktorius.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

T. Kačerauskas. Kodėl L. Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis (9)

Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.

R. Valatka. Po auksinių šakučių – auksinis Vilniaus Sporto rūmų remontas? (252)

Mažinam Seimo narių skaičių iki 111? Taip! Nueinanti Seimo dauguma krykštauja radusi tautai žaislą. Ateinantieji žada mums pastatyti T. Campanellos „Saulės miestą“. Su Karjeros agentūra ir vimdymo nuo vyno etiketėmis. O Vilniaus Sporto rūmuose šmirinėjančios žiurkės krebžda apie tai, ant ko pasimausim po auksinių šakučių.

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (123)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (326)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.

Karo žmonės, mylėję savo vergiją: Rusija keitėsi ir už tai savęs nekentė (336)

Ukrainoje gimusios baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič „Laikas iš antrų rankų“ – tai unikalaus intymiosios dokumentinės prozos žanro knyga, 2015 m. apdovanota Nobelio literatūros premija. Joje prabyla paprasti žmonės, kurie seniau retai turėdavo teisę kalbėti. Jų balsai susilieja į niūrią ir tragišką posovietinio laikmečio – „laiko iš antrų rankų“ – polifoniją.