Pirmasis – tarp viešai įvardijamų kandidatų užtikrintai pirmauja uniformuoto mentaliteto ir guminės lazdos atstovas Saulius Skvernelis. Matyt, naują šansą pajuto ta masė rinkėjų, kuri anksčiau balsavo už sparnuotąjį prezidentą-erelį Rolandą Paksą, o dabar myli jo deleguotą vidaus reikalų ministrą – iki prezidento dar neužaugusį, bet jau apsiplunksnavusį ereliuką S. Skvernelį.
Antras svarbus dalykas – kaip liudija naujausia DELFI užsakymu atlikta „Spinter“ apklausa, atgyja R. Pakso laikų politinis skilimas į „dvi Lietuvas“. 14,7 proc. palaikymą turintis S. Skvernelis remiamas vidutinio ir žemesnio išsimokslinimo, vidutinių ir mažesnių pajamų atstovų, rajonų centrų ir kaimo gyventojų. O už trečioje vietoje esantį Gitaną Nausėdą balsuotų (10,5 proc.) Vilniaus ir kitų didmiesčių gyventojai, aukštesnio išsimokslinimo, didesnių pajamų respondentai.
S. Skvernelį palaiko buvęs R. Pakso elektoratas, G. Nausėdą – kita barikadų pusė. Tarp jų įsiterpęs Visvaldas Matijošaitis (antra vieta, 11,9 proc.; balsuotų kauniečiai ir rajonų centrų gyventojai) į prezidentus greičiausiai nekandidatuos, bet S. Skvernelis gali paskelbti jį savo būsimu premjeru ir taip pasiimti dalį Kauno mero populiarumo.
Interviu LRT.lt Ramūnas Karbauskis yra sakęs, kad, jei „valstiečiai“ nekeltų savo kandidato, jam artimiausias būtų V. Matijošaitis.
Taigi kartu su penktoje vietoje esančio R. Karbauskio gerbėjais (6,7 proc.) S. Skvernelis turi nemenką paramą ir gali drąsiai pretenduoti į antrą turą. Tačiau jei G. Nausėdą nuspręstų paremti konservatoriai-krikdemai, jų galimų kandidatų balsai (už Ingridą Šimonytę – 6,1 proc., Vygaudą Ušacką – 7,3 proc., Žygimantą Pavilionį – 3 proc.) padėtų jam tapti rimtu varžovu S. Skverneliui ir pagrindiniu „pirmosios Lietuvos“ pretendentu į antrą turą.
Trečias svarbus dalykas – tai, kad S. Skvernelis atstovautų diametraliai priešingoms nei R. Paksas interesų grupėms ir visai kitokiai Lietuvos vizijai. Už R. Pakso būrėsi tam tikri verslo interesai ir Jurijus Borisovas.
Į S. Skvernelį laikosi įsikibusi ir politinės valdžios viršūnes šturmuoja kita interesų grupė – teisėsauga su visa jos turima amunicija, leidžiančia ne tik siekti teisingumo, bet ir bauginti politinius oponentus. Teisėsauga, kuri gali, kalbant S. Skvernelio žodžiais, „užkišti burną šitam žmogui“ – bet kuriam S. Skvernelio varžovui ar „valstiečių“ oponentui.
Juo toliau, juo sunkiau suvokti, kam iš tiesų Lietuvoje tarnauja išskirtinių asmens persekiojimo galių turinčios teisėsaugos institucijos. Kai kurie jų ikiteisminiai tyrimai ir kitokia veikla seniai nusipelno žurnalistinių tyrimų, o ne papildomų biudžeto asignavimų Lietuvos žandarams, nesugebantiems apginti viešojo intereso, bet puikiai nardantiems politiniuose vandenyse. Kalbant apie viešąjį interesą: kuo baigėsi garsioji „Rubikono“ istorija? Ar tik ne tolesniu nebaudžiamu lupikavimu?
