„Jei tu nori keist pasaulį, keisk pirmiau save...“ (A. Mamontovas)
Jau pasibaigus pirmajam rinkimų į Lietuvos respublikos Seimą turui, viešojoje erdvėje susirūpinta – trūksta politinės kairės. Staiga pastebėta, jog parlamentinėje topografijoje lyg respublikinėje šachmatų partijos žaidimo lentoje stinga juodųjų (pagal XIX a. vidurį siekiančią politinių spalvų paletę – raudonųjų) figūrėlių.
Vygandas Šiurkus
© Asm. albumo nuotr.

Apie tai netruko prabilti ir patys partiniai konservatoriai, pagrįstai suabejoję tiek Seimo rinkimus pralaimėjusių socialdemokratų, tiek juos laimėjusių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos autentišku politiniu kairumu. Tačiau kodėl net ir Lietuvos konservatyvioms dešiniosioms politinėms jėgoms lyg tam senųjų pasakų ponui dievui staiga prireikė kairiųjų velnio tarno pagalbos visuomeninių darbų talkai? Juk, kaip juokauja šachmatininkai, baltieji visuomet pradeda ir laimi...

Šis klausimas nėra tik politinis šaržas. Pirma, susirūpinimas politinės kairės nebuvimu Lietuvoje reiškia ir susirūpinimą lietuviška politine tapatybe apskritai. Pastaroji tapatybė yra įsišaknijusi dar universalesnėje plotmėje – pačioje Vakarų demokratijos veikimo mechanikoje. Antra, politinio spektro sklaida dinamiškoje ašyje „kairė-dešinė“ nėra tik paviršutiniškas ideologinių skirtumų klausimas.

Šis klausimas nėra tik politinis šaržas. Pirma, susirūpinimas politinės kairės nebuvimu Lietuvoje reiškia ir susirūpinimą lietuviška politine tapatybe apskritai. Pastaroji tapatybė yra įsišaknijusi dar universalesnėje plotmėje – pačioje Vakarų demokratijos veikimo mechanikoje. Antra, politinio spektro sklaida dinamiškoje ašyje „kairė-dešinė“ nėra tik paviršutiniškas ideologinių skirtumų klausimas.
Vygandas Šiurkus

Kaip rodo istorija, santykis su šiuo dvipoliškumu lemia ne tik vakarietiškos modernios demokratijos tvermę, bet ir jos pačios likimą. Tačiau kaip istoriškai susiklostė, jog kone kiekviename vakarietiškojo pavyzdžio demokratijos politiniame žemėlapyje atsirado šis pasiskirstymas į politinę kairę ir dešinę? Ištakų turėtume ieškoti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos sukurtuose Vakarų politinės civilizacijos pradmenyse. Porevoliucinė prancūzų politinė istorija tapo universaliai įtakinga. Šiam teiginiui patvirtinti pradžioje pasiremsiu kai kuriais šiuolaikinio prancūzų istoriko, sociologo bei filosofo, intelektualinio žurnalo Le Débat vyriausiojo redaktoriaus Marcelio Gauchet istorinio tyrimo faktais.

Savo esė „Dešinė ir kairė“ knygai „Atminties karalijos: prancūzų praeities statymas“, M. Gauchet teigia, jog tuometinės Prancūzijos revoliucinės asamblėjos nuo pat pradžių (nuo 1789 m. rugpjūčio) linko skirstytis į dvi puses. Išrinkus naujus parlamentus šie netrukdavo susiskirstyti į kairę ir dešinę (taip pat ir į šią skirtį moderuojantį centrą). Tačiau, istoriko pastebėjimu, šis susiskirstymas pradžioje buvo parlamentinės praktikos mechanizmas, o ne žmonių politinės savi-tapatybės pasekmė. Kairė ir dešinė funkcionavo kaip parlamentinių procedūrų aprašymo terminai. Dar daugiau, į šį pasiskirstymą buvo žiūrima kaip į nelemtą nesantaiką, arba nukrypimą, kurį būtina įveikti (pvz., paleidžiant parlamentą). Revoliucija steigė politinį skilimą ir tuo pat metu siekė jį panaikinti.

