V. Targamadzė. Švietimo reformatoriai, pirmiausia perskaitykite bent dvi knygas

 (288)
Akivaizdu, kad tautinės mokyklos pamatas buvo pamestas. Kitaip tariant, nemaža dalis mokyklų buvo labai „lanksčios“ – tai sudarė mokyklų vadovams ir mokyklų nariams (ne bendruomenėms, nes jų iš esmės nebuvo, o ir dabar neaišku, ar jos daugeliu atvejų neimituojamos) pasitenkinti mimikrija, o ne metamorfoze.
Vilija Targamadzė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tas prisitaikymas tebevyksta ir iki šiol – orientuojamasi į išorinio ir vidinio vertinimo rezultatus, formalius reikalavimus, nuo kurių priklauso reitingai (žurnalo „Veidas“, Valstybinių brandos egzaminų, įvairių testų ir pan.). Bet retai susimąstoma apie ugdymo pamatą, kuris turi remtis tam tikra ugdymo filosofija, psichologija, pedagoginėmis srovėmis ar religine metodologine prieiga. Kodėl? Ugdymo be dorybių ir vertybių nebūna – jos yra pamatinės ir formuluojamos tam tikru metodologiniu pagrindu.

Deja, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) ir jai pavaldžios institucijos Ugdymo plėtotės centro tai nėra įvertinama, nors mokslininkai nekart įspėjo, kad po 1997 m. parengtos Bendrojo ugdymo programos kitos yra be filosofinio pagrindo, t.y. ugdymo filosofijos požiūriu yra eklektiškos. Tai labai aiškiai atsispindi 2009 m. VU išleistoje kolektyvinėje monografijoje „Švietimo politikos transformacijos“. Be to, mes nekart atkreipėme dėmesį, kad mokykloje turi būti jos misijos, vizijos, kultūros, filosofijos dermė, o strateginis veiklos planas tėra įrankis mokyklos misijos, jos tikslų ir pan. įgyvendinimui.

Apie tai rašiau ir aš ne viename straipsnyje, šią temą išsamiai nagrinėjau 2014 m. parašytoje monografijoje „Bendrojo ugdymo mokykla kryžkelėje: akivarai ir kūlgrinda“. Joje pateiktos įvairių mokslininkų įžvalgos, atskleisti akivarai ir aiškiai nubrėžta kūlgrinda. Taip, ji buvo aptariama ir viešose diskusijose, bet iki šiol į mokslininkų siūlymą grįžti prie ugdymo versmės – dorybių ir vertybių ugdymo ir saviugdos, remiantis tam tikra ugdymo metodologija – neatsigręžiama. Tad sukamės ydingame rate, neturėdami ugdymo pamato. Keista, bet taip yra. Taigi brėžiamos įvairios fragmentinės mokyklų judėjimo trajektorijos neturi pagrindo. Apskritai, kur link judame, jei neturime švietimo vizijos? Juk bendrojo ugdymo mokykla turi būti vientisos švietimo sistemos dalimi.

Norint įgyvendinti koncepciją patiems įvairių lygių biurokratams teks persiorientuoti, persitvarkyti, nes turi atsirasti ugdymo pamatai, ugdymo politika, mokyklų visavertės bendruomenės, dalyvaujančios mokyklos gyvenime, atstovaujančios mokyklų interesus, o ne įspraustos į kampą. Tokiu atveju turės keistis ir švietimo administravimo modelis.
Vilija Targamadzė

Tiesa, kaip Tautinės mokyklos tęsinys sukurta Geros mokyklos koncepcija, bet tai tik bendrojo ugdymo sistemos svarbus fragmentas. Neneigiu, labai reikšmingas, nes šiandien bendrojo ugdymo mokykla tapo įvairiausių reformų įkaitu. Turi atsirasti stabilumas, išgryninta jos ašis, nes dinaminis chaosas negali brėžti aiškios judėjimo trajektorijos.

Kas naujo 2015 metais pateiktoje Geros mokyklos koncepcijoje? Gan svarbus akcentas – išskiriami devyni mokyklos aspektai:

- Asmenybės ūgtis;
- Gyvenimas mokykloje: saviraiškus dalyvavimas;
- Ugdymasis (mokymasis): dialogiškas ir tyrinėjantis;
- Ugdymas (mokymas): paremiantis ugdymąsi (mokymąsi);
- Darbuotojai: asmenybių įvairovė;
- Mokyklos bendruomenė: besimokanti organizacija;
- Lyderystė ir vadyba: įgalinančios;
- Ugdymo(si) aplinka: dinamiška, atvira ir funkcionali;
- Vietos bendruomenė ir mokyklos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, dalyvių susirinkimas (savininkas): įsipareigoję. (Geros mokyklos koncepcija, 2015, 5–6).

Šioje koncepcijoje ant svarstyklių vienos lėkštelės padėta vaiko mokyklinio gyvenimo patirtis, ant kitos – vaiko branda, pasiekimai, pažanga. Joje ypač akcentuojama pedocentristinė paradigma, kuri neišvengiamai orientuoja pedagoginę veiklą, mokyklinį gyvenimą į vaiką, bendruomenės kūrimą, gebėjimą susitarti doriniu ir vertybiniu pagrindu dėl mokyklinio gyvenimo ir t.t. Geros mokyklos koncepcija nėra susieta nei su viena valdančiąja koalicija, politinių partijų ideologija – tai yra Tautinės mokyklos tęsinys (kitaip ir negali būti, nes net trys koncepcijos bendraautorės dirbo su habil. dr. Meile Lukšiene).

