V. Sinica. Beldžiasi nauji mirštančios Europos šeimininkai

 (1010)
Istorija mėgsta kartotis. Šiandienos Lietuvoje, visai kaip ir pokario Europoje anapus Geležinės uždangos, atsilikimo, fobijos ir gal net rasistinės neapykantos etiketės klijuojamos drįstantiems kalbėti apie tai, kad masinė imigracija yra kultūrinė ir ekonominė grėsmė, o visų plūstančių pabėgėlių priėmimas – jokia Europos „pareiga sau ir žmonijai“.
Pabėgėliai desperatiškai bando pasiekti ES
Pabėgėliai desperatiškai bando pasiekti ES
© Scanpix

Lygiai kaip ir tada, į Europą šiandien plūsta imigrantai iš kitų žemynų. Tik šįkart jų nepalyginamai daugiau ir jų niekas nekvietė Europos atstatymui iš karo griuvėsių.

Vokiška kantrybė

Ištarus, kad migrantai Europai nereikalingi, geriausia avansu atsiprašyti. „Juk tai Europa reikalinga migrantams ir Europos pareiga juos priimti“ – jums paaiškins bet kuris kosmopolitine atsakomybės prieš visą žmoniją dvasia išugdytas gerasis europietis. Tai labai gražūs ir geranoriški, tačiau, deja, politiškai naivūs žodžiai.

Europa kol kas stengėsi juos taikyti praktikoje. Metų pradžioje neregėtas pabėgėlių srautas buvo labai sunkių derybų keliu pasidalintas tarp ES šalių narių. D. Grybauskaitės ir Italijos premjero susikirtimas dėl pabėgėlių baigėsi užsispyrusio vaiko šūkiais „kam mums tokia Europa“. Pietų Europos šalims reikalaujant, Vidurio Europos šalims atsisakant, didžiausia našta eilinį kartą teko Vokietijai.

Vokietija po II pasaulinio karo švietimo priemonėmis išsikastravo bet kokius nacionalinius sentimentus ir visą laiką garsėjo savo begaline tolerancija ir pakantumu kitų kultūrų žmonėms. Nors jau iki šios pabėgėlių krizės Vokietijos mokyklose netrūko klasių, kuriose pirmus mokslo metus reikėjo skirti vien vokiečių kalbos mokymui, nors milijonai Vokietijos turkų jau dabar garsiai kalba kaip vieną dieną valdys šią valstybę, vokiečiai kukliai tylėjo, nes kiekvienas žodis prieš kitą tautą, kultūrą ar religiją Vokietijoje reiškia rasizmą ir neonacių protrūkį.

Pamirštama, kad kiekvienas žmogus (ne tik krikščionis) turi moralinę pareigą gelbėti mirštantįjį ir kenčiantįjį, kuriam gali pagelbėti, tačiau to negalima kaip analogijos pritaikyti valstybėms. Kiekviena valstybė pirmiausiai yra atsakinga prieš savo piliečius už jų saugumą ir gerovę.
Vytautas Sinica

Panašu, kad tas protrūkis vis dėlto įvyko – prieš porą metų prasidėjo masiniai protestai prieš šalies islamizaciją (PEGIDA judėjimas), vis daugiau žmonių drįsta tai įvardyti problema. Šiandien kiek daugiau nei pusė (58 proc.) vokiečių mano, kad Vokietija yra pajėgi priimti jai numatytą pabėgėlių skaičių, bet kartu tik 29 proc. jų palaiko imigrantų iš ne ES šalių atvykimą. Liepą apklausa parodė, kad tik 23 proc. Vokietijos piliečių sutinka šiemet priimti dar pabėgėlių (sausį tam pritarė 30 proc.).

Nors aukščiausi Vokietijos politikai bando įkvėpti vokiečių pakantumą brolybės ir atsakomybės lozungais, tai vargiai padeda. Visur kitur Europoje, kur tik susiduriama su masine migracija, pakantumas pabėgėliams dar mažesnis, ką geriausiai liudija augantys antiimigracinių partijų reitingai.

