Į klausimus apie savo asmeninį gyvenimą V. Adamkus atsakinėja trumpai, santūriai, daug išsamiau atsako į klausimus apie Lietuvos aktualijas, žmones. Kai kalbame apie tai, kada Lietuvoje visiems taps jaukiau ir geriau gyventi, vieną akimirką pastebiu, kaip ramiai kalbėjusio Prezidento veidas iš jaudulio kiek parausta. Jis neslepia: matydamas bėdas žmogiškųjų santykių srityje ir tai, kaip devalvuota žmogaus pagarba žmogui, jaukesnės gyventi Lietuvos viziją dabar jis sieja su jaunąja karta.
- Kaip pasikeitė Jūsų dienotvarkė baigus Prezidento kadenciją? Galbūt ilgiau miegate rytais ir leidžiate sau vakaroti iki vėlyvos nakties?
- Jūs pasakėte teisingai: „Baigęs kadenciją“, nes dažniausiai girdžiu: „O ką dabar darote išėjęs į pensiją?“. Atsakau: „Apie ką jūs kalbate? Gal juokaujat? Apie kokią pensiją kalbate?“ Dirbu kasdien, net nejaučiu, kad mano gyvenimas pasikeitė. Gal tik vienu požiūriu palengvėjo – nuo mano pečių nukrito tiesioginė kasdienė atsakomybė, kurią aš buvau įsipareigojęs priesaika, ir stengiausi neapvilti žmonių. Kasryt vykstu į tarnybą, į man skirtą kabinetą Prezidentūroje. Atvažiuoju pusvalandžiu ar valanda vėliau negu anksčiau. Sąžiningai kiekvieną dieną, penkias dienas per savaitę, dirbu.
-Esate reikalingas žmonėms ar jie jus pradeda pamiršti?
- Mano dideliam malonumui, dėmesys išlikęs – telefonai skamba be paliovos, laiškų kasdien gaunu ne vieną, ir ne du, ir net ne dešimt, apstu kvietimų apsilankyti įvairiose Lietuvos vietovėse, taip pat sulaukiu daugybės tarptautinių organizacijų kvietimų būti pagrindiniu lektoriumi įvairiuose renginiuose, suvažiavimuose. Sunku pasirinkti, kai tokia gausa, neįstengiu nuvykti net į pusę renginių. Pusė žmonių lieka nelaimingų, bet ne todėl, kad Adamkus tingi ar nenori važiuoti. Su malonumu važiuoju, bet dažnai dubliuojasi datos ir net valandos skirtingose vietose. Būna labai gaila, kai vienu metu būnu kviečiamas į kelis tarptautiniusirenginius. Neseniai buvau kviečiamas apsilankyti Berlyno Reichstage ir tą pačią dieną - kalbėti Paryžiuje UNESCO konferencijoje. Džiugu, kad ypač Lietuvoje iš gimnazijų, iš mokyklų sulaukiu kvietimų susitikti su jaunuomene. Jaunimas yra geresnės Lietuvos viltis, todėl stengiuosi kalbėti su jaunimu ir mane tie susitikimai daro labai laimingą.
-Žmonės jums, kadenciją baigusiam Prezidentui, skambina, rašo. Ko jie prašo, ką pasakoja?
Jie skundžiasi man, kokia nelanksti mūsų biurokratija (visiškai sutinku su žmonėmis). Daug kur yra taisytinų dalykų, ypač savivaldos srityje, nes žmonės jaučiasi skriaudžiami, neišgirsti. Daug kas pasakoja savo asmenines bėdas, skundžiasi sveikatos problemomis, prašo pagalbos. Gaunu ir tokių laiškų, kuriuose rašoma: „Man neužtenka pinigų, sunku gyventi, mano banko sąskaitos numeris yra toks, prašau, atsiųskit 5 tūkstančius litų“. Pasitaiko ir tokių, kurie tik nurodo banko sąskaitą ir daugiau nieko. Norėčiau būti vienas iš tų multimilijardierių, kuriam tūkstantis ar du paremti žmogų ar išgelbėti iš jo bėdų nieko nereiškia. Su malonumu tai padaryčiau. Visgi didžioji dauguma laiškų – labai gyvenimiški. Daugelį rašančiųjų nukreipiame reikalinga linkme, patariame, ką daryti. Žmonės kartais tikisi atsakymo per savaitę, o sulaukia jo po dviejų ar trijų, kadangi fiziškai nespėjame, nes turiu vieną vienintelę asistentę. Visgi žmonės dar per daug įpratę ir tikisi, kad jų problemas išspręs kažkas kitas.
