Režisieriaus Aleksandro Sokurovo odiozinės ištarmės Vilniuje – apie tai, kad Baltijos šalys ir Lenkija turėtų būti neutralios, apie rusus per Antrąjį pasaulinį karą užpuolusią nedėkingą Suomiją, apie gerąjį stalinizmą ir vargšę Rusiją, kurią visi kaltina, yra tipinis pavyzdys, kaip Kremliaus minkštosios galios tikslams tarnauja rusų kultūros bardai (keltiška žodžio „bardas“ prasme). Šį Maskvos vykdomos propagandos aspektą aptarėme pirmoje straipsnio dalyje.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Minkštosios galios bardais paprastai tampa pasaulinio garso ar bent jau Rusijos kaimynystėje žinomi ir gerai vertinami kultūrininkai, kurių dažnas Vakarų intelektualas ir šiaip išprusęs žmogus klausosi iš susižavėjimo išsižiojęs. Į atviras burnas kartu su dosniai skleidžiamu dvasiniu penu tuomet prilenda nemažai propagandos nuodų, kurie vėliau nebūtinai pasišalina iš neatsparių organizmų.

Nuo rusų minkštosios galios kaip nuo narkotikų priklausomi Vakarų kultūrininkai, kadaise turėję kitą žalingą įprotį – marksizmą ir SSRS komunizmą, primena prancūzų politologo Raymono Arono nukaltą „intelektualų opijaus“ sąvoką. Jis ją išpopuliarino savo taip ir pavadintoje knygoje („Intelektualų opijus“,1955), kurioje aptarė tuomet išplitusį reiškinį – marksizmo ir SSRS patrauklumą Vakarų intelektualams.

Šiandien ir narkotikai nebe taip atrodo, ir Rusija kitokia, ir Vakarai – kitokie, bet esmė mažai tepakito: iš vienos pusės – savo „opijų“ platinanti sena kaip Aukso orda tironija, iš kitos – tą „opijų“ vartojantys ir jo tiekėjams palankūs Vakarų intelektualai. Pastarieji SSRS laikais vadinti „naudingais idiotais“, ir šis malonus apibūdinimas – vis dar aktualus.

Dostojevskio požiūriu, valdžia ir autoritetas turi priklausyti visiems „tėvams“: Dievui Tėvui, Bažnyčios tėvystę „Broliuose Karamazovuose“ simbolizuojančiam tėvui Zosimai, liaudies tėvui – Rusijos carui ir biologinę tėvystę įkūnijančiam Fiodorui Karamazovui. Šiandien, be abejo, rusų tautos tėvu turėtų būti laikomas Putinas.
Vladimiras Laučius

Minkštoji galia pagal apibrėžimą turi kurti teigiama šalies įvaizdį užsienyje, skatinti draugišką užsieniečių požiūrį, norą suartėti, bendradarbiauti ir net laikyti minkštosios galios turėtoją visokeriopai sektinu pavyzdžiu. Šiuo atžvilgiu Rusija turi atrodyti patraukli Vakarų šviesuomenei, be kita ko, savo dvasiniais simboliais ir vertybėmis, nelygstama aukštąja kultūra, istoriniais pasakojimais ir išskirtiniu literatūros bei meno paveldu.

Čia jau turime reikalų ne tik su minkštosios galios pasiuntinukais ir bardais, bet ir dievais – antai galingos rusų literatūros tradicijos, labai aukštai vertinamos Vakaruose, grandais. Ir nors šie dievai pabrėžtinai pristatomi kaip kultūriniai, o ne politiniai garbinimo objektai, kai kurie iš jų savo kūriniuose tiesiogiai ar netiesiogiai atskleidžia gan išraiškingus politinius veidus.

Rusų literatūros politika

XIX a. antrosios pusės rusų literatūrai būdingi antiintelektualizmo motyvai. Asmens protas, racionalus mąstymas dažnai rodomas kaip nesavarankiškas, nepatikimas, bejėgis, menkas, ydingas.

Gyvenimą esą lemia transcendentinės ir mistinės jėgos, Apvaizdos ranka, istorijos dėsniai arba beprasmis fatumas. Žmogaus proto pastangos bergždžios prieš šias jėgas.

Rusų poetas Fiodoras Tiutčevas sako, kad Rusijos protu nesuvoksi – ji esanti ypatinga, visuotinai priimtais matais nevertintina, viskas joje painu ir miglota, todėl tėra vienintelė išeitis – tikėti ja („В Россию можно только верить“). Į santykį su valstybe čia tarsi perkeliamas santykis su Dievu: Rusija – autoritetas ir slėpinys, jos neperprasi, kol neišgyvensi atsivertimo ir meilės.