Emocijos ir krikščioniška brolybė

Nieko keista, kad tokioje situacijoje sąmoningai siekiama, kad piliečiai nevargintų savęs politiniu mąstymu apie tautų kraustymosi pasekmes. Pagrindiniai žiniasklaidos kanalai Europoje nuosekliai pumpuoja emocinę žinią apie pabėgėlių asmenines tragedijas, skausmingą pasirinkimą palikti savo namus, mirčių gausą ir jų laukiančią nedraugišką Europą. Joks „Euronews“ reportažas nepraeina be dramatiškų atsidūsėjimų už kadro.

Kad būtų paveikiau, sekuliariausi liberalai, seniai atsižegnoję nuo bet kokio Europos krikščioniškumo pripažinimo, atsigręžė į katalikybę kaip argumentą už atvirumą migrantams. Kalbėdami apie pabėgėlių krizę, žmonės, kuriems patiems bažnyčioje dega plaukai, krikščionims profaniškai aiškina apie krikščioniškas pareigas rūpintis visais žmonėmis – savo broliais.

Kadangi politiškai mąstyti europiečiai ir taip atpratę, emocijos ir moralizavimai neblogai veikia. Pamirštama, kad kiekvienas žmogus (ne tik krikščionis) turi moralinę pareigą gelbėti mirštantįjį ir kenčiantįjį, kuriam gali pagelbėti, tačiau to negalima kaip analogijos pritaikyti valstybėms. Kiekviena valstybė pirmiausiai yra atsakinga prieš savo piliečius už jų saugumą ir gerovę. Jos piliečiai – vienintelis valstybės egzistavimo pateisinimas. Ir kiekviena valstybė turi galvoti apie savo priimamų sprendimų politines pasekmes. Gerieji europiečiai džiaugiasi prabangą apie tai negalvoti.

Europoje įsikūrę milijonai musulmonų iš Afrikos ir Azijos šalių seniai paskleidė žinią, jog Europoje gyventi gera – sotu, saugu ir de facto nereikia paklusti įstatymams. Į Europą, o ne turtingąsias arabų pasaulio šalis patraukę milijonai pabėgėlių, išgirdo šią žinią ir konstatavo Europai apie savo atėjimą.
Vytautas Sinica

Pagaliau suprasti ES šalių situaciją nėra taip jau sunku. Jei sudegė jūsų kaimyno butas, tikriausiai padėsite jam kuo galėsite. Tačiau jei apie jūsų gerumą išgirdę rajono benamiai subėgs prie jūsų slenksčio, tikriausiai užtrenksite jiems duris, kad ir kokia krikščioniškai gera jūsų širdis. Na, jeigu jaučiate bent menkiausią atsakomybę už savo šeimos gerovę. Europa šiandien yra būtent šioje situacijoje. Joje įsikūrę milijonai musulmonų iš Afrikos ir Azijos šalių seniai paskleidė žinią, jog Europoje gyventi gera – sotu, saugu ir de facto nereikia paklusti įstatymams. Į Europą, o ne turtingąsias arabų pasaulio šalis patraukę milijonai pabėgėlių, išgirdo šią žinią ir konstatavo Europai apie savo atėjimą.

Musulmoniška taika

Pabėgėliams savavališkai kirtus neapsaugotas ES sienas, Europos valstybėms tenka spręsti ne tik pavėluotus sienų apsaugos klausimus, bet ir jau esamų imigrantų integracijos problemą. Ekonominis jos aspektas kiekvienoje šalyje priklauso nuo jos unikalių galimybių. Tačiau migrantų integracijai skiriant biudžeto milijonus, esminis klausimas, kam tiksliai jie bus panaudoti ir kokia strategija pasirinkta.

