V. Sinkevičius. Pusiau tiesa, arba dar vienas nevykęs bandymas įgelti Konstituciniam Teismui

Prieš kelias dienas Kęstutis Girnius paskelbė straipsnį „Policinė valstybė Lietuva?“.

Jame rašoma: „Valdžios paternalizmas bei policijos nuovados mentaliteto plitimas pasiekė viršūnę prieš kelerius metus, kai Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, kad Seimas turi pareigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Nes referendumas yra beveik vienintelis būdas, kuriuo valdžios politika nepatenkinti žmonės gali siekti, kad jiems rūpimi klausimai būtų įtraukiami į šalies politikos darbotvarkę, savo sprendimu KT atėmė iš eilinių piliečių teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią. Tai precedento neturintis ir nepateisinamas Lietuvos žmonių politinių teisių apribojimas [čia ir toliau citatose kursyvas mano. – V. S.]“.

Piliečiai, kurie neskaito Konstitucinio Teismo nutarimų, turėtų pakraupti išgirdę, kad Konstitucinis Teismas atėmė iš jų teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali išreikšti savo valią. Nuo tokių teiginių turėtų pakraupti ir tie, kurie skaito Konstitucinio Teismo nutarimus, nes Konstitucinio Teismo nutarimuose to, ką rašo K. Girnius, nėra. Jo teiginiai – tai akivaizdus visuomenės klaidinimo ir mulkinimo pavyzdys, kai iš daugiau kaip šimto puslapių Konstitucinio Teismo nutarimų tekstų ištraukiami tik keli žodžiai – „negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos“ – ir iš šių žodžių, prieš tai net nepamėginus atskleisti, apie kokias Konstitucijos pataisas kalba Konstitucinis Teismas, daroma išvada, esą Konstitucinis Teismas atėmė iš piliečių teisę pareikšti savo valią svarbiausiais valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimais. Pusiau tiesa negali būti laikoma tiesa.

Netikėkite tais, kurie rašo, esą Konstitucinis Teismas atėmė iš tautos teisę referendumu spręsti svarbiausius valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus. Niekas jos neatėmė ir negali atimti. Nurodytais draudimais KT tiesiog saugo Konstituciją ir joje įtvirtintas fundamentalias vertybes, kurios sudaro žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenimo pamatą.

Vytautas Sinkevičius

Kad būtų aiškiau, pažvelkime į Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. ir 2014 m. liepos 11 d. nutarimus. Juose Konstitucinis Teismas atskleidė iš Konstitucijos kylančius draudimus daryti tam tikro turinio Konstitucijos pataisas. Šiuo aspektu K. Girnius iš dalies, bet tik iš dalies, teisus – Konstitucinis Teismas tikrai konstatavo, kad tam tikro turinio pataisų negali padaryti net tauta referendumu. Bet tai nereiškia, kad iš piliečių atimta teisė „nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią“, nes Konstitucinio Teismo nutarimuose rašoma, kad referendumu draudžiama daryti tik kai kurias Konstitucijos pataisas, o ne apskritai draudžiama keisti Konstituciją. Tie draudimai skirti Konstitucijoje įtvirtintoms fundamentalioms vertybėms, kuriomis grindžiamas tautos, visuomenės, valstybės ir kiekvieno žmogaus gyvenimas, apsaugoti.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad negali būti priimamos Konstitucijos pataisos, naikinančios prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, demokratiją, valstybės nepriklausomybę, nes paneigus šias pamatines vertybes kartu būtų paneigta pati Konstitucijos esmė; negali būti daromos ir tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ nuostatos; negali būti daromos Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimai, – jie gali būti paneigti tik prieš tai referendumu panaikinus konstitucinius Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje pagrindus; negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigti Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, jeigu tų tarptautinių įsipareigojimų prieš tai neatsisakoma vadovaujantis tarptautinės teisės normomis; referendumu taip pat negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis, atitinkamai nekeičiant Konstitucijos I skirsnio „Lietuvos valstybė“, XIV skirsnio „Konstitucijos keitimas“ nuostatų, būtų nustatomas joms priešingas konstitucinis teisinis reguliavimas. (Jaučiu, kad šioje vietoje pats laikas atsiprašyti gerbiamų skaitytojų už pateikto teksto klampumą, bet tai Konstitucinio Teismo nutarimų citatos, jų atpasakojimas savo žodžiais užimtų per daug vietos, dingtų tikslumas).