- Prezidentūroje ji dirba beveik nuo pat Nepriklausomybės atstatymo laikų. Prasidėjus pirmai mano pirmosios Prezidento kadencijos darbo dienai, tuometinis kancleris, atsiuntė Prezidentūros darbuotoją, kuri supažindino mane su aplinka. Ji buvo paskirta laikinai, laikinasis trijų mėnesių laikotarpis pasibaigė, o šios darbuotojos profesinė kompetencija, darbo pareigų išmanymas man nekėlė jokių abejonių – supratau, kad man nereikia dairytis nieko kito, jau turiu dirbantį ir atsakingą žmogų. Dėl tų pačių mano labai vertinamų savybių Božena Bagonaitienė ir toliau tęsia darbą. Jai tenka didžiulis krūvis, juk seniau darbus nudirbdavo keletas žmonių, dabar viską atlieka ji viena. Stebiuosi, kaip ji pajėgia pavilkti tą vežimą. Esu labai dėkingas savo patyrusiai padėjėjai.
-Nors netrukus jums sukaks 85-eri, tačiau stebinate puikia fizine forma, gera sveikata (net ir po to, kai jums prieš trejus metus buvo implantuotas širdies stimuliatorius), darbingumu, šviesia galva. Tai genetika ar jūsų asmeninės pastangos? Rytais vis dar plaukiojate baseine?
- Dar turbūt plaukai neišdžiūvę mums kalbantis. Keliuosi anksti, triskart per savaitę reguliariai rytais valandą plaukioju, o likusias dienas, jeigu oras leidžia, važinėju dviračiu, savaitgaliais dvirčiu nuvažiuoju dešimt kilometrų be atokvėpio. Savaitė užpildyta: plaukimas – važiavimas dviračiu – plaukimas – plaukimas – važiavimas. Bandau šitaip išlaikyti fizinę formą. Ir prisipažinsiu, tikiuosi, kol jėgos leis, valios pakaks tą daryti ir toliau.
-Gal šeimoje per tą laiką, kai baigėte kadenciją, atsirado naujų ritualų, tradicijų? Ar ponia Alma vis dar globoja ir remia Lietuvos kaimo mokyklas?
Mūsų gyvenime beveik niekas nepasikeitė. Daug kur dalyvaujame kartu. Almos pagrindinis tikslas buvo ir yra jos įsteigto labdaros ir paramos fondo veikla. Ir toliau globoja keturiasdešimt mokyklų, kurios iš fondo lėšų aprūpinamos naujausiais leidiniais, kompiuteriais, remontuojamos, organizuojami įvairūs kursai, konkursai, siūloma kultūrinė programa jaunimui. Džiaugiuosi Almos ištverme ir stiprybe tęsiant labdaros darbus.
-Kaip praleisti savaitgalį jums maloniausia?
Namuose, ramiai, skaitant knygą, klausantis geros klasikinės muzikos. Džiaugiamės porą dienų galėdami pabūti kartu, pabendrauti namuose, pasidžiaugti namų ramybe ir aplinka.
-Žinau, kad labai mėgstate skaityti. Ką šiuo metu skaitote?
-Dabar skaitau iš karto tris knygas - dvi anglų kalba ir vieną lietuvių. Nežinau, gal tai blogas įprotis. Naują knygą turiu būtinai pradėti skaityti, trumpam palikęs kitas, nors jau kitos įpusėtos ar artėju pabaigos link. Skaitau tas knygas, kurios mane sudomina vos atsivertus. Tačiau Alma šioje srityje gerokai lenkia mane - aš jai prilygti nepajėgiu, neperskaitau nė pusės tiek, kiek ji. Alma, perskaičiusi įdomią knygą, atideda į šoną, sako: „Turėsi laiko, paimk šitą knygą ir perskaityk“. Mane, kaip ir anksčiau, domina įvairių valstybių lyderių, vadovų autobiografijos. Kai paskutinį kartą lankiausi JAV, išėjo trys naujos knygos – apie prezidentą Kenedį (Kennedy), prezidentą Reiganą (Reagan) ir prezidentą Bušą (Bush). Nusipirkęs pažiūrėjau – visos trys knygos sudaro apie du tūkstančius puslapių. Taip kad turiu ką skaityti.
