V. Pajaujis. Nutylėti rasizmo atvejai. Atsakymas L. Zasimavičiui

Skaitydamas Lino Zasimavičiaus nuomonę „Ar rasizmas Lietuvoje – ne pritempta problema?“, supratau vieną – tokių socialinių eksperimentų, kaip Lietuvos Žmogaus Teisių Centro (LŽTC) „Vertimas“, mūsų visuomenei reikia daugiau.

Minėtame straipsnyje autorius kalba apie neapykantos kurstymą kone kaip Lietuvą aplenkusį fenomeną su minimalistiniais likučiais. Tuo tarpu LŽTC, anot L. Zasimavičiaus, socialine reklama tarsi mulkina visuomenę. Suprask, geriau jau rodytų realybę: internetines sutiktuvių liaupses skirtas į šalį atvykusiam juodaodžiui.

Kalbant apie neapykantos nusikaltimus, svarbu suvokti takoskyrą tarp užfiksuotų ir nutylėtų atvejų. Čia paminėčiau kriminologinėje literatūroje randamą latentinio nusikalstamumo sąvoką, kuri paprastai iššifruojama kaip neregistruota nusikalstamumo dalis. Kriminologijoje, kaip ir psichoanalizėje sąmonės ir pasąmonės dėmenų atveju, pasitelkiamas ledkalnio vaizdinys, kuriame registruotas nusikalstamumas – tai ledkalnio viršūnė, o latentinis – sudarantis didžiąją dalį masyvo.

Būtent neapykantos nusikaltimai kaip tik ir pasižymi itin dideliu latentiškumu. Kitaip tariant, dalis rasistinių, homofobinių, seksistinių ar kitokių įžeidžiančių, užgaulių komentarų ar veiksmų lieka „už borto“. To priežastys įvairios (tarp jų – neapykantos adresato jaučiama viešumo baimė, gėdos jausmas), tačiau tikslaus priežastingumo nustatinėjimą palikime kitiems kartams.

Vadinasi, oficialioji policijos suvestinėse pateikiama statistika dar nėra galutinis nusikalstamo elgesio paplitimo mąsto atspindys, nors, kaip teigia kriminologas Gintautas Sakalauskas, ir kaip matyti iš L. Zasimavičiaus straipsnio, viešajame diskurse laikomasi priešingos nuomonės, kuri iškreipia nusikalstamo elgesio esmės suvokimą.

Dargi L. Zasimavičius išreiškia, švelniai tariant, empatija netrykštantį požiūrį, kuriame akcentuojama kiekybė užmirštant problemos turinį („rasizmo atvejai apskritai yra retas reiškinys Lietuvos visuomenėje“, „tik pavieniai atvejai“). Dabar jau pavartykime psichologinius leidinius (vienas iš jų, Phyllis B. Gerstenfeld knyga “Hate Crimes: Causes, Controls, and Controversies”), kuriuose vienareikšmiai skelbiama apie diskriminacijos ilgalaikę žalą aukos ir jos aplinkos psichikos sveikatai (nepasitikėjimas savimi, baimė, nerimas, depresija, potrauminio streso sindromas). Visa tai neapykantos dozę gaunantį žmogų gali privesti, o tam tikrais atvejais, deja, ir priveda prie savižudybės. Tuomet bet kokios statistikos nublanksta prieš tai, ką engiamas žmogus patiria. Kiekybė šioje kovoje negali laimėti.

Galiausiai, kvestionuojamas pats eksperimento tikslas. O juk šios, kaip ir panašių socialinių akcijų, esminis siekis yra ugdyti visuomeninę empatiją ir tokiu būdu tirpdyti diskriminacijos ledkalnį.

Šį kartą juodaodis, tačiau jo vietoje galime įsivaizduoti ir homoseksualą, ir romą, ir asmenį su psichikos negalia, ir musulmoną. Juk būtent šių žmonių atžvilgiu, kaip, beje, ir juodaodžių, Lietuvos gyventojų nuostatos 2009-2014 m. laikotarpiu blogėjo labiausiai (VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ atlikto tyrimo duomenys). 

Filosofinė mintis, kuria persmelktas eksperimentas „Vertimas“, kaip tik ir yra iškelti patyčias kaip apskritai paplitusį reiškinį Lietuvoje. Rasizmas, homofobija, transfobija, seksizmas, antiziganizmas, islamofobija. Visa tai telpa po vienu žodžiu – neapykanta.

Ir nors panašu, kad bent vieno žmogaus ši kampanija nepaveikė, tikiu, kad pavyko pasiekti tūkstančius kitų. Ir ne tik Lietuvoje. Eksperimentas jau sulaukė tarptautinio dėmesio – apie jį skelbia britų „The Independent“, vokiečių „Spiegel“ ir ZDF.

O koreliacija suvokiama paprastai, bet pasiekiama kur kas sudėtingiau: įsijautimas į kito žmogaus jausmus, supratimas, kad jam skauda nuo mūsų žodžių mažina, o galiausiai sunaikina neapykantą. Kiek dar reklamų reikės, kad tai suvoktume?