Restauracijos laikotarpiu (1815-1820 m.) kairės-dešinės skirtis jau įsitvirtino kaip prancūzų parlamentinė tradicija. Vis labiau ryškėjant politinio žemėlapio kontūrams, ji ėmė talkinti politinės situacijos supratimui apskritai. Kairieji respublikos gynėjai tęsė iš Prancūzijos revoliucijos paveldėtą buržuazinių laisvių politiką, o dešinieji monarchistai rėmė paveldimas, arba „prigimtines“ (pagal rasę, lytį, religiją, etniškumą ir pan.), tradicines hierarchijas. Tačiau iš specializuotos parlamentinės kalbos virsti politinės tapatybės kategorijomis labiausiai šiai skirčiai padėjo visuotinė rinkimų teisė (1848 m.). Žinoma, tai vyko palaipsniui. Dar ilgą laiką išliko gajus pasidalinimas į raudonuosius „demokratinius socialistus“ (démoc-socs) ir baltuosius „reakcionierius“ (réacs).

Būtent visuotinė rinkimų teisė atvėrė didžiulį politinio tapatinimosi poreikį. O socialistų įžengimas politinėn scenon XIX a. antroje pusėje metė iššūkį pačiai respublikonizmo sampratai. Beje, tuo metu su revoliucinio respublikonizmo idėjomis ėmė tapatintis ir kai kurios konservatyvios politinės grupės. Tam ypač patalkino naujas reiškinys – modernusis nacionalizmas.

M. Gauchet pažymėjo, jog pasiskirstymas į kairę ir dešinę (sukuriant paslankų centrą) nuolat vyko ir pačiame politinės kairės ir dešinės viduje. Pavyzdžiui, socialistai iškėlė individualios emancipacijos visuotinio intereso pirmenybės rėmuose idealą. Tačiau jų stovykloje netruko atsirasti skilimas tarp tų, kurie pirmenybę teikė politinėms laisvėms, ir tų, kurie ją teikė visuomeniniam autoritetui, visuomeninei valdybai. XX a. tarpukario laikotarpiu (1936 m.) iškilo ir radikalios kairės sparnas, kuris laikėsi nuostatos, jog individuali emancipacija yra nepasiekiama be prievartinės organizacijos.

Tačiau man šiuo atveju svarbiau pabrėžti kitą momentą – mano minėtą universalųjį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos paradoksą: steigdama demokratiją lemiančią kairės-dešinės skirtį, ji tuo pat metu kelia harmonizuojančios vienybės poreikį (ar jos nostalgiją). Istorinė pamoka gana akivaizdi: vienybė, tapdama vienintele laisvės sąlyga, veda tik į pačios laisvės su(si)naikinimą. Neatsitiktinai tiek dešiniųjų vieningos tautos, tiek kairiųjų beklasės visuomenės idealai XX a. buvo pasitelkti šio demokratinio konflikto įveikai. Deja, kaip minėjau, pačios politinės demokratijos sąskaita.
Vygandas Šiurkus

Tuo tarpu tradicinė konservatyvių monarchistų stovykla XIX a. pabaigoje skilo į industrializacijos įtakotų verslininkų politinį sparną, pabrėžusį individualios iniciatyvos, konkurencijos, asmeninių interesų, mobilios pinigų galios svarbą, ir į tradicijas bei dvasingumą propaguojantį konservatorių sparną, iškėlusį protėviams bei prigimtinėms hierarchijoms ištikimų žemės bendruomenių idealą. O kaip jau mena platesnė XX a. pasaulinė istorija, politinė radikalizacija tiek kairėje, tiek dešinėje totalitarinėmis pastangomis siekė įveikti šią kairės-dešinės politinę skirtį, įtvirtindama vadų kultu pagrįstą vienpartinį diktatą, arba kraštutinę partokratiją. Tačiau tai buvo pasiekta panaikinus pačią demokratijos galimybę apskritai.