Kaip dėl neseniai paskelbto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, visiškai išteisinančio buvusį Seimo narį Vitą Matuzą ir lobistą Andrių Romanovskį? Kodėl teisinėje valstybėje Radviliškio merą Antaną Čepononį suima už nieką, mėnesį laiko areštinėje, o paskui – ups, pasirodo, nekaltas? Kas čia per George’o Orwello „1984-ųjų“ nevykę bandymai?
Kai teisėsaugos institucijos seka, baugina, žlugdo politines karjeras ir kuria sąlygas sodinti už grotų nekaltus žmones, bet lieka bejėgės prieš stambius šilumos ūkio aferistus, labai sunku patikėti, kad jos dirba Lietuvai, o ne žaidžia savo politinius žaidimus.
Kodėl galios žaidimus žaidžiantis seklys Morka turi būti išlaikomas iš biudžeto, užuot išvarytas šunims šėko pjauti? Kas kompensuos „Rubikono“ plėšikavimą? Kas atitaisys A. Čepononiui, A. Romanovskiui ir V. Matuzui padarytą žalą, jei jau nuspręsta, kad jie nekalti? Kas garantuos, kad bet kuris mūsų rytoj netaps nauja nekalta įsisiautėjusių žandarų auka?
Šitokia teisėsauga puikiai jautėsi po prezidentės D. Grybauskaitės sparnu, tačiau nauju jos politiniu stogu greitai gali tapti svajonių prezidento S. Skvernelio sparnelis. Lietuvai kaip teisinei valstybei ir vis dar laisvai visuomenei tai nieko gero nežada.
Seime įsteigta specialioji tyrimo komisija, vadovaujama Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako, kuris žinomas kaip premjero minjonas, atrodo, virs jungiamąja grandimi tarp teisėsaugos veiksmų ir S. Skvernelio politinių tikslų. Dangstantis verslo ir politikų ryšių tyrimais, Seime sukurtas politinio bauginimo ir susidorojimo įrankis. Įrankis, kuris, kaip suprantate, domėsis tikrai ne galimais S. Skvernelio ryšiais su Tautvydu Barščiu arba „Senukų“ berniukais.
Taigi ką šiandien turime: S. Skvernelis – populiariausias ir vis populiaresnis kandidatas į prezidentus; grįžta „dviejų Lietuvų“ politinė dichotomija; politikai su antpečiais ir jų sąjungininkai teisėsaugos struktūrose kuria Lietuvoje valdžios piramidę, kurios viršūne turėtų tapti prezidentas su antpečiais. Kokie gali būti šių trijų tendencijų padariniai Lietuvai?
Dabartiniai S. Skvernelio reitingai yra „premjeriniai“, o ne „prezidentiniai“, o premjerai ne krizės metu Lietuvoje tradiciškai populiarūs (išskyrus Andrių Kubilių). Jei šiandien būtų balsuojama už prezidentą, S. Skvernelio „premjeriniai“ reitingai greičiausiai nesikonvertuotų „vienas prie vieno“ ir rezultatai jam būtų toli gražu ne tokie palankūs, kaip teigiamų vertinimų skaičiai apklausose.
S. Skvernelio politinė stilistika artima R. Paksui ir D. Grybauskaitei. Pastaroji pasižymėjo griežtoku tonu ir elgesiu, nebandė telkti politinės klasės ir ja net nesidomėjo, savo aplinkoje iškėlė ne tiek intelektą, kiek beveidę tarnystę, nebuvo linkusi į kompromisus ir vengė viešos idėjinės lyderystės, apsiribodama paprastesniais galios svertais.
R. Paksas puoselėjo kažką panašaus į valdymo dekretais svajonę ir demonstravo savo žodžiais, veiksmais ir kankinio mimika, koks yra kietas ir elito nekenčiamas. D. Grybauskaitės ir R. Pakso stiliai kažkuo panašūs: kapotos frazės, priešų supamo vienišiaus įvaizdis, veikimo greitis, agresyvumas.
