Darbais ir žodžiais inicijuojama Lietuvos XX amžiaus istorijos revizija reiškiasi įvairiai. Ir koncepcijomis, ir niuansais. Šie svarbūs, kai konceptualūs.
Vytautas Landsbergis
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Dažnokai siejasi su ta ideologine kova dėl istorijos, kurią Rusijos valstybinis mokslas ir propaganda stengiasi primesti kitiems. Su saviškiais ten jau susitvarkyta paties prezidento V. Putino įžvalga ir įsakmia nuoroda, kurią trumpai priminsiu taip: jokių teiginių, kurie neugdo pasididžiavimo didžiosios Rusijos didžiaisiais darbais! Blogų darbų tiesiog nebuvo. Kritiniai požiūriai prilyginti antivalstybinei veiklai. Vadovėlius, kurie skatino galvojimą, nurodyta išmesti.

Panašiai Rusijos demokratinės opozicijos vadovai viešai apibūdinti kaip „šakalai“. Kitoks užsienio intelektualų ir politikų požiūris – tai „snarglėtos nosies kišimas į svetimus reikalus“. Dėl demokratijos Kremliaus niekas nepamokys – „tegul moko savo žmonas kopūstienę virti“. Gatvė ir „naši“, be abejo, ploja. Pasipylė atvirai imperinės šovinistinės ideologijos knygos, nauji rusiškieji „Mein Kampf“.

Europos Parlamento 2005 m. gegužės 12 d. rezoliucija dėl Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos patikslino, jog ne visoms tautoms karas tada pasibaigė, nes daug jų rytinėje dalyje ir Vidurio Europoje ilgam liko pavergtos komunistinės tironijos. Sovietinis „Europos išvadavimo“ mitas buvo padėtas į propagandinių šūkių lentyną. Pamokoma gairė Lietuvos istorikams. Imunitetas, jeigu kam trūksta, nuo Rusijos valstybinės ideologinės įtakos. Tačiau bendradarbiaujame, turime iš to įvairios naudos, todėl šiek tiek ir prisitaikome. Ir velnias tūno detalėse, kaip sako senovės išmintis.

Velnias tūno detalėse

Kad ir periodizacija. Jau prieš kokį dešimtmetį viename istorinių tyrinėjimų ir tarptautinio bendradarbiavimo projekte atsirado laikotarpis: „Lietuvos okupacija. 1940-1953“. Buvo bepatvirtiną, bet atsitiktinai pamačiau ir pasipriešinau: o kas toliau? Jau ne okupacija? – Toliau mat, Stalinui mirus, jau kitaip... – mėgino aiškinti L. Truska, bet naujovė tąkart žlugo.

Dabar ji ateina dar smagiau. Istorikai A. Nikžentaitis ir Č. Laurinavičius siūlo sovietinę Lietuvos okupaciją apriboti ... 1940 m. rugpjūčio 3 d.! Kas po to? Matyt, aneksija ir „Tarybų“ Lietuva. Abu istorikai patenkinti tokiu žygiu „paaiškinę teisinę painiavą“ („Akiračiai“, 2007, Nr. 9). Gal ne tik jie. Lietuvos aneksiją Rusija, šiaip ar taip, pripažino ir pasmerkė 1991 (1992) metais Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties preambulėje, bet okupaciją neigia, nors plyšk. Jaučia, kad vis dėlto teks pripažinti, apgailėti, gal ir žalą atlyginti. Tai lietuviai kolegos bent sutrumpina iki minimumo. Paslaugiai, galima sakyti. Per 1940 m. du nepilnus vasaros mėnesius kiek tos žalos tepadaryta...