Tad remdamiesi Prancūzijos istoriniu atveju, kartu su Marceliu Gauchet, galime daryti universalizuojančią prielaidą, jog kairės-dešinės skirtis ne tik turi begalinę atvertį, leidžiančią šiems politiniams terminams suteikti vis naujų reikšmių ar pakeisti jau esamas, bet abstrakcijos lygmenyje jie gali funkcionuoti kaip atminties sąvokos, kurių pagalba mes palaikome patį istorinio pasakojimo vientisumą.

Tačiau man šiuo atveju svarbiau pabrėžti kitą momentą – mano minėtą universalųjį Didžiosios Prancūzijos revoliucijos paradoksą: steigdama demokratiją lemiančią kairės-dešinės skirtį, ji tuo pat metu kelia harmonizuojančios vienybės poreikį (ar jos nostalgiją). Istorinė pamoka gana akivaizdi: vienybė, tapdama vienintele laisvės sąlyga, veda tik į pačios laisvės su(si)naikinimą. Neatsitiktinai tiek dešiniųjų vieningos tautos, tiek kairiųjų beklasės visuomenės idealai XX a. buvo pasitelkti šio demokratinio konflikto įveikai. Deja, kaip minėjau, pačios politinės demokratijos sąskaita.

Manau, jog šį revoliucinį paradoksą yra paveldėjusi ir jauna lietuviškoji respublikinė demokratija, o ypatingai – lietuviškasis konservatyvusis respublikonizmas. Iš dalies tai padėtų kritiškai paaiškinti, kodėl lietuviškai kairei yra sunku įsitvirtinti Lietuvos politiniame žemėlapyje. Lietuvos politinę sąmonę stipriai įtakoja du svarbūs reiškiniai – nacionalizmas ir kultūrinis konservatizmas.

Šiuolaikinį konservatyvųjį nacionalistinį solidarumą didele dalimi telkė pasipriešinimas tarybinei partinei vienvaldystei. Komunizmo vaiduoklis dar ir šiandien išliko svarbiu šio solidarumo šaltiniu. Deja, dažnai laikydama komunizmą logiškai neišvengiama autentiškos kairiosios politikos išdava, lietuviškoji politinė dešinė su įtarumu žvelgia į bet kokias savarankiškas kairuoliškumo išraiškas. Dar daugiau, net tradiciškai kairiuosius visuomeninius ir politinius rūpesčius spręsti įsipareigojusios politinės jėgos Lietuvoje neperžengia konservatyvios (neoliberalios) politikos slenksčio.

Šiuolaikinį konservatyvųjį nacionalistinį solidarumą didele dalimi telkė pasipriešinimas tarybinei partinei vienvaldystei. Komunizmo vaiduoklis dar ir šiandien išliko svarbiu šio solidarumo šaltiniu. Deja, dažnai laikydama komunizmą logiškai neišvengiama autentiškos kairiosios politikos išdava, lietuviškoji politinė dešinė su įtarumu žvelgia į bet kokias savarankiškas kairuoliškumo išraiškas. Dar daugiau, net tradiciškai kairiuosius visuomeninius ir politinius rūpesčius spręsti įsipareigojusios politinės jėgos Lietuvoje neperžengia konservatyvios (neoliberalios) politikos slenksčio.
Vygandas Šiurkus