Dar Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad negalima daryti tokių Konstitucijos pataisų, kurios būtų neaiškios, dviprasmiškos, nesuprantamos. Darant Konstitucijos pataisas būtina siekti, kad visos Konstitucijos nuostatos būtų suderintos tarpusavyje, kad viena Konstitucijos nuostata nepaneigtų kitos. Štai ir visi draudimai. Absoliutūs tik keli: tauta referendumu negali pakeisti Konstitucijos taip, kad būtų paneigta valstybės nepriklausomybė, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis. Ar tai, K. Girniaus žodžiais tariant, yra „precedento neturintis ir nepateisinamas Lietuvos žmonių politinių teisių apribojimas“?

Kodėl Konstitucinis Teismas išskiria būtent šias vertybes? Todėl, kad tik nepriklausomoje valstybėje gali būti išsaugota lietuvių tautos tapatybė, kultūra, kalba, tradicijos. Dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės šimtai tūkstančių žmonių atidavė savo gyvybę, ji labai sunkiai iškovota ir apginta, todėl jos nevalia atsisakyti, nes, kaip rašo Konstitucinis Teismas, taip būtų paneigtas 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas. Manau, kad taip būtų paneigtas ir 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Aktas. Konstitucija yra išvestinė iš 1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Akto, ji grindžiama valstybės nepriklausomybe, todėl Konstitucijos negalima pakeisti taip, kad Lietuvos valstybė netektų nepriklausomybės. Kita vertybė, kurią Konstitucinis Teismas draudžia paneigti Konstitucijos pataisomis, – demokratija. Paneigus demokratiją, būtų paneigtos žmogus teisės ir laisvės, valdžią uzurpuotų kokia nors viena partija ar asmenų grupė, rinkimai taptų fikcija, žiniasklaida būtų priversta aptarnauti valdžią, visuomenei būtų primesta viena visiems privaloma ideologija, būtų kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, atsirastų kitų žmogaus teisių ir laisvių apribojimų.

Argi nereikia užkirsti kelio tokiems tautos sprendimams, nors sunku įsivaizduoti, kad tauta pati sau norėtų blogo. Pasak K. Girniaus, nereikia, nes tauta, piliečiai turi „teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią“, tokios teisės negalima varžyti. Galima priminti, kad neriboto tautos suvereniteto doktrina numirė daugiau kaip prieš šimtą metų, kad demokratinėse teisinėse valstybėse ją seniai pakeitė doktrina, jog tauta, kuriai priklauso suverenitetas, gali ne viską, kad yra amžinosios vertybės, kurių net tauta negali paneigti. Viena iš jų – žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis. Tai reiškia, kad žmogus teises ir laisves įgyja gimdamas, o ne jas gauna iš valdžios ar tautos. Nei valdžia, nei tauta negali jų atimti. Valdžios ir tautos pareiga – pačioms nepažeisti žmogaus teisių ir laisvių, neleisti jų pažeisti kitiems, jas ginti. Todėl Konstitucijoje numatyta ne tik tai, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, bet ir tai, kad kiekvienas jas gali ginti remdamasis tiesiogiai Konstitucija, kad asmuo dėl pažeistų teisių ir laisvių turi teisę kreiptis į teismą, kuris yra nepriklausomas ir klauso tik Konstitucijos ir įstatymų.

Sutikus su K. Girniaus samprotavimais apie „piliečių teisę nustatyti, kokiais klausimais jie gali stengtis išreikšti savo valią“, ir kad ši teisė negali būti ribojama, turėtume sutikti ir su tuo, kad tauta referendumu esą gali nutarti, jog žmogaus teisės ir laisvės nėra prigimtinės, kad žmogus jų turi tiek, kiek jų suteikia valdžia ar tauta, kad valdžia ar tauta gali iš žmogaus atimti jo teises ir laisves, kad tauta esą gali nutarti, jog, pavyzdžiui, tautinėms mažumoms priklausantys Lietuvos piliečiai negali turėti tokių pačių teisių, kokias turi visi kiti Lietuvos piliečiai, kad kitataučiams Lietuvoje ne vieta ir pan. Būtent taip samprotaujantiesiems ir yra skirtas Konstitucinio Teismo teiginys, kad negali būti daromos tokios Konstitucijos pataisos, kuriomis būtų paneigtas žmogaus teisių ir laisvių prigimtinis pobūdis.