O štai dar paimkim garsųjį, storąjį ir įdomų dokumentų rinkinį „SSRS i Litva v gody vtoroi mirovoi voiny. Tom I: SSRS i Litovskaja respublika (mart 1939 – avgust 1940 g.)“. (SSRS ir Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą. I tomas. SSRS ir Lietuvos respublika (1939 m. kovas – 1940 m. rugpjūtis). Jau pavadinimas viršelyje teigia, kad valstybė Lietuvos respublika (mažąja raide) gyvavo ligi formalios aneksijos rugpjūčio 3 d., o skiriamosios gairės, birželio 15 d. okupacijos, nėra ir nereikia. Tai kas, kad ją minime pagal Lietuvos Respublikos minėtinų dienų įstatymą. Tai kas, kad 1940 m. birželio 15-osios ar tiesiog 1940-1990 m. sovietinė okupacija yra įtvirtinta kaip gairė ir periodas daugely Lietuvos įstatymų. Galima parodyti jų sąrašą. Lietuvos istorijos revizijos institutui (LIRI) tai ne problema, kažkokie įstatymai. Štai tada pagalvoji, kad tokius konceptualius valstybės pamatų revizavimo darbus galėtų panagrinėti ir konstitucinės, ir baudžiamosios teisės specialistai.

Jeigu kam reikėtų, tai Europos Žmogaus Teisių Teismas neseniai patvirtino, jog 1940 m. birželio 15 d. SSRS armija įsiveržė (invaded) į Lietuvą, o „1940-08-03 Sovietų Sąjunga užbaigė (completed) Lietuvos aneksiją“. Šios ir nebūtų be įsiveržimo ir okupacijos.

Pasipriešinimas, o ne „pilietinis karas“

Okupacija ir pasipriešinimas – ir vėl dvi skaidrios ir tarpusavy susijusios sąvokos, tad ir jose glūdinčios teisinės ir istorinės koncepcijos. Kadangi absoliučiai susijusios, tai per vieną (susilpninant ar paneigiant) galima išplauti kitą. Šių pastangų tęstinumą taipgi nesunku parodyti.

Lietuva kaip teisinė Europos valstybė atrodo prastai. Ją ginti turėtų pilietinė visuomenė, tad ir mokslininkai, ir žurnalistai, nenutylintys bei negausinantys istoriografijos iškrypimų. Kviečiu tai daryti.
Vytautas Lansbergis:

Nukentėjusi ir nuo Vokietijos okupacijos (pradedant nuo Klaipėdos krašto aneksijos 1939 m.), Lietuva ypač ilgai ir atkakliai kovojo prieš SSRS agresiją ir okupaciją. Šiuos vertinimus įtvirtino jau SSRS liaudies deputatų Antrasis suvažiavimas, 1989 m. gruodžio 24 d. pasmerkęs SSRS sutarčių su Baltijos valstybėmis sulaužymą (tarp jų ir Taikos sutarties, ir Neagresijos sutarties, ir net paskutinės 1939 m. sutarties). Kai agresija sulaužo taiką, tai reiškia karą. Taip Lietuvos pasipriešinimas SSRS okupacijai gynė ir tarptautinę teisę, ir suverenios tautos teisę gyventi laisvėje, ir būsimą Europos taiką.

Ir vis dėlto jau dvidešimt metų stengiamasi pakirsti Lietuvos laisvės teisinį pagrindą, pavaizduoti svetimųjų agresiją ir nepriklausomos valstybės okupaciją kaip savųjų, lietuvių, tarpusavio kovą („brolis prieš brolį...“), net „pilietinį karą“!

Atidėkim skausmą, apgailestavimus, pyktį, visas emocijas; laikykimės valstybės požiūrio (raison d‘etat) ir tarptautinės teisės. Asmenys, nuėję ginklu tarnauti kitai valstybei, yra tos valstybės kariai. Prancūzijos Svetimšalių legione Afrikoje pasitaiko ir lietuvių, bet jie – ne Lietuvos, o Prancūzijos kariai. Stribai, NKVD kariuomenės pagalbiniai būriai, buvo SSRS karo prieš Lietuvą dalyviai priešo pusėje, nusikalstamų struktūrų nariai, ir nieko čia nepakeisi. Turėtume krikščioniškai atleisti suklaidintiems ir nesusipratusiems, o nusikaltusiems žmoniškumui yra įstatymai.