Naujosios lietuviškos kairės užuomazgos viešojoje erdvėje yra nuolat antidemokratiškai stumiamos į politinį užribį. Viešuose komentaruose kairioji politika nurašoma į kliedesių ir beprotybės paraštę jai priešinant tariamai konservatyviųjų politinių jėgų atstovaujamą „sveiką protą“ (plg., anglų kalboje jo atitikmuo yra common sense, nurodantis ne į sveikatos ir ligos priešpriešą, bet į bendrumo pajautą). Kairiųjų politinius protestus skubama arba kriminalizuoti, arba įtraukti saugumo tarnybų akiratin kaip potencialią valstybės išdavystę ir tarnavimą piktavalėms išorinėms jėgoms. Geriausiu atveju į juos tiesiog numojama ranka kaip į visuomeniškai nebrandų bei neatsakingą jaunystės išdykavimą. Visa tai pavadinčiau kairės politiniu ostrakizavimu – išvarymu iš politinio diskurso. Senųjų Atėnų demokratijoje ostrakizmas buvo teisinis prasižengusių piliečių išvarymas iš miesto-valstybės dešimčiai metų. Tačiau man svarbiau pabrėžti istorinį faktą, jog ostrakizmas nekartą buvo tiesiog tironiška opozicijos neutralizavimo priemonė.

Nemaža dalimi naujosios kairės demonizavimui talkina lietuviškos žiniasklaidos latrinalistai – ne tiek internetinių žiniasklaidos svetainių anoniminiai „komentatoriai“, bet juodojo jumoro indulgencija pigiai atsipirkti mėginantys kai kurie etatiniai medijų personažai.

Latrinalizmo, kaip savotiško politinio žanro ištakų, pirmiausia turėtumėme ieškoti išviečių (angl. latrine – išvietė, tualetas) sienų išrašinėjime anoniminiais komentarais, ypač mizantropinėmis nešvankybėmis ir užgauliojimais. Visa tai pasitarnauja tik politinių debatų Lietuvos viešojoje erdvėje nuskurdinimui ar tiesiog atviram jų užgniaužimui. Šitaip oponuojant susitelkiama ne į kritinę argumentaciją, bet į pagiežingą literatūrinę išmonę, nepagrįstą sarkazmą ir atviras patyčias. Naujosios kairės šalininkės ir šalininkai turėtų vengti šio chuliganiško politinio akligatvio. Ne moraliai bergždžio miesčioniško etiketo vardan, bet įtvirtinant kritinių orientyrų bei orumo nepraradusią savitvardą kaip politinę dorybę.

Viešuose komentaruose kairioji politika nurašoma į kliedesių ir beprotybės paraštę jai priešinant tariamai konservatyviųjų politinių jėgų atstovaujamą „sveiką protą“ (plg., anglų kalboje jo atitikmuo yra common sense, nurodantis ne į sveikatos ir ligos priešpriešą, bet į bendrumo pajautą). Kairiųjų politinius protestus skubama arba kriminalizuoti, arba įtraukti saugumo tarnybų akiratin kaip potencialią valstybės išdavystę ir tarnavimą piktavalėms išorinėms jėgoms. Geriausiu atveju į juos tiesiog numojama ranka kaip į visuomeniškai nebrandų bei neatsakingą jaunystės išdykavimą. Visa tai pavadinčiau kairės politiniu ostrakizavimu – išvarymu iš politinio diskurso.
Vygandas Šiurkus

Todėl neapsirikime: susirūpinimas dėl politinės kairės šiandien iš esmės kelia vienintelį klausimą – kokios kairės reikia Lietuvos dešiniesiems, t. y. kokia kairė dešiniesiems konservatoriams yra parankiausia jų politiniam ir visuomeniniam įsigalinimui. Dešiniųjų patriarchalinė tolerancija priima tik saugią, neutralizuotą, socialiai ir politiškai neefektyvią kairę.

Ne veltui primygtinai kartojama, jog vienintelė galima kairė privalo būti „vakarietiška“, kas iš esmės dešiniųjų politiniame žodyne reiškia – nesipriešinanti globalizacinio neoliberalizmo ideologijai ir politikai. Tikriausia, vienu tokios „vakarietiškos“ kairės sektinu pavyzdžiu turėtų būti centro dešinė (pvz., Hillary Clinton demokratų atstovaujama centro dešinė JAV), remianti neoliberalizmo stagnaciją.