Strategija priklauso nuo požiūrio į Europai visiškai svetimą musulmonų kultūrą. Tiesiau kalbant, ar leidimas paraleliai puoselėti šią kultūrą kelia grėsmę Europos saugumui. Pradžioje minėti gerieji europiečiai jums pasakys, kad to nepadoru net klausti. Taip pat pasakys, kad tamsuoliška ir kvaila kiekvieną musulmoną laikyti potencialiu teroristu. Tiesa. Bet neįmanoma labiau iškreipti ir sukarikatūrinti argumento prieš musulmonų gyvenimo būdo puoselėjimą Europoje.

Niekas nesako, kad kiekvienas musulmonas – potencialus teroristas. Tačiau musulmonų požiūris į juos priimančių Europos šalių teisės viršenybę, švelniai tariant, problemiškas. Dalis islamo kultūros normų daug radikaliau nei katalikų atveju yra nesuderinamos su Europos šalių teisės normomis. Turėdami itin stiprų tikėjimą ir kolektyvinį tapatumą, musulmonai visai nelinkę nusileisti šiame civilizacijų susidūrime.
Vytautas Sinica

Niekas nesako, kad kiekvienas musulmonas – potencialus teroristas. Tačiau musulmonų požiūris į juos priimančių Europos šalių teisės viršenybę, švelniai tariant, problemiškas. Dalis islamo kultūros normų daug radikaliau nei katalikų atveju yra nesuderinamos su Europos šalių teisės normomis. Turėdami itin stiprų tikėjimą ir kolektyvinį tapatumą, musulmonai visai nelinkę nusileisti šiame civilizacijų susidūrime.

Pagal 2014 m. apklausas, 16 proc. Prancūzijos ir 7 proc. Jungtinės Karalystės piliečių palaiko „Islamo valstybę“. Tai ne šalies musulmonų, o visų piliečių dalis. Abiejose šalyse galioja ribotas Jus soli principas – visi šalyje gimę antros kartos imigrantai, kurių bent vienas iš tėvų turėjo pilietybę, gauna ją automatiškai. Ypač Prancūzijoje, parama ISIS daug stipresnė tarp 18-24 metų respondentų, kur siekia net 27 procentus. Aišku, kad ISIS palaiko šiose šalyse užaugę, jos mokyklas lankę musulmonai.

Dar 2010 metais 1/3 musulmonų studentų (progresyviausia kiekvienos Vakarų visuomenės dalis) Jungtinėje Karalystėje palaikė žudymą dėl islamo, 40 proc. – šariato teisės įvedimą. Šiemet JAV tyrimas parodė, kad šariato teisės įvedimą palaikytų net 51 proc. šalies musulmonų, žudymą dėl islamo – 25 proc.

Kur nėra apklausų, tiesiog veikiama. Visoje Vakarų Europoje susiduriama su de facto veikiančių šariato teismų ir no-go zonų, kuriose policija tiesiog nepajėgia užtikrinti teisės viršenybės, kūrimusi. 2014 metais Prancūzijos žiniasklaida skelbė apie 750 tokių neįžengiamų musulmonų zonų, kuriose negalioja Prancūzijos įstatymai. Marselio uostas jau dabar turi 30-40 proc. musulmonų gyventojų ir pretenduoja tapti pirmuoju musulmonų dominuojamu miestu šalyje, o tuo pačiu metu susiduria su tokiu nevaldomu gaujų nusikalstamumu, kad jo meras šaukėsi kariuomenės pagalbos. Neįtikėtinas sutapimas, nors pranešimai apie gaujų karus šiame mieste ir vengia nuorodų į tų gaujų etniškumą. Vis dėlto problema sena ir pripažinta – Vyriausybė 2012 metais net skelbė planą, kaip atgauti 15 tokių no-go zonų kontrolę.