Yra ir politinė valstybinė atsakomybė. Kaip sako 1949-02-16 – 1999-01-12 Lietuvos valstybės teisės aktas, „17. Asmenys, bolševikinės arba vokiškosios okupacijos metu išdavę Tėvynę bendradarbiavimu su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos Teismą“. Nusikaltusiems doroviškai Dievui, broliams ir tėvynei yra ir atitinkamas Teisėjas ir jo aukščiausias teismas, kuris amnestuoja atgailaujančius. Jokios politikos, tik sąžinės gelmė. Jokių polit.ekonomijos ir spekuliuojančios istorijos filosofavimų, tad ir buhalterinių ginčų – kas užmušė, kiek užmušė, dujomis ar sibirais.

Kada prasidėjo karas?

Toks yra teisinis ir moralinis paprastumas, o sukaliojimai teliks vien sukaliojimais. Jei Latvių gatvė Vilniuje net pinigus mokėtų už savo kareivių stribų antkapius su užrašais „žuvę už Tarybų Lietuvos laisvę“, tikrovė nepasikeistų, nes jie žuvo už prievartaujamos, engiamos Lietuvos nelaisvę. Bet propagandines intencijas turėtume matyti, paaiškinti. Nekenktų nė paaiškinantys užrašai Grūto parko filialui Vilniuje ant Žaliojo tilto. Raudonarmiečiai ten visiškai skaidrūs, jokio pilietinio karo. Tik štai broliai politikai iš LIRI ar dar kur nors galėtų, kiek pajėgdami, nedrumsti, o skaidriau susimąstyti ar bent mamų pasiklausti.

Laikas papildyti mūsų BK europine nuostata, kad nacių ir sovietų nusikaltimų neigimas – taip pat nusikalstama veika. Papildymą marinuoja Seimas.
Vytautas Lansbergis:

Pavyzdžiui, kada Lietuvoje prasidėjo tas karas? Kai kur teberodoma lyg 1941-aisiais. Šiauliuose prie bažnyčios stovi paminklas sovietų kariams, „žuvusiems 1941-1945 m. kare“, nors SSRS jį pradėjo anksčiau, o Lietuvai baigėsi vėliau. Toks pat karo datavimas Biržuose, Palangoj. Tąsyk jį ir pradėjo tartum tik Hitleris (vokiečiams ligi šiol maloni versija), nors iš tikrųjų 1939-aisiais susitarė ir pradėjo dviese. Sovietams irgi geriau, nes tada ir Katynė, ir Rainiai – ne karo nusikaltimai, o šiaip, sako, kažkieno pažudymai. Nuostoliai, teisingumas – ne tarpvalstybinis reikalas, užmirškit.

Ne paslaptis, kad karas ir okupacija (karinė, kai kariuomenė užima ne savo šalies žemes) yra taip pat glaudžiai susiję reiškiniai bei sampratos. Vienos neigimas – abiejų neigimas. Todėl ir sovietų karo prieš kaimynus faktas (nuo 1939 m.) peraugęs į mirtiną susirėmimą su sąjungininke bei naująja geografine kaimyne Vokietija, ir visos okupacijos bei reokupacijos tuo 1939-1945 m. laikotarpiu turi būti labai aiškūs ir aiškiai dėstomi dalykai. Kad Rusijos interesas – neaiškumas, tai taip, bet Lietuvos istorikai ir publicistai neturėtų klaidžioti rusiškose politinėse džiunglėse.

Ir kada atkurta Lietuva

Taip atsitinka panagrinėjant Lietuvos žydų tragediją 1940-1945 metais, pasišovus „demitologizuoti“ 1944-1954 m. ginkluotąjį Lietuvos pasipriešinimą (cinizmo viršūnė – paskvilinis romanas „Žali“), susipainiojant tarp trijų pušų net 1990-1991 m. nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo laikotarpiu. Nusipelnę senosios galvosenos politikai ir šiandien, 2008 metais, pasako iš ekrano apie aną lemtingą metą kaip „Centro“ ir Lietuvos vyriausybės (ne SSRS ir Lietuvos Respublikos!) priešpriešą. Tąsyk ir blokados, ir smurtas – komunistų imperijos vidaus reikalas, ar ne?

