V. Targamadzė. Švietimas: liekame imitaciniame lauke ar grįžtame į realybę?

 (123)
Daug kalbame apie bendrojo ugdymo mokyklą. Daugiausia priekaištaudami, kad ji nesugeba užtikrinti ugdymo kokybės, tarpsta patyčios, mokytojai neparengia jų didenybei egzaminams ir testams… Daugybę neigiamų aspektų jai priskiriame, neretai pamiršdami ir geruosius. O ar susimąstome, kokios to priežastys? Keletas įžvalgų.
Vilija Targamadzė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Kai 1989 m. pasirodė Tautinės mokyklos koncepcija, entuziastingai skubėta ją įgyvendinti. Jos įgyvendinimui įtakos turėjo ir 1991 m. priimtas pirmasis LR Švietimo įstatymas, įtvirtinęs Tautinės mokyklos pagrindines idėjas, ir 1992 m. priimta Lietuvos švietimo koncepcija. Tada tuometinė Kultūros, švietimo ir mokslo ministerija, Švietimo reformos centras (vėliau Pedagogikos institutas) sutelkė pajėgas įgyvendinti būtent Tautinės mokyklos sampratai. Ta dvasia buvo rengiami ir įgyvendinami visi dokumentai. Bendrojo lavinimo programos, vadovėliai, kitos mokymo priemonės, pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema etc. Kitaip tariant, buvo laikomasi Tautinės mokyklos koncepto nacionaliniu lygiu, daugelis savivaldybių darbuotojų, mokyklų vadovų ir pedagogų suprato pagrindines idėjas ir stengėsi jas įgyvendinti.

Sakmė apie Tautinės mokyklos sėkmę baigėsi gal su paskutiniosiomis 1997 metų Bendrojo lavinimo programomis. Juk prasidėjo įvairios keistenybės – profilinis mokymas, mokyklų tinklo optimizavimas, mokyklų auditai ir kita. Nebeliko aiškaus ugdymo koncepto Bendrojo lavinimo programose (vėliau pervadintose į Bendrojo ugdymo programas). Mokslininkai ir praktikai netylėjo – stengėsi parodyti profilinio mokymo ydingumą, programų konceptualumo stoką ir kita. Ar kas reagavo? Tiesiog susidarė ir vis tvirtinosi įtakinga grupė, kuri besistengiančius atkreipti dėmesį į nuokrypą nuo Tautinės mokyklos koncepcijos stumte stūmė, neretai ir nustūmė ar bent neutralizavo. Švietime prasidėjo įvairios imitacijos, sugriauta ir fragmentuota pedagogų rengimo, kvalifikacijos kėlimo ir perkvalifikavimo sistema, pakito gimnazijos paskirtis (nuo elitinės prie praktiškai visiems skirtos) etc.

Svarbiausia – sugriautas, pamestas (atskirais atvejais suaižytas) ugdymo pamatas – vertybinis pamatas, aiškiai apibrėžtas Tautinės mokyklos koncepcijoje. Be aiškios ugdymo filosofijos prasidėjo simuliakrų ir simuliacijos era, kuriai vis didesnį poveikį (ne)sąmoningai turėjo tam tikri individai, grupuotės, kurios ir stūmė mokyklas į vieną ar kitą kelią. Tam buvo pasitelkti sprendimų priėmėjai (ne visada suprantantys pamatinius ugdymo dalykus), tam tikros lėšos, iš esmės atsirado didelė slinktis į vadybą (gal net daugiau į organizacinius jos aspektus). Gal nebūtų nieko blogo, nes švietimo, institucijos, pedagoginių lygmenų vadyba, be abejo, yra reikalinga, bet – deja – pamestas ugdymo konceptas ir turinys. Taigi dabar nebeturime aiškios, metodologiškai pagrįstos ugdymo sampratos, švietimo vizijos. Į klausimą „Ką reikia švietime keisti?“ mano atsakymas būna gan drastiškas: „Nematau reikalo reanimuoti šitos jau ydinga tapusios sistemos. Reikia susitarti dėl vizijos ir, pasirengus strategiją, judėti tos vizijos link. Aišku, neeliminuojant esamų stiprių ir pažangių atskaitos taškų.“ Tūlas gal man papriekaištautų – juk dokumentai yra europinio lygio. Na ir kas? O kaip jie pritaikyti Lietuvos kontekstui ir kaip jie įgyvendinami? Juk matome didžiulį trūkį tarp deklaruojamų ir įgyvendinamų dalykų.

