Tolerancija europietiškai: savigriovos kelias

Kai Prancūzijos vadovas Nicolas Sarkozy pabandė iš savo valstybės ištraukti rakštį, pozicijos „nuolankiai atsuk kitą pusę rakščiai“ šalininkai Europoje ėmė vienu balsu verkšlenti, kad šitaip elgtis negalima. O kaip elgtis su tais, kurie civilizuoto elgesio normų tiesiog nepaiso?

Tolerantiškoji ES jau ne pirmus metus žodžiais sprendžia čigonų integracijos problemas. Nei Lietuvoje, nei ES jos spręsti kaip nepavyko, taip nepavyksta. Čigonai tiesiog nesiintegruoja: kur tik nusėda, ten imasi nelegalios veiklos, be leidimo statosi savo taborus ir nė neketina atsisakyti tradiciškai kriminalinio gyvenimo būdo.

Ką su tokiais daryti? Ieškoti vietos naujoms rakštims tolerantiškai plačioje ES „multikultūralizmo“ sėdynėje? Tačiau jos lieka vis mažiau ir mažiau. Naudodamosi pakantumo politika, kai kurios mažumos piktnaudžiauja liberaliomis teisėmis ir demonstratyviai spjauna į tas teises jiems suteikusios liberalios civilizacijos veidą.

Laimei, kai kurie Europos politikai, kaip antai Angela Merkel, jau randa savyje ryžto pažvelgti į nacionalinį veidrodį ir pradėti daryti teisingas išvadas. Kad ir vieną paprastą išvadą: kairiųjų propaguotas multikultūralizmo projektas – žlugo.

Žemutinės Saksonijos Kriminologijos instituto tyrimas atskleidė, kad Vokietijoje gyvenantys turkų kilmės paaugliai ir jaunuoliai du kartus dažniau įvykdo prievartinio pobūdžio nusikaltimus nei jų bendraamžiai vokiečiai.

Vladimiras Laučius
„Taikos sargyba“, ketaus rankose spaudžianti šautuvą, žiūronus ir į dangų nutaikytą vėliavos kotą su kūju ir pjautuvu“, buvo pastatyta pirmiausia politiniais, o ne estetiniais sumetimais. Todėl ir jos išliekamoji vertė pirmiau svarstytina ne estetiniu, o politiniu pagrindu.
Asocialiai agresyvų Vokietijos turkų jaunimo elgesį lemia du kertiniai veiksniai – kultūrinis ugdymas šeimoje ir neigiama musulmonų dvasiškių įtaka. Anot tyrimo, turkų jaunuolių stipresnio polinkio smurtauti priežastis – tradicionalistinės elgesio normos jų šeimose: besąlygiškos tėvo viršenybės ir fizinės jėgos naudojimo kultūra.

Kaip atskleidžia tyrimas, jaunų žmonių iš turkų migrantų šeimų šansai sėkmingai integruotis didėja, jei jiems mažiau įtakos daro tradiciniai šeimos papročiai ir jie retai lankosi mečetėse. Apklausos duomenimis (skelbta „Welt“), tarp giliai tikinčiais save įvardijusių turkų respondentų vokiečiais save laiko tik 11 proc., o tarp netikinčiųjų – jau 50 proc. Elgesio modelių skirtumai savo ruožtu atspindi integravimosi į vokiečių visuomenę laipsnį.

Europa, regis, pamažu ima atgauti amą po dešimtmečius trukusio ir politiškai indoktrinuoto savęs apgaudinėjimo. Lietuvoje imigrantų beveik nėra, ir mečečių ant kiekvieno kampo nepristatyta, nors su čigonais susijusios bėdos labai panašios į tas, kurios kamuoja Europą.

Lietuvos negaubia imigracijos tamsumos – užtat ją tebedengia okupacijos šešėlis. Savo ilgus dešimtmečius trunkančiu poveikiu kai kurių žmonių mąstymui ir viešai retorikai.

Tolerancija lietuviškai: vergo lysvė

Kai tautos atstovas parlamentaras Jonas Ramonas iš Seimo tribūnos drėbteli, kad „gerbiamas Stalinas“, matote, „rūpinosi žmonių likimais“, tai pirma, kas šauna į galvą, yra mintis apie J. Ramono galvą: ar jai viskas gerai? Ar joje visko užtenka ir viskas veikia?

Vis dėlto pirmas įspūdis – kad parlamentarą ištiko tik „laikinas užtemimas“ – netrukus užleidžia vietą sunkiai prisileidžiamai išvadai. Suvokimui, kad J. Ramonas puikiai žinojo, ką sako, o daugybei žmonių Lietuvoje tai patinka. „Gerbiamas Stalinas rūpinosi žmonių likimais...“ – štai kur matyti dar LTSR subrandintų psichologinių ir politinių aspiracijų ištakos ir jų vaisiai.