Nuo visų kitų, anapus jos kylančių, kairiųjų politinių pavidalų su siaubu atsižegnojama kaip nuo neomarksistinio šėtono (pvz., naujojo JAV kairiųjų judėjimo lyderį B. Sandersą net kai kurie Lietuvos konservatyvesni liberalai vadino tiesiog komunistu). Na, gal dar toleruotinas pagal katalikų Bažnyčios socialinį mokymą sukurtas lietuviškos kairės variantas, bet – nedaugiau.

Tačiau į dešiniųjų staiga pasigestą socialinį jautrumą orientuotas kairysis politinis judėjimas neprivalo susitapatinti su krikščioniškuoju socializmu, virsdamas viso labo visuomeniškai jautria Misericordia. Neprivalo jis tapti ir konservatorių politiniam įsigalinimui parankiu įrankiu, steigiančiu politiškai bergždžią Visuomeninės užuojautos ministeriją.

Ne veltui primygtinai kartojama, jog vienintelė galima kairė privalo būti „vakarietiška“, kas iš esmės dešiniųjų politiniame žodyne reiškia – nesipriešinanti globalizacinio neoliberalizmo ideologijai ir politikai. Tikriausia, vienu tokios „vakarietiškos“ kairės sektinu pavyzdžiu turėtų būti centro dešinė (pvz., Hillary Clinton demokratų atstovaujama centro dešinė JAV), remianti neoliberalizmo stagnaciją. Nuo visų kitų, anapus jos kylančių, kairiųjų politinių pavidalų su siaubu atsižegnojama kaip nuo neomarksistinio šėtono <...>.
Vygandas Šiurkus

Vadovaudamasi „priešinuosi, vadinasi egzistuoju“ politiniu imperatyvu, kairioji tapatybė yra kuriama įsipareigojimu sisteminiams pokyčiams. Tiek neoliberalaus kapitalizmo tarptautinė krizė, tiek klimato kaitos keliamos grėsmės nedviprasmiškai rodo, jog pamatinių reformų poreikis sisteminę revoliuciją daro ne pasirinkimu, bet – politine neišvengiamybe. Vadovauti šiai revoliucijai nereikia organizuoti ginkluotų mažumų, kurios savo politinį neįgalumą pakeistų smurto politika. Tokiai kairei nepakeliui ir su šių dienų darbininkijos problemas staiga spręsti pasišovusiais multimilijonieriais ar kostiumuotais „valstiečiais“. Kairysis sąmoningumas privalo būti atsparus tiek naujajai populistinei demagogijai, tiek nūdienos dešiniųjų polinkiui į autoritarizmą.

Tačiau kaip, siekiant išlikti solidarizuojančia kuriančios revoliucijos galia, politinei kairei netapti pačios demokratijos griovėja? Gi pasigirsta balsų tiek dešinėje, tiek kairėje, jog dėl visų bėdų esti kalta demokratija apskritai. Manau, jog visų pirma kairioji tolerancija turi būti ir toliau grindžiama atsakingo politinio dialogo palaikymu, o ne išrankia partiarchališka pakanta.

Antra, tokiame akiratyje kairioji kritinio pasipriešinimo politika neturėtų tapti tik politine reakcija. Pakartosiu, jog polinkis į autoritarinį kairės-dešinės politinio konflikto sprendimo būdą yra tikrasis reakcionierių „nostalgininkų“ (naujai įprasminant konservatorių partiarcho V. Kubiliaus terminą) apibrėžimas, nesvarbu, ar šis autoritarizmas būtų tarybinis, ar smetoninis. Būtent jis išpranašautos „šviesios ateities“ ar prikeltos „šlovingos praeities“ projektų įgyvendinimo vienintele sąlyga yra paskelbęs teisėto demokratinio konflikto įveikimą. Tuo būdu, demokratijos pabaiga tampa autoritarinio solidarumo pamatu. Įsigalinama tik per kito sunaikinimą, nes ideologija šiuo atveju ne pateikia orientyrus, bet politiškai apakina.