Taigi švietimas, atsidūręs kreivųjų veidrodžių karalystėje, dūžta. Dar desperatyviai bandoma įsikibti į kai kurias šukes ir jas parodyti saulės šviesoje. Atskira šukė dar blizga, bet ji nebėra visumos dalis… Ir kas besulipdys imitacijose pasiklydusį mokyklinį ugdymą?

Ir dar. Norima gerai atrodyti tarptautiniuose PIRLS, OECD PISA tyrimuose. Jei tikrai bus nuspręsta, kad būtent šitie tyrimai yra svarbūs ir norime pagerinti jų rezultatus, tai kaip juos gerinsime? Kreipiausi į ekspertus, klausdama, kodėl taip yra. Jie atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vyrauja 2–3 (iš 6) lygių mokinių pasiekimai. Neramu dėl sparčiai krintančių ketvirtokų skaitymo gebėjimų: „Tarptautinio ketvirtokų skaitymo pasiekimų tyrimų PIRLS rezultatai rodo, kad nuo 2006 iki 2011 m., t. y. per penkerius metus, ketvirtokų grožinių tekstų supratimo gebėjimų rezultatai sumažėjo 14 taškų, o lyginant dešimties (2001–2011) metų pokytį – Lietuvos ketvirtokų pasiekimai krito net 19 taškų. Tai skaičiai, parodantys esminių mąstymo gebėjimų – suprasti skaitomus tekstus – ugdymo situaciją pradinėje mokykloje. Neturint elementarių teksto supratimo pagrindų, t. y. elementaraus tekstų supratimo, vaikai negali sėkmingai mokytis ne tik lietuvių kalbos, bet ir kitų mokomųjų dalykų.“ Ir tai visiškai suprantama, nes juk reikia suprasti skaitomą tekstą, pavyzdžiui, uždavinio sąlygą.

Ekspertai pastebi, kad „pagal penkiolikmečių skaitymo, matematikos gebėjimų pasiekimų OECD PISA pasiekimų skalę Lietuva yra žemiau tarptautinio OECD PISA šalių vidurkio. Pagrįstai kyla klausimas: Kodėl 2012 m. OECD PISA tyrime (tai paskutinis tyrimas, kurio rezultatus turime) net pusė Lietuvos mokinių iš skaitymo ir matematikos nepasiekė pagrindinio 3 lygmens, o aukščiausius (5 ir 6 lygių) pasiekimus demonstruoja tiek mažai Lietuvos mokinių: skaitymo tik 3,4 proc. (OECD PISA šalių vidurkis – 8,4 proc.)?“

Mano paprašyti paaiškinti kitų šalių patirtį ekspertai nurodė, kad „analizuojant Europos šalių, kuriose daug daugiau mokinių pasiekia aukštą ir aukščiausią OECD PISA lygmenis, matyti, kad itin daug dėmesio tose šalyse skiriama ugdymo individualizavimui: „<...> duodama sudėtingesnės mokymosi medžiagos ir užduočių, skatinančių integruoti, interpretuoti įvairią informaciją, vertinti, kurti hipotezes, atlikti tiriamuosius, kūrybinius darbus (Lietuvių kalbos pamoka pagrindinėje mokykloje (aštunta klasė, 2012). Tuo tarpu Lietuvoje daugiausia orientuojamasi į vidutinius pasiekimus, nemokoma dirbti su sudėtingesniais tekstais, refleksyviai skaityti.“

Vadovėliuose – o jie dažniausiai yra pagrindinė mokymo priemonė – trūksta užduočių, orientuotų į aukštesnius pasiekimus. Pavyzdžiui, istorijos vadovėlių analizė, kurią atliko L. Jašinauskas ir R. Žiburytė, nurodo: „Užduotys, kurios reikalauja taikyti istorijos žinias, t. y. nagrinėti vadovėliuose pateiktą medžiagą, ją apibendrinti, lyginti tarpusavyje istorijos įvykius, reiškinius ar procesus, nustatyti jų vykimo vietą, priežastis, padarinius ir kt., 5–8 klasių istorijos vadovėliuose sudaro 21,2 proc. Labai mažai vadovėliuose pateikta užduočių, skirtų ugdyti mokinių gebėjimams kelti probleminius klausimus, juos spręsti, pagrįsti nurodytą atsakymą ar nuomonę, formuoti išvadas, įvertinti pateiktus istorijos įvykių, reiškinių ar procesų aiškinimus ir kt. (2,6 proc.)“ (Pedagogika, 2016, Nr. 1, p. 178).

