V.Keršanskas. Kada pasibaigs Darbo partijos bylos maratonas?

Nuo 2006-ųjų metų besitęsianti vadinamoji Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ byla iki šiol bevaisė. Paskutinis šios bylos atnaujinimas buvo palydėtas spekuliacijomis, jog byla skubinama (!) dėl artėjančių rinkimų. Tiesą sakant, tokia realybė būtų netgi naudinga, nes rinkėjai gautų atsakymą į šį jau penktus metus keliamą klausimą. Tačiau taip nėra.

Darbo partija sėkmingai veikia ir dabartinėje situacijoje: kaltinimai neužkirto kelio gauti sąlyginai nemažai vietų 2008 metų Seimo rinkimuose, Viktorui Uspaskich būti išrinktam į Europos Parlamentą 2009-aisiais bei šių metų savivaldos rinkimuose susižerti net aštuonias vietas Vilniaus savivaldybėje. Šiame straipsnyje nesiimu paskelbti verdikto diskutuojamai bylai, tai toli gražu ne mano kompetencija. Vis dėlto pasvarstymai, ką dabartinė bylos eiga ir galima bevaisė baigtis iš tiesų reikštų Lietuvai – būtini.

Neverta per daug išsiplėsti kalbant apie šios bylos eigą, kadangi apie tai nemažai rašyta ir šnekėta. 2006-ųjų viduryje pradėtas tyrimas iš karto susidūrė su kliūtimis. Paskelbus V. Uspaskich įtariamuoju, pastarasis daugiau nei metams dingo Rusijos Federacijoje ir net pasiprašė politinio prieglobsčio. Darbo partijos vadovui po daugiau nei metų savanoriškai grįžus į Lietuvą, prasidėjo nuolatinis ir net įžūlus bylos vilkinimas.

Generalinės prokuratūros pateiktoje bylos nagrinėjimo chronologijoje nesunku įžvelgti dėsningus ir itin įžvalgius, teisiškai nepriekaištingus veiksmus, kuriais trukdyta vykdyti tyrimą. Dalies įtariamųjų sėkmė Seimo, vėliau Europos Parlamento rinkimuose jiems tik palengvino šį procesą. Žvelgiant iš kitos pusės, keista matyti, kai visuotinai svarbia pripažinta byla, kuriai atsakingų asmenų dėmesio turėtų būti skiriama kur kas daugiau, vykdoma ne taip sparčiai kaip galėtų būti. Tai įrodo faktas, kad tris mėnesius nesulaukiama teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų dėl kaltinamosios Vitalijos Vonžutaitės sveikatos būklės.

Būtent šios bylos svarba ir kelia didžiausią disputą ir įdomiausia – garsiausi šauksmai girdimi kaltinamųjų pusėje. Darbo partijos paskelbtas pranešimas, esą byla yra iškelta aukščiau kitų, nes yra bandoma politiškai susidoroti su partija, ir kiti argumentai tik parodo, kad būtent jų pastangomis šis skandalas ir tapo toks išpūstas. Normaliai, paskelbus įtarimus, kaltinamieji būtų susipažinę su kaltinimais, sutikę arba prieštaravę, o nusprendę, kad byla gali būti sufabrikuota, norint su jais susidoroti, kreipęsi į atitinkamas institucijas. Dabar gi įvykiai susiklostė taip, kaip rašyta aukščiau, o „kriminalinio filmo scenarijų primenančio kaltinamojo akto Darbo partijai skaitymą“, kaip išsireikšta DP pranešime, nulėmė ne kas kitas, o patys kaltinamieji.

Vis dėlto ši byla turėtų būti ypač aktuali tiek politinių partijų vadovams ir jų atstovaujamoms partijoms, tiek kiekvienam piliečiui. Pirmiesiems dėl to, kad pasitvirtinus kaltinimams būtų pašalintas, ar mažų mažiausiai griežtai nubaustas jų tiesioginis konkurentas. Kaltinimus paneigus, nors ir triumfuotų Darbo partija, nebūtų kirstas paskutinis smūgis pasitikėjimui teisine bei partine sistema. Antriesiems – rinkėjams, turėtų būti gyvybiškai svarbu sužinoti, ar iš tiesų apie korupcijos žalą šaliai kalbanti partija pati leido sau mėgautis „neapmokestintuoju“ šešėliu.