M. Burokevičius ir dar du mėgino tuo teisintis, kaltindami Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre, bet gavo atsakymą, kad nuteisti teisingai. Jie „buvo persekiojami ne už politinius įsitikinimus ar priklausymą komunistų partijai, bet už savo antivalstybinę veiklą, pažeidžiančią Konvencijos 17 straipsnį, ir nuo to jauna Lietuvos demokratija turėjo teisę gintis.“ Taigi „Teismas nustato, kad besiskundžiantieji buvo nuteisti už nusikaltimus pakankamai aiškius ir numatytinus pagal atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymus“. (EŽT Teismo 2008 m. vasario 19 d. sprendimas, pabraukta mano.)

Jau anksčiau Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė (vad. Džiauto ir Sidabro byloje), kad po Kovo 11-osios Lietuvoje teisiškai „nebuvo jokio netvirto pereinamojo laikotarpio“. Net Rusija dvišalėje Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1990 m. Kovo 11-osios aktus.

Turėtų būti aišku vis dar besidomintiems, nuo kada Lietuvos Respublika vėl atkurta ir atsakinga už savo įstatymų taikymą, o ne už okupantų nuo 1940 m. primestą tvarką ir svetimos valdžios veiksmus.

„Holokaustas be vokiečių“

Tarybinių smegenų gal nė tai nepaveiks. Tačiau ką daryti, kai jautriose vietose slidinėja jaunesni politikai? Teisingai primena V. Savukynas, kad žydų žudynės Lietuvoje buvo Lietuvos piliečių žudynės (portale lrytas.lt V. Savukynas karštai reagavo į bjaurius vienos demonstracijos šūkius pasmerkdamas antisemitinį ir ksenofobišką tokių "lietūvių" nacionalizmą, bet bus pernelyg patikėjęs, jog tai autentiškas visuomeninis reiškinys). Ir žydų sukurtas turtas, įskaitant kultūrą, buvo Lietuvos turtas, kurį sovietai puolė naikinti jau pirmosios okupacijos metu. Įstaigų ir organizacijų išdraskymas, nacionalizacijos, taip pat gausūs žydų trėmimai. (Mažai kas žino, kad, kai Hitlerio parankiniai kreipėsi į sąjungininką Staliną – pasiimkit Europos žydus, – gavo cinišką šio parankinių atsaką: „Mums ir savų užtenka.“ Atseit, darykit su anais, ką norit.) Bet pereiti į literatūrinę publicistiką, neva šiuos piliečius žudė kiti Lietuvos piliečiai, ir tiek (V. Savukynas ten pat) vadinti jas tarpusavio „pilietinėmis žudynėmis“ jau selektyviai nerealu.

Lietuvos Respublikoje iki okupacijų jokių pilietinių žudynių nebuvo. Tai banga tokios naujos „koncepcijos“, kurią ironizuoja net žydų istorikai: „Holokaustas be vokiečių.“ Manau, kad sąžiningi vokiečiai to nepalaiko, bet rusų politikai – kodėl ne. Su vokiečiais problemų jie jau neturi, o prieš kitus – naudinga. Todėl nepalošinėkim rusiškai politikai. Kaip ir ginkluotojo pasipriešinimo SSRS okupacijai atveju. Tartum „Lietuvos piliečiai žudė vieni kitus. Tik šį kartą abu jie buvo lietuviai“ (vėl pasiaurino V. Savukynas, gal dėl gražios frazės). Taip mėgsta kreipti posovietiniai rusų politologai, kartais net pasiremdami „pačių lietuvių“ filmu „Niekas nenorėjo mirti“. (Jį galiu priminti greta eilėmis.“