S. Skvernelis yra juodu abu viename: toks pat greitas ir įsiutęs, tik dar ir su antpečiais. Kai kurie politologai jo grubų elgesį su politiniais oponentais (tipinė ištarmė – „jūs užkiškite burną šitam žmogui“) ir nepasitenkinimą reiškiančiomis pilietinės visuomenės grupėmis vadina „policininko stiliumi“.
Daug kas šiandien sakytų, kad jis ir mąsto policininko stiliumi, ir komunikuoja policininko stiliumi, ir plaukia turbūt ne krauliu ar šuniuku, bet policininko stiliumi. „Kamasutroje“ tokio stiliaus nėra, bet jei ji būtų skirta visuomenės ir valstybės vadovo santykiams, tai lietuviškas policininko stilius po 2019-ųjų, tikėtina, atsirastų ir joje.
Galbūt šiandien žmonėms kaip tik tokio stiliaus ir reikia – sunku pasakyti. Be to, iki rinkimų dar daug laiko, ir galbūt Saulius virs Pauliumi, kaip garsusis apaštalas, prieš atsivertimą buvęs beveik policininku ir persekiojęs krikščionis. Bet už Paulių mažai kas balsuotų.
Tuo metu paaštrėjusi „dviejų Lietuvų“ tendencija, kuri matyti iš naujausios „Spinter“ apklausos, nebūtinai turėtų būti palanki šiuo metu populiariausiam „antrosios Lietuvos“ kandidatui, kaip kad buvo palanki R. Paksui.
Čia kortas S. Skverneliui galėtų sujaukti kad ir tokie politikai, kaip Naglis Puteikis arba žinomas ir dažnas mūsų eros XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Šis kandidatavo jau tada, kai dar buvo gyva princesė Diana, ir toks jo atkaklumas po šitiek metų gali palaužti net iš kartos į kartą, kaip kokį protėvių priesaką ar alaus gamybos tradiciją, perduodamą rinkėjų valią priešintis V. Andriukaičio išrinkimui prezidentu.
Ir N. Puteikis, ir V. Andriukaitis gali išsidalinti nemažą dalį „antrosios Lietuvos“ balsų, o dešinesni rinkėjai, kurie, matyt, kažkiek prisideda prie dabartinių aukštų premjero reitingų, turės mylimesnių kandidatų. Ir tada S. Skverneliui patekti į antrą turą bus ne taip paprasta, kaip šiandien gali atrodyti.
Paskutinis iš trijų minėtų dalykų – teisėsaugos kaip interesų grupės mobilizavimas po S. Skvernelio sparnu ir manipuliavimas specialiosiomis komisijomis bei slaptos medžiagos nutekinimu. Ar tai pasitarnaus premjero populiarumui ir pergalei, ar kaip tik atbaidys potencialius sąjungininkus ir rinkėjus? Šis klausimas artimiausius mėnesius ir, ko gero, visus ateinančius metus bus vienas esminių.
Kad ir koks būtų atsakymas, jau dabar matyti, kad beveik visi „valstiečių“ partiniai varžovai guli pasliki arba svirduliuoja, gerai apdaužyti selektyvaus „skaidrumo“ vėzdu, o vieninteliai didesnių traumų dar nepatyrę konservatoriai-krikdemai, tikėtina, netrukus taps eiline auka.
Daugybę metų trukęs politikos vertimas teisinių skandalų arena, kur nebelieka vietos idėjų kovai ir lieka tik „kova už skaidrumą“, amžinai ką nors tiriant, įtariant, įslaptinant, nutekinant, teisiant, skaidrinant ir kalbant per visus žiniasklaidos kanalus vien apie tai, kas tiriama, įtariama, teisiama ir nutekinama, – baigėsi tuo, kad partijos ir politikai savo rankomis paklojo pamatus, ant kurių apsukrūs „valstiečiai” su S. Skverneliu priešaky dabar stato savo policinę valstybę.