Švedijoje šiemet pati policija paskelbė esant 55 tokias musulmonų „savivaldos“ zonas, taip pat pripažino egzistuojant „paralelinę teismų sistemą“. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje senokai kalbama apie šariato teisės patrulius miestų gatvėse ir kol kas tik šeimų ginčus sprendžiančius šariato teismus. Valstybių valdžia reaguoja pasmerkimais, bet negali pakeisti padėties neturėdama faktinės valdžios.

Švedijoje šiemet pati policija paskelbė esant 55 musulmonų „savivaldos“ zonas, taip pat pripažino egzistuojant „paralelinę teismų sistemą“. Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje senokai kalbama apie šariato teisės patrulius miestų gatvėse ir kol kas tik šeimų ginčus sprendžiančius šariato teismus. Valstybių valdžia reaguoja pasmerkimais, bet negali pakeisti padėties neturėdama faktinės valdžios.
Vytautas Sinica

Galiausiai Švedijoje imigrantų integracijos problema išsiskyrė ir dar vienu reiškiniu – prievartavimais. Švedija jau vadinama Europos išprievartavimų sostine (daugiau jų – tik Lesote, Pietų Afrikoje). Dėl to iš dalies kaltas itin platus prievartavimo apibrėžimas šioje šalyje. Tai leidžia manyti, kad pats nusikaltimų skaičius yra išpūstas, bet niekaip nekeičia fakto, kad 85 procentai bent 2 metams nuteistų prievartautojų buvo pirmos ar antros kartos imigrantai (2006 metais daryto tyrimo duomenys).

Su panašia tendencija susiduria ir kitos, daug mažiau prievartavimų fiksuojančios Šiaurės šalys: Danijoje 2010 metais daugiau nei pusė pagautų prievartautojų buvo pirmos ir antros kartos musulmonai imigrantai, Norvegijoje 2006 metais paskelbta, kad nors per 5 metus įvyko vos 41 išprievartavimas, bet visi jie priskirti imigrantams ne iš Vakarų šalių. Nors faktai seni, apie juos multikultūrinėse Šiaurės šalyse ilgai buvo nekalbama, o prievartavimus su islamu viešai susiejęs Švedijos politikas Michaelas Hessas net buvo nuteistas už neapykantos kalbą. Vis dėlto nesieti su islamu sunku, nes tam tikra dalis musulmonų nekukliai apsirengusias europietes laiko ir kartais net viešai pavadina „nepridengta mėsa“, kuri pati prašosi išprievartavimo.

Multikultūralizmo iliuzija

Visos šios problemos Europoje neatsirado iš karto su musulmonų imigracija ir jų buvo galima išvengti. Pirmoji pokario imigrantų iš musulmoniškų šalių karta buvo dėkinga už suteiktą saugaus gyvenimo galimybę, sunkiai dirbo, gerbė Europos šalių normas ir nekėlė problemų. Vis dėlto vėlesnės imigrantų bangos ir ypač Europoje gimę jų vaikai perprato vakarietišką gerovės sistemą, išmoko naudotis jiems kaip „pažeidžiamai mažumai“ tinkamais žmogaus teisių ir įvairovės lozungais. Imigrantų gyvenimo būdas Europoje dėl jiems patiems nesuvokiamų priežasčių buvo laikomas savaimine vertybe.

Nebūtų per drąsu spėti, kad pakankamai greitai „Islamo valstybės“ šalininkai mėgins pakelti siaubą į naują lygį, pagrobdami žmogų kur nors Europos šerdyje ir nufilmuodami jo egzekuciją čia pat Europos miestuose.
Vytautas Sinica

Vienovės įvairovėje kaip tik tuo laiku siekusi Europa stengėsi skatinti kultūrinę įvairovę ir integracinę politiką keitė multikultūralizmu, leidžiančiu visiems gyventi pagal savo papročius. Nors apie 1990-uosius ne vienoje šalyje kilo debatai dėl musulmoniškų veido apdangalų, iš esmės pozityvus požiūris į nevaržomą musulmonų kultūros sklaidą vyravo iki Rugsėjo 11-osios atakų JAV, 2004 m. sprogimų Madride ir 2005 m. – Londone. Tuo metu terorizmo siaubas paskatino ir atsargesnį požiūrį į islamo kultūrą. Šis santykių atšalimas 2011 m. baigėsi multikultūralizmo mirties deklaracijomis Vakarų Europoje.

