V. Urbonavičiūtė. Sveikinu, jūs ką tik tapote propagandos skleidėju!

 (422)
Praėjusią savaitę feisbuke sukosi jautri istorija apie mergaitę Raselę, kuriai 1983 m. kilniaširdis gruzinas gydytojas iš Maskvos bei daugybė žmonių susivienijusių „gerumo estafetėje“ išgelbėjo ir gyvybę, ir galimybę vaikščioti.
Šeima, propaganda
© Facebook nuotr.

Prie ko čia Raselė, propaganda ir jūs? – „tikrai mylintys Lietuvą“, kasdien tą įrodantys savo darbu ir gyvenimu čia ar siunčiamais iš užsienio pinigais artimiesiems bei dosnia parama labdaros idėjoms – teisėtai nustebsite.

Rašau jums, nes tikriausiai esate mano feisbuko draugas, arba mano draugo draugas, o galbūt net artima mano giminė. Rašau jums , nes jūs ką tiks pasidalinote minėtu feisbuko įrašu arba paspaudėte po juo „Patinka“ mygtuką. O gal pasidalinote tikrai neatremiama mergaitės Mašenkos išmintimi ar viena iš daugelio feisbuke klajojančių idiliškų nuotraukų, kurioje tėtis atsipūtęs skaito laikraštį, sūnus ar dukra klusniai žaidžia, o mama dengia stalą vakarienei ar tiesiog ilsisi; o gal jūs ką tik paspaudėte „Patinka“ po nostalgišku kažkieno įrašu apie laikus be mobiliojo telefono, kalnus sniego ir tikrą plombyrą tik už 10 kapeikų. Juk atpažinote save, tiesa?

Viktorija Urbonavičiūtė
Viktorija Urbonavičiūtė
© Asmeninio archyvo nuotr.

„Ir kas čia blogo???” – paklausite jūs, o gal net pagalvosite, kad man kažkas negerai su galva. Viskas gerai – ir su Jūsų galva, ir su mano. Tačiau tokia jau ta propaganda – profesionaliai kuriama ji yra sunkiai atpažįstama. Ji kuriama taip, kad primintų jums nerūpestingą vaikystę, pirmąją sportinę pergalę, o gal net pakviptų apelsinais arba mamos keptais žagarėliais. Propagandos formų yra daug ir ją konstruojanti ranka puikiai išmano žmogaus psichologiją. Argi tokia žmogiška „Raselės istorija“ neverta pasidalinimo? O tas šeimos idilės atvirukas su užrašu „Ir visko mums pakako…“ – kas jame blogo? Juk ta nuotrauka alsuoja tokia ramybe ir yra tokia priešingybė šiandieninei kovai už būvį – nuolatinį stresą darbe, rūpestį laiku sumokėti paskolas, lizingo įmokas, o dar tie akis draskantys dabartiniai vaikai...

Štai čia ir prasideda tai, ko jūs neplanavote, bet už jus jau suplanavo tie, kas pasiūlė jums šią nostalgišką kelionę laiku. Net nepajutote, kaip dalinantis įrašu jums išsprūdo „tokių gydytojų DABAR nebėra“, „Bet tikrai TADA mums visko užteko…“ ar kažkas panašaus.

Kitąkart prieš spausdami „Patinka“ po įrašu nostalgiškai primenančiu „TADA“ laikus tiesiog sekundei stabtelėkite ir paklauskite savęs, ar tikrai šiandien norėtumėte likti įstrigę ties „gazirovkės“ už tris kapeikas automatu?
Viktorija Urbonavičiūtė

Sveikinu, jūs ką tik tapote ne tik propagandos auka, bet ir ... propagandos skleidėju! „Tai ką daryti?“ –teisėtai supyksite jūs, jei vis dar skaitote. „Ką jau ir emocijų savo negaliu išreikšti, negaliu prisiminimais pasidalinti?“ Galite. Ir netgi turite. Tik būkite atsargūs! Rašau jums , nes žinau, kas ir kodėl jums siūlo šią kelionę į „gazirovkės“ už tris kapeikas laikus. Į tuos laikus, kai atostogos Turkijoje, Egipte, ar skrydis pas gimines Londone atrodė didesnė utopija nei Aukso puodo laimėjimas, kai džinsai buvo prabangos prekė, namai apelsinais kvepėjo vos keliskart metuose, o mamos kepti žagarėliai būtinai dar turėdavo produktų medžioklės priešistorę. Ir net jei kartais jums prasiveržia nostalgiškas „O TADA buvo…“, rašau jums, nes žinau, kad tikro šampano paskanauti norėtumėte labiau nei „gazirovkės“ už tris kapeikas.

Kitąkart prieš spausdami „Patinka“ po įrašu nostalgiškai primenančiu „TADA“ laikus tiesiog sekundei stabtelėkite ir paklauskite savęs, ar tikrai šiandien norėtumėte likti įstrigę ties „gazirovkės“ už tris kapeikas automatu?

P.S. šio straipsnio autorė penkerius metus gyveno ir dirbo valstybėje, siūlančioje šias nostalgiškas keliones atgal į praeitį tad apie ją ji žino ne iš nuogirdų ar žiniasklaidos.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija? (661)

Seimui stuktelėjo 100 dienų. Vidaus reikalų ministras tik šast ant stalo įstatymo projektą, pagal kurį bet kuris, bare išgėręs mažą alaus, galės būti nuvežtas į nuovadą. Kaip pavojingas steriliai visuomenei elementas. Pagal sterilių 200 m nuo mokyklos įstatymą sutvarkius Vilnių, Vokiečių, Trakų ir kitos senamiesčio gatvės atrodys kaip po karo.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro (573)

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (589)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (318)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1034)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.