Negalima nepaisyti pamatinių dalykų

Dalis reiškinio, be abejo, ir tokia – buvo vietinių kolaborantų net labai žiaurių (žr., pavyzdžiui, raiškią faktografinę knygą: B. Vinskienė. Amžinieji ąžuolai. Dokumentinė apybraiža apie Jiezno apylinkių partizanus. V., 2007). Tačiau pagrindinė represijų jėga buvo okupantų armijos baudėjai, o stribų nebaudžiamumo situaciją lėmė Maskvos raudonasis teroras kaip bolševikų politika užgrobtoje šalyje. Lietuvos miškų kariuomenė gynė šalį nuo svetimųjų, o šių pataikūnai, patys pasirinkę ir apmokami, dar pasiplėšiantys, ginklu tarnavo svetimiesiems. Gaila, kad tai vis tenka priminti, nors čia ir vėl įstatymo, tad konstitucinė kalba. Pamatinius dalykus ignoruojanti istorijos vizija verta atitinkamo įvardijimo. Laikas papildyti mūsų BK europine nuostata, kad nacių ir sovietų nusikaltimų neigimas – taip pat nusikalstama veika. Papildymą marinuoja Seimas, amžina kairioji dauguma.

Lietuva kaip teisinė Europos valstybė atrodo prastai. Ją ginti turėtų pilietinė visuomenė, tad ir mokslininkai, ir žurnalistai, nenutylintys bei negausinantys istoriografijos iškrypimų. Kviečiu tai daryti.

Naujausiame „Atgimime“ skaitykite:

Keisti siurprizai aukštose institucijose

Apie mūšį dėl vieno pastato Vilniaus senamiestyje rašo Eugenijus Ignatavičius

Tarp pasaulio patriarchų Lietuvos Prezidento nėra

Įtakingas tarptautinės politikos institutas nepastebėjo mūsų Prezidento. Stanislovas Kairys

Dievo dalelės medžioklė

Ieškomas svarbiausias kokteilių vakarėlio „dalyvis“, kurio niekas dar nematė, bet jis tupi ir ant tavo nosies. Tai dalelė, galinti pakeisti mūsų supratimą apie pasaulį. Laura Gintalaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apie prezidento postą svajojusiam J. Petraičiui – ypatinga žinia iš teismo (24)

Prieštaringai vertinamas Australijoje gimęs milijonierius, kolekcininkas, 2002 m. Lietuvos...

Kita augančių algų pusė visai nedžiugina (123)

Lietuvos gyventojų emigracija – itin neigiamas reiškinys, turėjęs tik vieną teigiamą pusę –...

A. Tapinas apie mokytojų padėtį: jei taip, tai emigruočiau (219)

Vienas įtakingiausių Lietuvos žurnalistų Andrius Tapinas prisipažįsta, kad jei uždirbtų 400...

Incidentas Suomijoje: į ligoninę išvežti aštuoni žmonės atnaujinta (178)

Suomijos pietvakariniame Turku mieste penktadienį buvo subadyta keletas žmonių, o mažiausiai...

Karklė apgulta. Stop juostos, užkardos ir palaidi šunys (15)

Karklės gyventojai, kurie neišvyko iš kaimo prasidėjus festivaliui „Karklė live music beach...

Gyvai / Neįprastos kontrolinės rungtynės be žiūrovų: Lietuva – Rumunija (2)

Europos krepšinio čempionatui besiruošianti Lietuvos rinktinė penktadienį pradeda kovas...

Atrodo paprasta, bet daugelis lietuvių nežino atsakymo į šį klausimą apie Europos Parlamentą (3)

Nuo Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą praėjo 13 metų, tačiau ne visi Lietuvos gyventojai...

Slaptas policijos reidas: už posūkio nerodymą gresia teisių atėmimas (91)

Penktadienį popiet, važiuojant nuo Varnių tilto, link Utenos g. viaduko, Kauno policija vykdė...

Nuotraukose niekuomet nesišypsanti B. Hadid tam turi keistą priežastį (3)

Supermodelį Bellą Hadid fotografai dažniausiai užfiksuoja rimtą ar net griežtą, o gerbėjai...

Paprastas būdas saugotis nuo radiacijos (23)

Pastaruoju metu žmonės vis dažniau domisi instrukcijomis - ką daryti, jei branduolinis karas visgi...