Tai į kokią pagalbą mokytojams mes orientuojamės ir kur link kreipiame mokinių mokymąsi? Dar įdomiau. Kai akademinė visuomenė susisgrizbo, kad verkiant reikia tokią padėtį taisyti, atsirado... priešgynų! Kai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pasitelkęs mokytojus praktikus, nusprendė parengti naujus literatūros vadovėlius, atliepiančius ir aukštesnių lygių užduotis, pasigirdo kaltinimų, kad jie braunasi ne į savo daržą. Stačiai juokinga. Tereiktų džiaugtis, kad, kaip ir prieškario Lietuvoje, akademinė bendruomenė įsitraukia stiprinant ugdymo kokybę, kad jie kartu su praktikais imasi tokio sudėtingo ir svarbaus darbo – rengia ugdymo programas ir mokymo priemones, rūpinasi mokytojų dalykiniu tobulėjimu.

Švietimo darbuotojams ir ugdytojams nedera pamiršti, kad laukia Geros mokyklos koncepcijos (patvirtinta 2015 m. gruodį) įgyvendinimas. Net nežinau, ką dera padaryti, kad ir šios Koncepcijos įgyvendinimas netaptų imitacija. Manau, LR ŠMM, jos pavaldžių institucijų, savivaldybių, mokyklų ir kitiems žmonėms reikia daug dirbti, kad bent suprastų Geros mokyklos koncepcijos esmę ir mokytųsi drauge modeliuoti jos įgyvendinimą. Na, tie, kurie šiandien dar nepajėgia to padaryti, turėtų gilintis į Geros mokyklos sampratą – diskutuoti, kalbėtis su ekspertais, rengusiais šią koncepciją. Juk dera bent suvokti, kad laivas be navigacinės sistemos vargu ar plauks tinkama linkme. Laivas ne naujai statomas – jame dar daug balasto, kurio be ambicijų reikia atsisakyti, jei siekis yra Geros mokyklos kūrimas ir sukūrimas.

Jei praleisime šią galimybę, kur link dreifuosime? Ir toliau švietimo sistema bus fragmentuota, vyraus teorijos ir praktikos atotrūkis, imitacijos, o Lietuvos žmonės išsivaikščios, išsitautins, išsivalstybins... Negi jau taip būtina susitelkusioms, galią įgijusioms grupėms ar asmenims įgyvendinti savo neva nemarius ir, jų nuomone, teisingus sprendimus? Siūlau prisiminti, kad švietimas, pokyčiai neturi būti vien privatus asmeninių ar grupinių interesų reikalas. Tai valstybinės reikšmės rūpestis. Geros mokyklos kūrimas turėtų būti galingas postūmis kuriant mūsų Lietuvą. Tereikia bent jau padorumo to negriauti, o telktis bendram siekiui, jei dar rūpi Lietuvos intelektualinis potencialas, kultūra, ateitis.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

A. Milašius. Kai spaudi ašarą, o išspaudi milijonus (10)

Kai reikia pakovoti dėl milijonų eurų, geros visos priemonės, ne tik banknotais užpildytos alkoholio dėžutės ar pokiliminės kabinetinės kovos.

I. Makaraitytė. Akmenėlis Gretos bate – prekė naivuoliams (447)

Vasara už lango, žmonės atsipalaidavę, ilsina kūnus ir protus. Ir du skandalai lygioje vietoje.

A. Užkalnis. Ir kaip jums vasara Lietuvoje? (309)

Aš kažkada esu sakęs, kad, skirtingai nuo kitų, kurie tirpsta ir lydosi nuo vasarų, jų visiškai nelaukiu. Visai.

R. Vainienė. Kaip atsakyti į klausimą: kvalifikuotas aš ar ne? (114)

Koks darbuotojas aš esu - kvalifikuotas ar nekvalifikuotas? Šis klausimas nuo liepos 1 dienos turėjo iškilti kiekvienam minimalią algą gaunančiam darbuotojui.

E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė. Lenkija imasi Aukščiausiojo Teismo valymo (52)

Demokratijai Lenkijoje iškilo dar didesnė grėsmė. Naujuoju Aukščiausiojo Teismo įstatymo pakeitimu gali būti naikinamas valdžių atskyrimo principas ir teismų nepriklausomumas.