Neoliberalioji revoliucija, prasidėjusi R. Reagano ir M. Thatcher vadovavimo laikotarpiu, nėra tapati vakarietiškajai demokratijai apskritai. Šiandienos neoliberalizmo krizė geriausiai atskleidžia šį netapatumą, kada demokratinė tikrovė ėmė nebeatitikti neoliberalizmo ideologinių rėmų bei ėmė jam priešintis. Akivaizdu, jog tarptautiniu mastu partinės nomenklatūros šiandien išlieka įsipareigojusios šios krizės užlaikymui.

Liūdna ironizuoti, jog neoliberalizmo hegemonijoje JAV respublikonams prireikė uragano Katrinos sukeltos katastrofos, jog apnuogintų faktą, kad šalyje egzistuoja ir kraštutinis ekonominis skurdas; o demokratams prireikė politinio oportunisto D. Trumpo triuškinančios pergalės prezidentiniuose rinkimuose, jog atkreiptų jų dėmesį į nepastebėtos ar tiesiog atvirai niekintos (prisiminkime, kaip H. Clinton savo priešininko rinkėjus vadino „apgailėtinais“) viduriniosios darbininkijos klasės ekonominį risentimento.
Vygandas Šiurkus

Liūdna ironizuoti, jog neoliberalizmo hegemonijoje JAV respublikonams prireikė uragano Katrinos sukeltos katastrofos, jog apnuogintų faktą, kad šalyje egzistuoja ir kraštutinis ekonominis skurdas; o demokratams prireikė politinio oportunisto D. Trumpo triuškinančios pergalės prezidentiniuose rinkimuose, jog atkreiptų jų dėmesį į nepastebėtos ar tiesiog atvirai niekintos (prisiminkime, kaip H. Clinton savo priešininko rinkėjus vadino „apgailėtinais“) viduriniosios darbininkijos klasės ekonominį risentimento. Tai tik gilina neelitinių klasių atskirtį, tęsia tolesnį jų skurdinimą bei tarpklasinio solidarumo skaldymą. Argi panašumų nėra Lietuvos politinėje padangėje, kurioje neoliberalizmo socio-ekonominis pseudo-darvinizmas „adaptuokitės arba neišliksite“ tapo masinės emigracijos priežastimi? Pastaroji ir yra ne kas kita, kaip bandymas prisitaikyti prie neoliberalios globalizacijos diktuojamų sąlygų, o ne tėvynės išdavystė, kuria emigrantes/-us nuolat kaltina lietuviškoji dešinė.

Taigi kairiųjų solidarumas šiandien turėtų kritiškai priešintis ne tik socio-ekonomiškai destruktyviam neoliberaliam finansiniam-korporaciniam steigimui ir prieš jį nukreiptai ultra-konservatyviai pagiežos politikai (fašizoidiniam risentimento), bet ir tam, ką prancūzų ekonomistas Thomas Piketty neseniai pavadino patrimoniniu kapitalu.

Vienokiu ar kitokiu būdu uždirbtas milžiniškas kapitalas dabar ir netolimoje ateityje vis labiau virs paveldimu, dinastiniu, vadinasi ir oligarchiniu, demokratijai grasinančiu, kapitalu. Dar griežčiau tarus, tai – nematomos antidemokratinės galios šaltinis. Tad kairiajam solidarumui būtinas itin kritiškas bei savikritiškas akylumas, nevirstantis politinį veiksmą paralyžiuojančiu moralizavimu.

Kita vertus, tiek kairės, tiek dešinės ekspertų klasės siūlytos socialinės inžinerijos yra politiškai bergždžios, kaip ir mėginimai kairės įsigalinimui reanimuoti politinius lavonus (pvz., filosofo S. Žižeko flirtas su leninizmu). Kairysis solidarumas neturėtų tuo pasikliauti nei tokių tikslų siekti. Į klausimą „ką daryti?“ reikėtų žiūrėti ne kaip į iš anksto paruoštą receptų knygą, bet kaip į kvietimą visų pirma atsikratyti neoliberalios tapatybės, kuri mus visas ir visus yra vienaip ar kitaip suformavusi ir deformavusi.

