Tarsi atsakingi už bendrojo ugdymo turinį ir jo įsisavinimo patikrinimą elgtųsi kaip stručiai. Kai prasideda laikiusių valstybinius brandos egzaminus abiturientų nepasitenkinimo lavina, tai nurašoma jų nesimokymui, nemotyvuotumui, neraštingumui ir pan. Keista, bet jie praėjo NEC (Nacionalinio egzaminų centro) testų patikrinimą. Tai kaip čia dabar – staiga tampa neraštingi? O gal visa bendrojo ugdymo mokykla iki pat paskutinių egzaminų 12 klasėje nesulaukia rimtų patikrinimų?
Paklausiau tos srities eksperto ir negaliu nesutikti su jo paaiškinimu: „Standartizuoti testai, vadinamasis NACIONALINIS MOKINIŲ PASIEKIMŲ PATIKRINIMAS), yra sudaryti ydingai (pvz., antrokai jau kuria tekstą, t.y. rašo rašinėlį, o elementarus raštingumas, kuris kelia šitiek problemų, beveik ignoruojamas. Juk į ką mokytojai orientuojasi mokydami, jei ne į būsimą patikrinimą? O teksto kūrimo vertinimo instrukcijoje nurodoma, kad antrokas už elementarų raštingumą (rašybą, skyrybą) gauna tik 3 taškus iš 22. Tai kuris mokytojas „užguls“ rašybą ir skyrybą? Juk jo darbas iš esmės bus vertinamas pagal tai, kaip mokiniai „sukūrė tekstą“, o ne pagal tai, kiek jie elementariai raštingi. Ir antroje, ir ketvirtoje klasėse dar reikėtų rašyti diktantus iš išeitų rašybos ir skyrybos taisyklių, nes būtent pradinis ugdymas padeda raštingumo pamatus.“
O ir vieša paslaptis, kad naujosios kartos raštingumas yra kitoks. G.Falschlehnerio ( 2014) nuomone, ši karta glaudžiai susijusi su technologijomis, kurios veikia žmogaus smegenų funkcionavimą: mūsų smegenys dėl potencialių smegenų struktūrų geba prisitaikyti prie laikmečio keliamų iššūkių, taigi ir pasinaudoti to laikmečio techninėmis ir technologinėmis priemonėmis. Ko gero, dažnai dirbama su nepažįstamais skraidančiais objektais. Tai visiškai nereiškia, kad naujajai kartai dera pataikauti, bet reikia suprasti juos ir padėti jiems įsisavinti bazinį raštingumą, išmokti reikšti mintis ir pan. Juk ši karta neretai nemoka verbalizuoti teksto, jo perteikti, struktūrinti ir pan.
Štai ir prasideda vingrybės – anglų kalbos brandos egzaminas išlaikytas geriau nei lietuvių kalbos ir literatūros. Kodėl? Negi jau mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai tokie nevykę? Tiesos dėlei tenka pripažinti, kad yra ir nepasirengusių darbui mokykloje, stokojančių reikalingų kompetencijų. Bet ar jų dauguma? Nemanau. O mokiniai klumpa per šio dalyko valstybinį egzaminą. O gal tie, kurie mokytojų ir korepetitorių yra dresuojami valstybinio egzamino laikymui pagal tam tikrus trafaretus, geriau ar blogiau išlaiko, o kurie savarankiai reiškia savo mintis, neretai klumpa. Apskritai neaišku, kodėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamine nėra jo sudėtinės dalies, susietos su kalbėjimu. Keista, nuolat silpnėjant jos taisyklingam vartojimui, nesugebama pakeisti egzamino. Tuo tarpu užsienio kalbų egzamine verbalinė dalis yra. Gal lietuvių kalba, būdama valstybine(daugeliui ir tuo pačiu gimtąja), kuo nusikalto?
Ministrė žada per dvejus metus įvesti kaupiamąjį balą. Kokia to prasmė? Ar kas iš esmės pasikeis? Abejoju. Jei ten bus ir metiniai pažymiai (ko gero, tai nėra blogai), ar nebus mokytojai tėvų spauste spaudžiami rašyti kuo geresnius pažymius? Reikia nuodugniai tai apgalvoti, derinant su ugdymo pamatu ir siekiu. Prisiminkime Evangeliją pagal Luką: „Sėjėjas išsirengė sėti javų. Jam sėjant, vieni grūdai nukrito pakelėje, buvo sumindžioti, ir dangaus sparnuočiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, ir jų daigai sudžiuvo, nes trūko drėgmės. Dar kiti nukrito tarp erškėčių, ir tie, kartu išaugę, juos nusmelkė. O dar kiti nukrito į gerą žemę ir išaugę davė šimteriopą derlių." (Lk 8, 5–8). Į kokią dirvą kris šita sėkla? Ar pasirengta? Galų gale ar tiksliai žinoma, ką žadama sėti. Taip pat dera žinoti, kad ne kiekvienoje dirvoje veši kiekviena sėkla...
Ir dar. Nuolat kalbama apie Gerą mokyklą. Jos koncepcijoje ugdymo rezultatai – mokinio branda, pažanga, pasiekimai (tai nėra dar konkretizuota). Kaip tas kaupiamasis balas derės su šia koncepcija? Dabar net nesugebama kompetencijų pamatuoti. Dar baisiau, kad tai net nepripažįstama. Juk matuojamos žinios, dar šiek tiek gebėjimai, o apie vertybines nuostatas net negalvojama. Esame įklimpę į imitacijų klampynę ir murkdomės, nes nėra pamatų (ugdyme tai aiškus ugdymo filosofinis pamatas ir jo pagrindu suformuluoti siekiniai). Sena tiesa, kad be pagrindo namą stato tik paiki žmonės...
Be abejo, ir toliau galima kalbėti apie namo kaminą ar iš jo rūkstančius dūmus ir įstabiomis spalvomis juos dažyti, kartojant kaip mantrą geros mokyklos, kokybės ar kitas idėjas. Tik nuo to niekas nesikeičia. Dūmai anksčiau ar vėliau išsisklaido. O mantra tėra garsinių skiemenų seka, kuri dabar nuolat kartojama, vis dažniau pamirštant, kad švietimo sistema yra vientisa sistema ir bendrojo ugdymo mokyklos žlugdymas – sąmoningai ar ne – tęsiasi. Tai iš kokio kosmoso ateis studentai į aukštąsias mokyklas, ir kaip mes sieksime aukštojo mokslo kokybės?
O dėl mantros. Gal ją kartokime. Paimsime ir įtikėsime. Imitacijos, simuliakrai nėra juk Lietuvoje naujiena.