„Tikėjimas prieš protą“ – vienas pagrindinių Dostojevskio kūrybos motyvų. Valdomas jausmų Raskolnikovas puola į kojas Soniai – emocinio, sentimentalaus tikėjimo įsikūnijimui – ir atgailauja, veržiasi į katorgą, nori katarsio. Racionalus samprotavimas, savo ruožtu, Raskolnikovą paskatina eiti žudyti senutės palūkininkės.

Klasikinėje Vakarų literatūroje, kurios tradicija gerai matyti iki Jonathano Swifto ir Jane Austen, daugiau proto, dorybių suvokimo, aristokratizmo ir distancijos. Ji nesiknaisioja su pasimėgavimu po žmogaus gyvuliškumo kloakas. Ji neįpuola ir nestumia savo skaitytojo į egzaltuotas būsenas. Jos kūrinių herojus, idant moraliai tobulėtų, neverčiamas nudobti senutės, o geras žmogus nebūtinai pykstasi su protu, kaip Myškinas „Idiote“.
Vladimiras Laučius

Taigi savarankiškas protas veda į nusikaltimą ir blogį, o iracionalus jausmingas tikėjimas skatina atsivertimą į gėrį bei pilietinį lojalumą. Ši aplinkybė, kaip ir Tiutčevo raginimas vertinti Rusiją ne protu, o tikėjimu, įsidėmėtina tiems, kurie nenori įžvelgti jokios politikos rusų rašytojų kūriniuose ir šiuolaikinių Rusijos kultūros ambasadorių galvose.

Jų nešama žinia: „Nemąstykite apie Rusijos skleidžiamą politinį blogį, nepasitikėkite tuo, ką jums sako protas, nes racionalus vertinimas niekur neveda. Tiesiog tikėkite ja, ir viskas bus gerai.“

„Broliuose Karamazovuose” dar gvildenama laisvės ir proto priešprieša autoritetui bei tikėjimui autoriteto neliečiamybe. Kodėl sūnūs turėtų paklusti autoritetui žmogaus, kuris neabejotinai yra niekšas? Kodėl nenubaudus to niekšo už visas jo piktadarystes? Todėl, kad jis – tėvas.

Kaip ir Dievo, šeimos tėvo autoritetas neliečiamas, būtina jam besąlygiškai paklusti. Ivanas Karamazovas maištauja prieš Dievą, kaltindamas Jį dėl blogio pasaulyje, ir romano pabaigoje išprotėja.

Dostojevskio požiūriu, valdžia ir autoritetas turi priklausyti visiems „tėvams“: Dievui Tėvui, Bažnyčios tėvystę „Broliuose Karamazovuose“ simbolizuojančiam tėvui Zosimai, liaudies tėvui – Rusijos carui ir biologinę tėvystę įkūnijančiam Fiodorui Karamazovui. Šiandien, be abejo, rusų tautos tėvu turėtų būti laikomas Putinas.

„Tėvų“ autoritetas viršesnis už kritinį asmens mąstymą. Tai aiškus „ne“ liberaliosios demokratijos principams ir švelnus „taip“ patvaldystei. Ar ir čia, sakysite, Dostojevskio mintis neturi politinių implikacijų?

Rašytojas pranašiškai įspėjo „Demonuose”, kuo gali baigtis Rusijai autoritetų griūtis: nihilizmu bei žiaurumu pasižyminčių socializmo adeptų siautėjimu. Socializmas ir ateizmas jam buvo broliai dvyniai. Tačiau kokią alternatyvą įsisiūbuojančiam politiniam radikalizmui siūlė pats Dostojevskis?

„Broliuose Karamazovuose“ jis kalba apie „meilės bendruomenes", kuriose mokiniai visa esybe paklūsta „senoliams“. Absoliutus paklusnumas autoritetui, kuriam aprašomu atveju atstovauja tėvo Zosimos personažas, yra kertinis „meilės bendruomenės" idealo ramstis. Romano pabaigoje Alioša Karamazovas telkia tokią dvylikos jaunuolių sekėjų bendruomenę.

Dostojevskio kūriniuose atsiskleidžianti pasaulėjauta prisidėjo prie to, kad Rusija vis dar blaškosi tarp tironijos ir autoritarizmo, politinei žmogaus prigimčiai prieštaraujančios socialinės apatijos, moralinei prigimčiai abejingo radikalizmo ir racionalią prigimtį neigiančio svajingo sentimentalaus „dvasingumo“.
Vladimiras Laučius

Tačiau ar gali meilės suvienytas gyvuoti didesnis už šeimą, draugų būrelį ar nedidelę tikinčiųjų bendruomenę politinis darinys? Klasikinį europietišką požiūrį šiuo klausimu išreiškęs Aristotelis meilės politizavimo minčiai griežtai nepritarė. Savo ruožtu Dostojevskio idealas neišsklaido ir nuogąstavimų dėl galimo piktnaudžiavimo neribotu autoritetu.