Deja, politikai apsiriboja tik lakoniškais komentarais, išreikšdami viltį, kad byla nebus ir toliau vilkinama. Tuo tarpu piliečiai mato V. Uspaskich kaip vieną iš geriausių kandidatų į ministro pirmininko postą, o partijos reitingams įtakos tokio mąsto nusikaltimo šešėlis neturi. Tai tik dar vienas patvirtinimas, jog rinkėjo brandumo problema egzistuoja ir artėjant Seimo rinkimams turėtų būti vis aktualesnė.

Žvelgiant iš Darbo partijos perspektyvos, V. Uspaskich užtikrintumas savo nekaltumu lyg ir turėtų vesti į siekį tą nekaltumą įrodyti. Bandymai atkreipti dėmesį ne tik Lietuvos, tačiau ir tarptautinės bendruomenės (kalbu apie europarlamentaro internetiniame puslapyje patalpintą 20-ies minučių dokumentinį reportažą apie gresiantį politinį susidorojimą) turėtų būti ženklas, kad teismo procesas būtų vykdomas kuo atviriau, sklandžiau ir būtų pasiektas realybę atitinkantis verdiktas (pagal kaltinamuosius – jų kaltės paneigimas). Deja, bylos baigties kaltinamieji ne tik nesiekia, bet tam sistemingai trukdo, tuo metu naudodamiesi suteiktu nemokamu žiniasklaidos dėmesiu. Senaties termino sukaktis taip pat būtų laimėjimas jiems – tai būtų galimybė apsiskelbti, kad bandymas politiškai susidoroti nepavyko ir ko gero ilgam suteiktų imunitetą nuo panašių tyrimų grėsmės.

Liko pasvarstyti, ką minima bevaisė baigtis indikuotų kalbant apie teisinę sistemą ir valstybę apskritai. Tam galima pasinaudoti prof. Vytauto Radžvilo išplėtota „neįvykusios valstybės“ idėja. Filosofas CŽV kalėjimų Lietuvoje skandalą ir Lietuvos politikų reakciją į jį pateikė kaip pražūtingą valstybės užsienio politikos praradimą, leidžiantį kalbėti net apie valstybės neveiksnumą. Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ byla, jos baigtis ir bendras politikų bei piliečių (ne)susidomėjimas ja gana aiškiai veda link vaizdinio, jog ir vidaus politika Lietuva yra tik šarvai, kurių viduje – tuštuma.

Nors atrodo, jog suformuota sistema turėtų veikti, diskutuojamame pavyzdyje akivaizdžiai matome, kad dabartinė situacija yra toli nuo pageidautinos. Liūdniausia baigtis – senaties termino sukaktis – parodytų, kad nepriekaištingas savo sritį puikiai išmanančių advokatų darbas gali bet kokiai bylai per visą tyrimo terminą neleisti pajudėti net iki sėkmingo kaltinimų pateikimo. Taigi, pirmas kirtis tektų ir taip šlubuojančiai teisinei sistemai.

Nepaisant to, tokia baigtis turėtų reikšmės ir partinės sistemos įvaizdžiui. Darbo partija galėtų didžiuotis, jog „jie nesugebėjo įrodyti mūsų kaltės“. Bet ar tai reikštų, ypač įvertinant tyrimo eigą, jų nekaltumą? Su senaties sukaktimi persekiojantis šešėlis, kurio tradiciniu būdu Darbo partija nusimesti nenori, pats nedings: ir toliau partinėje sistemoje gyvuos partija, kurios reputacija nebus išgryninta. Kita vertus, jeigu rinkėjų tokia situacija nejaudina, galiausiai galima kalbėti ir apie jų politinės brandos deficitą.

Apibendrinant šią situaciją galima teigti, jog Darbo partijos „dvigubos buhalterijos“ bylos pabaiga parodys, ar nuo nepriklausomybės kurta sistema išties egzistuoja, ar tai tik griaučiai, leidžiantys veikti, tačiau ne piliečių ir tikrai ne valstybės labui. Vienu šūviu bus nušauti keli zuikiai: patikrinta teisinė sistema, įvertintas partinės sistemos ir piliečių politinė branda.