Labai prašau Jūsų, švietimo reformatoriai, jo architektai, sprendimo galių turėtojai, pirmiausia perskaitykite bent dvi knygas, parašytas iškilių edukologų – habil. dr. Meilės Lukšienės „Jungtys“ ir prof. habil. dr. Leono Jovaišos „Edukologijos įvadas“.
Vilija Targamadzė

Geros mokyklos koncepcija parengta 2013 m., o patvirtinta 2015m. Koncepcija patvirtinta, bet jos įgyvendinimui iš esmės nežengti jokie rimti žingsniai. Tiesa, Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra bando remtis šios mokyklos koncepcija, rengdama dokumentus. O kur kiti? Galima daryti išvadą, kad pati ŠMM patvirtina koncepciją ir programuoja jos įgyvendinimo žlugdymą. Geriausiu atveju galima jos mimikrija. Kyla klausimas: kodėl taip yra?

Atsakymas labai paprastas – norint įgyvendinti koncepciją patiems įvairių lygių biurokratams teks persiorientuoti, persitvarkyti, nes turi atsirasti ugdymo pamatai, ugdymo politika, mokyklų visavertės bendruomenės, dalyvaujančios mokyklos gyvenime, atstovaujančios mokyklų interesus, o ne įspraustos į kampą (juk matyti, kad Mokyklos taryba kaip aukščiausias savivaldos organas netenka savo galių). Tokiu atveju turės keistis ir švietimo administravimo modelis – privalės judėti nuo kontrolės modelio prie pasitikėjimu grįsto modelio, o bendrojo ugdymo programos, testai ir pan. įgyti turinio (atitinkama ugdymo metodologija grįstą) pagrindą. Tai suponuos ir vadovų bei mokytojų atestaciją, konkursus, pedagogų rengimą, jų profesionalumo ugdymąsi ir daugelį kitų dalykų.

Koncepcija patvirtinta, bet jos įgyvendinimui iš esmės nežengti jokie rimti žingsniai. Galima daryti išvadą, kad pati ŠMM patvirtina koncepciją ir programuoja jos įgyvendinimo žlugdymą. Geriausiu atveju galima jos mimikrija. Kyla klausimas: kodėl taip yra?
Vilija Targamadzė

Tačiau vargu ar tai įvyks – vėl kalbama apie vadybą, atestacijas, konkursus ir t.t., bet ne apie ugdymo pagrindą. Taigi kur dingsta ugdymo esminiai dalykai? Mes turime susitarti dėl ugdymo filosofinių dalykų. Taip norisi paklausti: ar Jūs matėte nors vieną edukologą, atliekantį širdies operaciją? Ar gręžiantį dantį? Kodėl švietime visi įsivaizduoja esą kompetentingi? Juk užimamos pareigos dar nereiškia, kad pakankamai giliai išmanai šį mokslą ir matai visą sistemą. Todėl ir murkdomės esmių ir prasmių šešėlyje, nes mus nukreipia į vadybines technikas ir technologijas, o prasminiai ugdymo dalykai pametami arba sureaguojama išryškėjus vienai ar kitai problemai.

Tai yra pražūtinga, tad labai prašau Jūsų, švietimo reformatoriai, jo architektai, sprendimo galių turėtojai (net nežinau, kaip tiksliau pavadinti), pirmiausia perskaitykite bent dvi knygas, parašytas iškilių edukologų – habil. dr. Meilės Lukšienės „Jungtys“ ir prof. habil. dr. Leono Jovaišos „Edukologijos įvadas“. Tikiuosi, kad bent ugdymo gnoseologija ir epistemologija šiek tiek praskaidrės.

To prašau apimta nevilties, dar ir dar kartą primindama, kad ugdymo be turinio nebūna, o jis suponuojamas ugdymo metodologijos pagrindu. Tai kyla iš ugdymo filosofijos, psichologijos, pedagoginės srovės, religijos arba jų pagrindu sukonstruoto ugdymo koncepto (tikrai ne visų, o atrinktų ir nacionaliniu lygmeniu susitartų derančių metodologinių nuostatų).

Ugdymas turi imanentinius dėsningumus, tad, kurdami jo pagrindą ir rengdami ugdymo/saviugdos įgyvendinimo scenarijus, kvieskitės tai išmanančius edukologus, o ne pritariančius, t.y. parankius atskiriems asmenims ar jų grupėms. Tegul būna išsamios diskusijos, susitarimai ir grįžimas prie ugdymo prasminių dalykų. Užtenka maltis pavienėse situacijose, koncentruotis į fragmentus, nematant vientisos sistemos ir jos esminių atskaitos taškų. Kitaip vėl krisime į akivarus ir liksime ugdymo esmių ir prasmių šešėlyje. Šito nei sau, nei kitiems nelinkiu – tai bus Lietuvių tautos katastrofa.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Valatka. Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija? (452)

Seimui stuktelėjo 100 dienų. Vidaus reikalų ministras tik šast ant stalo įstatymo projektą, pagal kurį bet kuris, bare išgėręs mažą alaus, galės būti nuvežtas į nuovadą. Kaip pavojingas steriliai visuomenei elementas. Pagal sterilių 200 m nuo mokyklos įstatymą sutvarkius Vilnių, Vokiečių, Trakų ir kitos senamiesčio gatvės atrodys kaip po karo.

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Pensionatas „Lietuvos Respublika“ užsidaro (484)

Kai Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis Seime surengtoje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ pasakė, kad Lietuvoje egzistuoja dvi ekonomikos – gyventojais vis pasipildantis Vilnius ir regionai, virstantys ištisais pensionatais, man kaip tik pasitaikė proga stebėti Lazdijų degalinėje, vietos gyventojų vadinamoje „raudų siena“, su išvykstančiais emigrantais atsisveikinančių tėvų, motinų ir seserų minią.

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (701)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (326)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1036)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.