-Kai 2007-aisiais ponios Almos aštuoniasdešimtmečio proga Jūsų žmonai nežinant buvo sukurta ir išleista knyga apie ją „Alma“. Ponia Alma taip pat neliko skolinga netikėtumo – atėjusi į knygos pristatymą pareiškė, kad knygos apie save dar neskaitė. Knyga ne vieną mėnesį buvo skaitomiausių dešimtuke – skaitytojai ja susidomėjo. Ar dabar ponia Alma jau perskaičiusi knygą apie save?
- O taip. Žinoma, dėl šios knygos ji yra išreiškusi savo dvasinį pasitenkinimą, bet jos antroji charakterio savybė, kuklumas, ją savotiškai varžo ir ji sako: „Kam to reikėjo?“
- Kalbama apie jūsų vardo bibliotekos steigimą Kaune. Kas joje bus – padovanosite savo dešimtmečiais kauptą didžiulę asmeninę biblioteką?
- Kauno savivaldybė šiam reikalui paskyrė vieno pastato, kuriame įsikūręs Išeivijos institutas, porą aukštų. Patalpoms reikalingas remontas. Biblioteka bus kukli, maža, bet tai bus pirmas atvejis, kai Lietuvoje atsiras prezidentinė biblioteka–muziejus. Ten, be istorinių dokumentų, prezidentavimo metu gautų suvenyrų, galės būti patalpinti mūsų su Alma asmeniniai daiktai, baldai, galbūt kada nors bus atkuriamas mano darbo kabinetas su visomis knygomis. Namas Turniškėse, kuriame dabar su Alma gyvename, suteiktas valdžios, visa kita, pradedant baldais ir baigiant arbatiniais šaukšteliais – viskas mūsų pačių nuosavybė, kurią atsivežėme iš JAV. Atkūrėme beveik viską taip pat, kaip savo name Amerikoje – su paveikslais, kilimais, baldais. Visa tai yra mūsų, nieko valstybinio. Nesijaučiame, kad gyventume iš Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų, išskyrus tai, kad mums suteiktas būstas kur gyventi, apsauga ir transportas. Kai iškeliausime visam laikui, mūsų visas asmeninis turtas liks, ir jeigu tai bus reikalinga kuriamai bibliotekai - muziejui, taps muziejaus nuosavybe ir istoriniu palikimu ateinančioms katoms.
- Kam kilo idėja steigti jūsų vardo biblioteką-muziejų?
- Kiek suprantu, jūsų ranka kasdien čiuopia Lietuvos visuomenės pulsą, sekate ir žinote visas šalies aktualijas. Matote - lietuviai balsuoja kojomis – susikrauna lagaminus ir važiuoja sunkiai dirbti į kitas šalis. Amerikos visuomenę savo laiku sudarė vien emigrantai, tai gal nieko baisaus, kad Lietuva išsivaikšto? O jei stabdyti, tai kaip?