Argumentai, kad nereikia tautos laikyti nebrandžia, kad ja reikia pasitikėti, kad tauta visada elgiasi tik išmintingai, ne visada pasitvirtina. Pažvelkime į Baltarusiją, kurioje tauta referendumu pakeitė Konstituciją ir nustatė, kad tas pats asmuo gali būti renkamas Baltarusijos Respublikos prezidentu neribotą kadencijų skaičių. Dabar baltarusių tauta eina į gatves protestuodama prieš valstybėje įsigalėjusį nedemokratinį režimą. Bet naujo referendumo, kuris apribotų prezidento kadencijų skaičių, sudarytų prielaidas įsitvirtinti demokratijai Baltarusijoje, dar teks palaukti, jeigu jis apskritai kada nors įvyks. Prisiminkime ir tai, kaip prieš kelerius metus lietuvių tauta buvo klaidinama raginant referendumu pakeisti Konstituciją ir uždrausti parduoti žemę užsieniečiams. Toks referendumas, jeigu įvyktų, reikštų, kad tauta nusprendė, jog Lietuva išstoja iš Europos Sąjungos, nors referendumo organizatoriai, rinkdami piliečių parašus, apie tai net neužsiminė, o nemaža tautos dalis, reikalaudama tokio referendumo, šventai tikėjo, kad bus sprendžiama tik tai, ar uždrausti parduoti žemę užsieniečiams, o ne tai, ar Lietuva lieka Europos Sąjungos narė.

Taigi, netikėkite tais, kurie rašo, esą Konstitucinis Teismas atėmė iš tautos teisę referendumu spręsti svarbiausius valstybės ir visuomenės gyvenimo klausimus. Niekas jos neatėmė ir negali atimti. Nurodytais draudimais Konstitucinis Teismas tiesiog saugo Konstituciją ir joje įtvirtintas fundamentalias vertybes, kurios sudaro žmogaus, visuomenės, valstybės gyvenimo pamatą. Valstybės nepriklausomybė, demokratija, prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – tai bendras gėris. Tai universalios vertybės, kuriomis grindžiamas ne tik Lietuvos, bet ir visų kitų demokratinių teisinių valstybių ir visuomenių gyvenimas. Konstitucinio Teismo suformuoti draudimai Konstitucijos pataisų turiniui nėra joks policinės valstybės požymis, joks policijos nuovados mentaliteto plitimas, kaip atrodo K. Girniui. Jeigu jis būtų atidžiau paskaitęs Konstitucinio Teismo nutarimus, juose nerastų nuostatų, pagrindžiančių jo teiginius.

O gal policinė valstybė yra, pavyzdžiui, ir Italija, kurios Konstitucinis Teismas dar 1988 m. suformavo „amžinųjų konstitucijos principų“ doktriną? Pagal tą doktriną, Italijos Konstitucijoje yra įtvirtinti tokie amžinieji principai, kaip žmogaus orumas, prigimtinės ir neatimamos teisės, tautos suverenitetas, pliuralizmas, lygiateisiškumas, pažeistų teisių teisminė gynyba ir kiti fundamentalūs principai, kurių jokie Konstituciją keičiantys įstatymai negali pakeisti. O gal ir Vokietijos Konstitucinis Teismas atėmė iš vokiečių tautos teisę spręsti, kaip pakeisti Vokietijos Pagrindinį Įstatymą (Konstituciją), nes kelis kartus yra konstatavęs, kad „netgi Konstitucijos pataisa gali būti antikonstitucinė, jeigu ji prieštarauja Pagrindinio Įstatymo esminėms vertybėms ar jo dvasiai“?

Pridursime nebent tai, kad bepigu kritikuoti Konstitucinį Teismą, kai iš anksto žinai, jog į „kritiką“, paremtą pusiau tiesa, jis neatsakinės. Tai tėra dar vienas K. Girniaus bandymas įgelti Konstituciniam Teismui. Tokio bandymo nelaikyčiau nuoširdžiu rūpinimusi Konstitucija ir joje įtvirtintų visuotinai pripažintų universalių konstitucinių vertybių apsauga.