Jo siūlomą besąlygiško klusnumo tėvui koncepciją gadina potenciali „blogo tėvo“ – tironijos – galimybė. Dostojevskis su šia galimybe taikstosi, priimdamas ją kaip kainą, kurią verta mokėti už meilės bendruomenėje triumfą.

Kad didžiųjų rusų rašytojų – Dostojevskio, Levo Tolstojaus – kūryba nėra tokia politiškai nekalta, kaip mėgsta įsivaizduoti kai kurie intelektualai, puikiai suvokė ir čekų rašytojas Milanas Kundera, ir rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas.

„Raudonajame rate" („1914-ųjų rugpjūtis“) Solženicynas rodo, kaip Rusijai būdingas tikėjimas autoriteto – Dievo, caro, „aukštesniųjų jėgų“ – galia atveda šalį prie katastrofos slenksčio. Autoritetinis mąstymas, Dostojevskio požiūriu, turėjęs padėti socialinę problemą išspręsti, iš tiesų, Solženicyno nuomone, buvo jos esminė dalis.

Kaip, beje, ir Tolstojaus tikėjimas, kad asmens protas esąs nesvarbūs – viską mat lemia nepažini aukštesnioji galia, kurią jis priskiria istorijos dėsniams. Tolstojaus prisiskaitęs ir juo įtikėjęs Rusijos kariuomenės vadas grafas Samsonovas Tanenbergo mūšyje nesuka sau galvos dėl taktikos ir strategijos, atiduoda vadžias istorijai, ir rusai triuškinamai pralaimi. Taip Tolstojaus skiepyta pasaulėjauta, „Raudonojo rato“ autoriaus užsiminimu, priartino Spalio revoliuciją.

Įtikėjusiesiems bei jų paveiktiesiems ir Dostojevskis nieko bendra su politiniu mąstymu turėti negali, nes jie taip tiesiog įprato galvoti. Jie nesupranta arba nenori matyti, kad pats įprotis pagamintas Rusijoje. Šį apkiautusios šviesuomenės paklydimą palaiko ir kitų Vakarų šalių intelektualai, įjunkę į rusiško dvasingumo opijų.

Thomas Berry laiko Dostojevskį iškiliausio Vakarų civilizacijos filosofo – Sokrato – idėjiniu priešininku, „Užrašuose iš pogrindžio“ metusiu principinį iššūkį sokratiškajai savęs pažinimo sampratai. Jo, požiūriu, „Užrašų iš pogrindžio“ herojus išlieja savo pasąmonės srautą ir tulžį ant klasikinio racionalistinio Vakarų politinės minties paveldo, ir nors taikosi daugiau į švietėjišką racionalizmą, reikalo esmės tai nekeičia.

Dostojevskis su savo sentimentalumu lengvai užkabina, jo keliamos emocinės audros lengviau supurto ir kelia didesnį susidomėjimą visuotinio sentimentalizmo laikais. Jo psichologizmas daug artimesnis žmonėms, kuriuos šiuolaikinė kultūra moko neslėpti emocijų ir kuo dažniau išsilieti ant pirmo pasitaikiusio peties, būti gyvenimo „verktiniais“. Jis demokratiškesnis, prieinamesnis.

Klasikinėje Vakarų literatūroje, kurios tradicija gerai matyti iki Jonathano Swifto ir Jane Austen, daugiau proto, dorybių suvokimo, aristokratizmo ir distancijos. Ji nesiknaisioja su pasimėgavimu po žmogaus gyvuliškumo kloakas. Ji neįpuola ir nestumia savo skaitytojo į egzaltuotas būsenas. Jos kūrinių herojus, idant moraliai tobulėtų, neverčiamas nudobti senutės, o geras žmogus nebūtinai pykstasi su protu, kaip Myškinas „Idiote“.

Antai Austen kūryba parodo, kad būti oriam ir kilniam, pajėgiam nuoširdžiai draugystei ir vadovautis protu, o ne aistromis ties pamišimo riba, yra paprasčiausiai žmogiška, normalu. Ir kad normalumas yra gražus.