- Amerika nėra pavyzdys. Amerika – jau du šimtai metų įgyvendinta realybė, turinti tvirtas tradicijas, tvirtus pamatus, tvirtus įstatymus, nors, galiu pasakyti, kad tai nėra idealas ir modelis pasauliui. Amerika yra bendruomenė, kurioje yra įvairių įvairiausių žmonių su visomis savo ydomis, tačiau yra rėmai, pagal kuriuos bendruomenę bandoma auklėti, kad tuose rėmuose bendruomenė subręstų, gyventų ir skleistų priimtinas idėjas. Lietuva 50 metų buvo uždaryta kalėjime, jai neleista pažinti atviro pasaulio bendruomenės ir staiga atsidarė vartai, atsivėrė langai. Sunkmetis taip pat stumia žmones ieškoti geresnio gyvenimo. Ir jokia prievarta, jokie varžtai emigracijos nesustabdys. Lietuvoje sunkiai, sąžiningai, nuoširdžiai dirbantys, Lietuvą mylintys žmonės bando ją pastatyti ant tvirtų pagrindų, kad Lietuva pati trauktų ir sulaikytų žmones. Manau, tik pasiekus Lietuvoje tokį gyvenimo gerovės lygį, koks yra aplinkinėse valstybėse, nereikės nei kviesti, nei prašyti, nei stabdyti – kiekvienas norės gyventi savo gimtinėje, savo aplinkoje ir savo sukurtoje brandžioje visuomenėje. Šiandien žmonės išvyksta ne vien todėl, kad neturi ko valgyti ar neturi darbo. Drįstu pasakyti, kad jie apleidžia Lietuvą ne dėl trūkumų, ne dėl galimybių, bet todėl, kad nenori gyventi tokioje aplinkoje ir tokioje sukurtoje dvasioje, kuri šiandiena egzistuoja tarp žmonių.
- Ne kartą aiškiai esate pasisakęs už laisvą, necenzūruojamą žiniasklaidą, privalančią kritikuoti bet kokias negeroves ir bet kokio rango asmenis. Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidą šiandien, kokių spragų matote?
- Visada pasisakiau ir pasisakau už necenzūruojamą, atvirą, laisvą minčių reiškimą žiniasklaidoje. Ta kryptimi Lietuvos žiniasklaida ir pasuko, tačiau joje matau ir milžiniškų trūkumų. Žiniasklaidoje labai daug piktnaudžiavimo laisve, už kurią visada pasisakau ir ginsiu tai iki paskutinio atodūsio. Bet viskam yra ribos, visur turi būti paisoma etikos, turi būti žurnalistų kultūra. Deja, Lietuva šiandien negali tuo pasigirti. Tai yra žaizda. Nežinau, kiek laiko truks, kol pasieksime aukštą žurnalistinės kultūros lygį. Jokiu būdu nesakau, kad visa spauda tokia, bet liūdna, kad net geruose laikraščiuose, dienraščiuose, savaitraščiuose ar žurnaluose talpinami tik geltonajai spaudai būdingi straipsniai. Niekaip to nesuprantu. Atsakingų už leidinio turinį norėčiau paklausti - kokiu pagrindu jie praleidžia dalykus, kurie nesuderinami su jokia kultūringa visuomene? Tai visuomenės įžeidimas. Suprantu, yra nuomonių skirtumai, taip turi būti, bet yra ribos – nepritarimas, kitokia nuomonė taip pat gali būti išsakoma kultūringai. Nesunku pastebėti, kai žiniasklaida tarnauja kažkokiems tikslams, o tie tikslai dažniausiai būna nuperkami. Tai problema. Galbūt aš labai klystu, bet norėčiau matyti kitokią žiniasklaidą. Norėčiau matyti ir internete tik kultūringus žmonių komentarus. Interneto portalų vadovybė turėtų neleisti rašyti nešvankių komentarų. Yra ir gerų dalykų, bet neigiamybių ir nešvankumo yra daugiau negu gerumo. Kažkada skaitydavau komentarus, bet dabar – niekada, nusprendžiau tokiu šlamštu neužversti galvos.
- Kai sunkiai sirgo kadenciją baigęs Prezidentas Algirdas Brazauskas, jūs jį lankėte, kalbėdavotės. Ar dabar bendraujate su prezidento našle, savo kaimyne Kristina Brazauskiene?