Ši tapatybės kaita nereiškia nei moralinio asmenybės integralumo stokos, nei stebuklingo tikrovę peržengiančios ateities regėjimo, nei, pagaliau, veiksmą paralyžiuojančios visuomeninės-politinės negalios. Visų pirma, tai žingsnis į kovą už būvį ir bendrabūvį, į kurį pasikėsino destruktyvios ir nebaudžiamos naujosios turto klasės, pasauliniu mastu skurdinančios regionus, brutalizuojančios vietines bendruomenes, griaunančios ekosistemas, kuriančios modernias pavergimo formas, steigiančios nedemokratiškas atskirtis. Nesuklyskite, tai jokiu būdu nėra anti-amerikietiškojo sentimento kurstymas. Juk neoliberali revoliucija suklestėjo ir po-tarybinėje Rusijoje bei po-maoistinėje Kinijoje, tik visiškai be demokratijos priedėlio.

Žinoma, šiais samprotavimais bei manifestacinio pobūdžio raginimais neketinu teigti, jog dėl nūdienos kairės politinio nepajėgumo kaltas tik dešiniųjų polinkis į autoritarizmą. Už savo politinės raiškos apimtis bei kryptis visų pirma atsakinga pati politinė kairė. Naujosios kairės kuriamos protesto kultūros proveržių Lietuvoje esama, ir juos derėtų toliau plėsti kuriant solidarumus tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu.

Kaip ir kitur, taip ir Lietuvoje piliečiai vis labiau tampa bankų ir megakorporacijų ekonominiais įkaitais. Lietuviškos partinės nomenklatūros taip pat linksta rūpintis tik ES dotacijų perskirstymu (ar net grobstymu), lobistiniais kyšiais, „juodosiomis buhalterijomis“, partijoms parankių koalicijų sudarymu, kitų partijų išstūmimu iš politinės arenos, išimtinai finansinės bei verslo klasių interesų apsauga bei aptarnavimu ir pan. Todėl šiame kontekste dešiniųjų siūlomos išeities – „socialiai jautresnės politikos“ – nepakaks. Tai ne šuniui kaulą numesti ir užsiimti įprastais reikalais (business as usual), toliau tęsiant lygių galimybių ir teisingumo nepaisančią nestabilumo ir nesaugumo politiką.

Nors vis dar negausiomis pajėgomis, lietuviška naujoji kairė nuo pat pradžių pasižymėjo dialogiškumu. Būtų klaida, jei ji imtų save apibrėžti tik per priešpriešą politinei dešinei. Tai nulemtų jos politinę kryptį bergždžioms ideologinėms kovoms, žūtbūt siekiant išsaugoti savo pasaulėžiūrinį grynumą. Tačiau jos dialogiškumas nereiškia, jog ji turi nekritiškai solidarizuotis su bet kokiomis dešiniosiomis antiglobalistinėmis srovėmis ar antidemokratiškais judėjimais. Naujajai kairei nereikia nekritiškų masinių solidarumų.

Filosofo ir visuomenės kritiko Leonido Donskio aforizmą priminus: „Laisvė be žmonių solidarumo tėra fikcija ir kelias į savivalę, o solidarumas be laisvės – vienybės miražai ir minios orgijos.“ Ne masiškumai, bet kritinė pilietinė sąmonė, manau, turėtų išlikti kairiojo solidarumo pagrindu. Tačiau tai jokiu būdu šios politinės programos neuždaro tik kelių „postmodernių profesorių“ ratelyje. Veikiau tai nurodo į švietėjiškos kosmopolitinės tradicijos permąstymo ir tęstinumo poreikį, į politinę paraštę nenurašant neautoritariškų tradicinio galvojimo formų. Tačiau faktas, jog šiandieninę politinę kairę autentiškiausiai remia naujoji akademinė karta, neturėtų tapti kliūtimi solidarizavimuisi anapus lietuviškų akademinių akiračių.