Tačiau šiandien Lietuvoje noksta jau ir jų vaisių vaisiai. Antai Lina Žigelytė siūlo mums gerbti gal ir ne draugą Staliną, bet bent jau stalinizmo epochos okupacinio režimo Lietuvoje statytas propagandines skulptūras. Jos mat esančios „kultūros atminties“ dalis, kuri savo ruožtu padeda mums kelti svarbius ir nepatogius klausimus apie „nudriskusią“ dabartį. Štai ką rašo L. Žigelytė:

„Žaliojo tilto skulptūros – akivaizdus tokių nepatogumų objektas, kurio nevienareikšmę prabą lietuviškame kontekste įrodo tai, kad pastaraisiais metais jos pritraukia ir vandalų, ir menininkų, ir seksualinių mažumų, ir Maskvos dėmesį. Tik štai Vilniaus miesto valdžia <...> vis vengia pripažinti, kad šios skulptūros kelia daug įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą nūdienos kontekste nei romantiškasis bronzinis V. Kudirka (kurio ksenofobinius pasisakymus Lietuvos Nepriklausomybės aušroje vidurinių mokyklų programos veikiausiai iki šiol apeina) <...> Nugara į Vilniaus Manheteną atsigręžusi „Taikos sargyba“, ketaus rankose spaudžianti šautuvą, žiūronus ir į dangų nutaikytą vėliavos kotą su kūju ir pjautuvu, yra viena iš daugelio tokių nepatogių temų greta vėl augančios emigracijos bangos, socialinės nelygybės ir nuolatinio gyventojų marginalizavimo (romų, seksualinių mažumų, pensininkų, neįgaliųjų)“.

Vladimiras Laučius
Laimei, kai kurie Europos politikai, kaip antai Angela Merkel, jau randa savyje ryžto pažvelgti į nacionalinį veidrodį ir pradėti daryti teisingas išvadas. Kad ir vieną paprastą išvadą: kairiųjų propaguotas multikultūralizmo projektas – žlugo.
Sunku suvokti ir pasakyti, kuo Žaliojo tilto skulptūros svarbios seksualinėms mažumoms. Gal autorė geriau žino. Juolab kad jos straipsnyje nepaaiškinta, ar minėtų mažumų dėmesį lėmė visuomeninio, ar estetinio bei erotinio pobūdžio skulptūrų reikšmės pajauta.

Savo ruožtu Maskvos dėmesys skulptūroms vargu yra šių sovietinės propagandos gaminių gyvastį pateisinanti ir grindžianti aplinkybė. Kitaip, nei, tarkime, Savivaldybės aikštėje Vilniuje kadaise stovėjęs paminklas generolui Ivanui Černiachovskiui, Žaliojo tilto skulptūros tarnavo išskirtinai kaip okupantų primestos ideologijos vaizdinė priemonė. Ideologijos, tiesiogiai atsakingos už milijonų žmonių mirtis ir kančias bei Lietuvos valstybingumo ir dalies tautos fizinį sunaikinimą.

O dabar apie šią budelių pastatytą ir, deja, užsilikusią bjaurastį imama kalbėti kaip apie kažin kokią „kultūros atmintį“. Tvirtinama, esą ji „kelia daug įdomesnius ir svarbesnius klausimus apie lietuviškumą“ nei „romantiškasis bronzinis V. Kudirka“. Šis, kaip pabrėžtinai priduria L. Žigelytė, dar neva buvęs ir „ksenofobas“.

Kokius tokius „svarbius ir įdomius klausimus“ gali kelti Stalino propagandos gaminiai? Vienintelis natūralus klausimas – kuriems galams mes tuo okupantų teršalu, stūksančiu Vilniaus centre, vis dar esame priversti „grožėtis“? Ir kaip turėtume suvokti vertybių hierarchiją, kuri paminklą V. Kudirkai, kaip „ksenofobui“, nuvertina, o sovietinius „balvonus“ – išaukština?

Straipsnio autorės apdainuota „Taikos sargyba“, ketaus rankose spaudžianti šautuvą, žiūronus ir į dangų nutaikytą vėliavos kotą su kūju ir pjautuvu“, buvo pastatyta pirmiausia politiniais, o ne estetiniais sumetimais. Todėl ir jos išliekamoji vertė pirmiau svarstytina ne estetiniu, o politiniu pagrindu. Galime tik stebėtis politiniais argumentais, lėmusiais, kad kalbami sovietų indoktrinacijos įrankiai vis dar stūkso ant Žaliojo tilto.

Reikia turėti lakią vaizduotę, kad šių įrankių „keliamus klausimus“ gretintum su socialinės nelygybės ar kitomis dabarties politinėmis problemomis. Ir reikia turėti keistą vaizduotę, kad į vieną gretą rikiuotum gėjus, neįgaliuosius, čigonus, skulptūras ant Žaliojo tilto ir pensininkus, daugelis kurių seniai reikalauja tas skulptūras išdanginti.

Gal L. Žigelytei, kaip kadaise Salomėjai Nėriai atrodo, kad, susidūrus su socialinėmis ir politinėmis problemomis Lietuvoje, esti pagrindo vykti į Maskvą „atsivežti saulės“? Gal Žaliojo tilto skulptūros simbolizuoja mus ištiksiančią laimę, kuria tąsyk dalinsis visos autorės išvardintos mažumos ar visuomenės nuskriaustieji?

Mėginkime įsivaizduoti šį Žaliojo tilto skulptūras ginančios politinės pasaulėžiūros idealą. Su okupantais ar be jų, bet tikrai drauge su parlamentaru J. Ramonu choru kartojamos S. Nėries eilės: „Mes žengiam Lenino keliu didžiuoju, – Uolų dirvonus ariame į lysves. Socializmo traktoriais didžiuojas Ir Stalinas – mechanikas didysis“.

Politinių problemų nelieka, kaip ir pačios politikos: ja užsiima Valdžios Partijos Centro Komitetas. Užtat liaudžiai atitenka „socializmo traktoriai“ ir menas – toks, kaip ant Žaliojo tilto. „Keliantis svarbius klausimus“. Vertintinas tik estetiniais ir, neduok, Dieve, ne politiniais kriterijais. O laiminga liaudis, išsprendusi mažumų ir susvetimėjimo problemas, deklamuoja: „Genijaus žodžiai man gaudžia Ūžiančių jūrų balsais: „Menas priklauso liaudžiai, – Tu jai taip pat priklausai“.