- Tikrai su a.a. Prezidentu mus siejo artimi, žmogiški, šilti santykiai. Man gyvenime pasisekė, kad, nors ir neilgai, bet teko su A. Brazausku daugiau bendrauti kasdienybėje, kai jis jau nevykdė pareigų. Kiekvieną dieną vienas pas kitą į svečius per gatvę nebėgdavome ir valandų valandas nesikalbėdavome, bet, kol nesirgo, susitikdavome sportuodami, jis rytais sąžiningai ir temperamentingai vaikščiodavo gerą valandėlę pėsčias, taip palaikydavo fizinę formą, pasikeisdavome nuomonėmis. Tai buvo šiltas žmogus, atjaučiantis kitus, stengdavosi įžvelgti kitame žmoguje gerąsias puses ir ieškodavo pateisinimų net ten, kur aiškiai buvo nepateisinama. Jį lankydavau ir tuomet, kai jis sirgo. Trumpai jį pažinojau, tačiau jis man paliko tikrai šilto žmogaus įspūdį. Žmogaus, turinčio savo principus, įspūdį. Neliesdamas jo pareigų sovietmetyje, galiu drąsiai Lietuvos žmonėms pasakyti, kad jis (be jokių abejonių) širdyje buvo tikras lietuvis ir jam Lietuva rūpėjo. Toks jis mano atmintyje ir išliks. Ponios K. Brazauskienės, atvirai pasakysiu, mes nematome, nežinome, ar ji ten gyvena. Kartais matome automobilį stovintį, bet ar tai jos, ar kas nors kitas atvažiavęs iš jos šeimos narių, nežinome.
- Nemažai bendravote su poetu Justinu Marcinkevičiumi. Ar pritariate nuomonei, kad Lietuva dvasiškai ir morališkai būtų buvusi kitokia, jei pirmuoju Nepriklausomybę atstačiusios šalies prezidentu būtų tapęs J. Marcinkevičius? Sakoma, kad jis savo moraliniu autoritetu būtų suvienijęs tautą, tapęs Lietuvos Vaclavu Havelu.
- Ar būtų taip ar kitaip – ne man spręsti. Paminėjote Havelo pavardę, su juo likimas leido susitikti ne vieną, ne du ir ne tris kartus. Žinant jo įnašą į valstybės ir žmonių gyvenimą, būnant jam prezidentu ir dar tada, kai juo nebuvo, J. Marcinkevičiaus palyginimas su juo manęs tikrai nestebina. Matau labai daug ir dvasinių, ir filosofinių, ir žmogiškųjų savybių, kuriomis jie nesiskiria vienas nuo kito. Esu laimingas, kad galėjau retkarčiais būti šalia Justino Marcinkevičiaus, praleisti ne vieną valandą su juo, kalbėtis apie įvairias problemas, išskyrus, aišku, literatūrines, atvirai sakau, niekad net nebandžiau. Džiaugdavausi skaitydamas jo kūrinius ir turiu visus jo išleistus raštus. Poetui esu už kūrybą ne kartą padėkojęs. Jis jaudinosi dėl Lietuvos, kalbėdavome su juo dažniausiai apie tai, kodėl šiandien Lietuvoje yra taip, o ne kitaip, svarstydavome, kokios priežastys? Jis kalbėdavo, kad Lietuva, kuri buvo, jam stovint Nepriklausomybės priekyje 1990-ais metais, po dvidešimties metų neatpažįstama savo dvasinio pakilimo prasme. Jis pergyveno dėl negatyvių dalykų, kurie vyko Lietuvoje šiuo metu, bet vilties vis dar turėjo. Kai, matant kai kuriuos dalykus, man kartais nusvyra rankos, pagalvoju apie Justiną Marcinkevičių, pakeliu galvą ir sakau: „Pirmyn! Vis tiek bus geriau, taip negali būti.“. Mano akyse – jis yra atgimusios, paskutinių dvidešimties metų naujosios Lietuvos laikotarpio iškiliausia asmenybė - dvasinė, protinė, intelektualinė ir kūrybinė asmenybė, kuri rikiuojasi į eilę kartu su Maironiu, J. Vaižgantu, V. Kudirka, J. Basanavičiumi.
- Grįžkime prie jūsų šeimos. Šiemet rugsėjo mėnesį bus įspūdingas jubiliejus - sueis šešiasdešimt metų kaip gyvenate su Alma santuokoje. Ar Jūs vis dar sakote vienas kitam: „Aš tave myliu“?
- Žodis „myliu“ iš mūsų šeimos žodyno niekada nebuvo išnykęs. Jį namuose galima girdėti beveik kiekvieną dieną.