Todėl tas/-uos, kurios/-ie su naująja kaire kaip tik nenori solidarizuotis dėl menamo jos polinkio į intelektualizmą, noriu perspėti, kad šiandien būtent antiintelektualizmas yra vienas pagrindinių rasistinius, seksistinius ir ksenofobinius prietarus puoselėjančio ir jais mintančio oportunistinio populizmo įsigalinimo būdų.

Filosofo ir visuomenės kritiko Leonido Donskio aforizmą priminus: „Laisvė be žmonių solidarumo tėra fikcija ir kelias į savivalę, o solidarumas be laisvės – vienybės miražai ir minios orgijos.“ Ne masiškumai, bet kritinė pilietinė sąmonė, manau, turėtų išlikti kairiojo solidarumo pagrindu. Tačiau tai jokiu būdu šios politinės programos neuždaro tik kelių „postmodernių profesorių“ ratelyje.
Vygandas Šiurkus

Gi tuo keliu iš savo prabangaus bokšto į Baltuosius rūmus nusileido Donaldas Trumpas, simbolizuodamas mano minėto paveldėto dinastinio kapitalo politinį triumfą. Tokių trumpo kelio į valdžią pagundų nestokoja ir Lietuvos respublika. Todėl tam priešinantis, lietuviškai kairei nuolat pravartu prisiminti Didžiosios Prancūzijos revoliucijos iškeltą dilemą – kaip, siekiant išlaikyti respublikos autentišką demokratiškumą, nepasiduoti į autokratiją vedančiam absoliučios vienybės pažadui.

Tad solidarizuokimės atsakingai, neprarasdamos/-mi (savi)kritinio budrumo. M. Ghandi žodžiais, visų pirma mes pačios/-tys „privalome būti pokyčiu, kurį norime išvysti pasaulyje.“ Todėl pirmas žingsnis kuriančios bei ekologinio matmens nepraradusios revoliucijos link yra išsivadavimas iš primestos ir/ar išsiugdytos konservatyvios ir nedemokratiškos neoliberaliosios tapatybės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ministerija nenori tylėti apie 404 eurų algą mokytojams: uždirba kur kas daugiau (48)

Po to, kai DELFI paviešino skaičius, kiek mokytojų Lietuvoje trūksta iki mokslo metų pradžios...

Bankas įspėja – daliai klientų paslaugų įkainiai didės (82)

Pristatant šiemetinę naujovę – pagrindinių bankinių paslaugų krepšelį – buvo žadama, kad...

K. Girnius. Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka? (6)

Mėnesio pradžioje JTO tyrimo komisija dėl Sirijos pareiškė, kad Islamo valstybė jau trejus metus...

Policija ieško į susišaudymą Vilniuje, kaip įtariama, įsivėlusio O. Pikul-Jasaitienės brolio

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis,...

9 patarimai, į ką atkreipti dėmesį renkantis būstą (1)

Tobulo būsto nėra – kiekvienas turi didesnių ar mažesnių trūkumų. Vis dėlto geriau apie juos...

1 euras Odesoje – per dideli pinigai: parodė, ką galima nusipirkti uz centus (7)

Pigiau nei Odesoje – sunku surasti. Šiame Ukrainos kurorte už centus galite važinėti viešuoju...

Pasigedusi iššūkių metė pelningą profesiją: naują darbą būtų sutikusi dirbti už dyką

Lietuvoje ryškėja nauja nemaloni tendencija, skelbiama, kad jau pradeda trūkti kvalifikuotų...

Nacionalinio parko saugotojai savo kieme nepastebėjo nelegalaus statinio: iki tragedijos buvo vienas žingsnis (59)

Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) valdomame Užutrakio dvare vos per plauką išvengta...

„Via Baltica“ rekonstrukcija: kelininkai ir gyventojai iškasė karo kirvį (25)

Planas rekonstruoti „ Via Baltica “ kelyje esančias sankryžas sukėlė didelį kai kurių...

Vasarinės spūstys bando vilniečių nervus: įvardijo problematiškiausias vietas (19)

Kamščiai keliuose daugumą vairuotojų varo iš proto ir tampa rimtu kantrybės išbandymu, o užvis...