Sakytume, jog musulmonų nesiintegravimas – jau praeities problema, kuriai vešėti leido jau atmesta multikultūralizmo politika. Pastaraisiais metais multikultūralizmo viešai išsižadėjo trijų ES milžinių – Vokietijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės – vadovai. „Multikultūralizmas žlugo“, pasakė A. Merkel, N. Sarkozy ir D. Cameronas. Bet žodis netapo kūnu. Prancūzijoje valdžią perėmė radikalus socialistas, Vokietijoje ir JK tiesiog toliau leidžiamas musulmonų getų formavimasis. Išlikusį senąjį atvirumo Kitam požiūrį iliustravo D. Camerono reakcija, kai iš Nigerijos kilę musulmonai dienos metu vidury gatvės Londone mečetėmis nupjovė galvą Afganistane tarnavusiam britų kareiviui. Premjeras tada pasmerkė išpuolį, bet kartu priekaištingai pakvietė ieškoti supratimo ir atsivėrimo musulmonų kultūrai lyg jo trūkumas būtų radikalumo priežastis.

Ta pati savo kaltės dėl musulmonų elgesio ieškojimo tendencija gyva ir Prancūzijoje, kur po „Charlie Hebdo“ redakcijos atakos išaugo pozityvus musulmonų vertinimas. Prancūzų nuomonės nepakeitė ir kiti šiais metais įvykę musulmonų išpuoliai fabrike, kepykloje, traukinyje ir kitur.

Iš tiesų nepasikeitė nei musulmonų požiūris į juos priimančias valstybes, nei vietinių europiečių požiūris į musulmonus ir save pačius. „Charlie Hebdo“ redakcijos ataką surengė Prancūzijoje gimę ir jos valstybines mokyklas lankę musulmonai. Jie – aiškiausias įrodymas, jog švietimo sistema neugdo patriotizmo, lojalumo Prancūzijai ir pagarbos jos įstatymų normoms. Europa ir jos teisė – svetima, o islamo diktuojamos kultūrinės normos – tikros ir savos. Jokia kolonializmo kalčių ir atgailos istoriją dėstanti Vakarų šalių mokykla nepakeis šio pasirinkimo. Norint pakeisti musulmonų ir vietinių piliečių mąstymą reikia ir vėl pradėti per švietimą formuoti ištikimybę ir pagarbą valstybei bei pasiūlyti emociškai paveikius kolektyvinės tapatybės klijus. Prancūzija ir Didžioji Britanija būtent tai darė nuo pat viduramžių – seniausiai Europoje, tačiau liovėsi kažkuriuo metu po 1960-ųjų kultūrinės revoliucijos šiandien neatrodo pajėgios vėl tai padaryti.

Norint pakeisti musulmonų ir vietinių piliečių mąstymą reikia ir vėl pradėti per švietimą formuoti ištikimybę ir pagarbą valstybei bei pasiūlyti emociškai paveikius kolektyvinės tapatybės klijus.
Vytautas Sinica

Žydai dėl istorinių priežasčių visada buvo protingesni už statistinį europietį, ką ir kalbėti apie atsparumą Vakarų Europą apėmusiai kairuoliškai savigraužai. Neapsikentę suaktyvėjusio musulmonų antisemitizmo, smurto ir atakų, kurios žiniasklaidoje nublanko prieš „Charlie Hebdo“ įvykius, Prancūzijos žydai masiškai patraukė į Izraelį. B. Netanyahu išskėtęs rankas juos kviečia iš Europos namo – kur saugu, o 1,2 mln. musulmonų Izraelio gyventojų paklūsta įstatymams.

Tuo tarpu mes liekame Europoje, į kurią toliau vis didėjančiu tempu plūsta nelegalūs imigrantai. Tarp jų neišvengiamai bus ir grįžtančiųjų iš Artimųjų Rytų ISIS kovotojų. „Islamo valstybei“ pavyko užverbuoti daugybę jaunų Europos musulmonų (ir ne tik), o šiandien dalis jų kartu su pabėgėlių srautais traukia į Europą su teroro išpuolių misijomis. Tai ne sąmokslo teorija provincialams gąsdinti – ISIS savo rėmėjus ragina imtis teroro išpuolių Europoje, ką patvirtina ir pačių islamistų pasisakymai. Iš tikrųjų nuosekliai sekdami teroristinio veikimo logika ISIS šalininkai turėtų siekti kuo labiau įbauginti vakariečius civilių žudynėmis.

Siaubą kėlę egzekucijų vaizdo įrašai, nepaisant savo atgrasumo, po truputį bukina gerojo europiečio emocijas. Žinia apie keliolikos žmonių masinę egzekuciją, pavyzdžiui, Egipte nebesukelia tokios reakcijos, kokią keldavo vieno žmogaus mirtis ISIS veiklos pradžioje. Nebūtų per drąsu spėti, kad pakankamai greitai „Islamo valstybės“ šalininkai mėgins pakelti siaubą į naują lygį, pagrobdami žmogų kur nors Europos šerdyje ir nufilmuodami jo egzekuciją čia pat Europos miestuose.

Tačiau stebint prarają tarp paprastų europiečių ir jų politinio bei žiniasklaidos pseudoelito požiūrių į migrantus iš islamo šalių, nėra daug vilties, kad atvirumo Kitam ir žmonijos gelbėjimo politika būtų pakeista, nepaisant visuomenių nepritarimo. A. Merkel teisi, kad Europą užplūdęs tautų kraustymasis yra didžiausia mūsų dienų problema. Tačiau tautų kraustymesi nėra ir nebus sugyvenimo scenarijaus. Europa bus europiečių, kurie išdrįs pasakyti „ne“ milijonams būsimų pabėgėlių, arba atiteks naujiesiems jos gyventojams, kurie brangina savo tapatumą, Dievą, bendruomeninius ryšius ir nepasikuklins būti naujais mirštančios Europos šeimininkais. Pagaliau Europoje taip jau yra buvę. Istorija mėgsta kartotis.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

V. Rubavičius. Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai (6)

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“.

Sekmadienio Evangelija. Teisiojo paieška (90)

Anuomet Viešpats tarė: „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas. Taip ar ne – sužinosiu.“

M. Jackevičius. A. Butkevičius praregėjo – jie išvažiuoja (515)

Andrius Užkalnis juos vadina čikenfektoriais, Irena Degutienė – tėvynės nemylinčiais. Užtat premjeras Algirdas Butkevičius visai kitoks: nepraėjo nė ketveri metai vadovaujant ministrų kabinetui, ir ketvirtadienį pareiškė padaręs išvadas, kodėl žmonės emigruoja.

J. Udris. Kiek VRK gali reguliuoti žurnalistiką? (24)

Žiniasklaida nejuokais įsiuto. Ir, manau, ne be reikalo. O įsiuto dėl to, kad buvo priversta aiškintis Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kad žurnalistų parengtos publikacijos neva yra politinė reklama – konkrečios partijos ir jos lyderio propaganda.

A. Vaišnys. Cenzūra įslenka su teisingumo kauke (30)

Nepaisant to, kad cenzūra draudžiama, ją Lietuvoje bandoma įteisinti tiesiog visiškai laisvai interpretuojant įstatymus. Kodėl tos cenzūros ranka jau yra išlindusi?