Dostojevskis – genialus menininkas ir nepaprastai įžvalgus psichologas. Jo proza – jaudinanti ir kerinti, gąsdinanti, provokuojanti, persunkta į pasąmonę panardintų išgyvenimų ir apmąstymų. Tačiau jis kiaurai sentimentalus, jo kūrybos variklis – kančia, aistra, pasąmonės traukuliai ir maištas prieš protą.

Šio svetimkūnio veikiami ir nuodijami jie nebegali ir nebenori pripažinti, kad su Lietuvos valstybingumu ir laisve yra nesuderinama ne tik ir galbūt ne tiek Kremliaus politika, kiek vyraujanti Rusijos kultūra ir nuo jos neatsiejamas rusų mentalitetas.
Vladimiras Laučius

Jo kūriniuose atsiskleidžianti pasaulėjauta prisidėjo prie to, kad Rusija vis dar blaškosi tarp tironijos ir autoritarizmo, politinei žmogaus prigimčiai prieštaraujančios socialinės apatijos, moralinei prigimčiai abejingo radikalizmo ir racionalią prigimtį neigiančio svajingo sentimentalaus „dvasingumo“.

Isteriškas santykis su savimi ir aplinkiniais, minties neskaidrumas, liguista vaizduotė, žmogiškojo orumo net ir ne stygius, o patologinis to stygiaus nesuvokimas, – toks tas vidaus pasaulis, kurį atskleidžia Dostojevskio herojai. Širdį virpinantys dvasingi jų polėkiai paprastai baigiasi kriminalais ar paranoja. O sveikas protas ir racionalus santykis su pasauliu čia tėra apmaudi kliūtis „tikram dvasingumui“ skleistis.

Žaliojo tilto stabų gynėjai

Kaip didžiosiose Lietuvos arenose minios žmonių, deja, vis dar nori klausytis Gazmanovo, taip kai kuriose kultūros baruose labinami Kremliaus minkštosios galios pasiuntiniai. Vieni jų, kaip šiuokart Sokurovas, atvyksta kalbėti gyvai. Kiti byloja iš knygų puslapių ir sovietinės nostalgijos pritvinkusių meno šventovių, kurių kultūrinė nekaltybė saugoma nuo visų politinių įtakų – išskyrus Rusijos.

Ne rusų popsas ir jo gerbėjai Lietuvoje yra esminė problema, dėl kurios Rusijos propaganda – veiksminga, o kultūrinė įtaka mūsų visuomenei – didesnė nei norėtųsi. Net ne Kremliaus melas per Rusijos TV kanalus ir ne šios šalies menininkų autoritetas, vizitai ir propagandinės kalbos Vilniuje yra didžiausias Maskvos minkštosios galios iššūkis Lietuvai.

Didžiausias iššūkis ir yra kiek kitoks ir dvejopas. Viena vertus, tai Rusijos socialiniai ypatumai: vyraujantis nacionalinis charakteris, jį formavusi kultūra ir istorija. Kita vertus, tai nemaža dalis lietuvių šviesuomenės, neatsispirianti subtiliai indoktrinacijai ir veikianti visuomenės nuomonę taip, kad šiai net sovietinis ideologinis šlamštas – antai Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje – ima atrodyti nuosavos kultūros ir istorijos dalimi.

Informacinio karo iššūkis šiandien glūdi Lietuvos kultūrininkų sektos atstovų smegenyse. Ten, kaip parazituojantis agresyvus organizmas iš filmo „Svetimas“, rangosi Rusijos kultūrinės ekspansijos ginklas.
Vladimiras Laučius

Nes jiems tai – grynasis menas, o ne politika. Jie nemato, kad nuostata „kultūra anapus politikos, kultūra aukščiau už politiką“ yra dabartinės Rusijos propagandos efektyviai naudojamas Trojos arklys. Jau nekalbant apie tai, kad šitoks kultūros sudievinimas ir veidmainiškas arba naivus politikos menkinimas tėra kultūrininkų sektos tikėjimo išdava.

Įtikėjusiesiems bei jų paveiktiesiems ir Dostojevskis nieko bendra su politiniu mąstymu turėti negali, nes jie taip tiesiog įprato galvoti. Jie nesupranta arba nenori matyti, kad pats įprotis pagamintas Rusijoje. Šį apkiautusios šviesuomenės paklydimą palaiko ir kitų Vakarų šalių intelektualai, įjunkę į rusiško dvasingumo opijų.

Taigi vienas iš informacinio karo su Rusija iššūkių yra Kremliui naudingas mitas apie tai, kad bloga esanti tik Rusijos valdžia, o štai visuomenė ir kultūra esančios nuostabios, teikiančios optimizmo ir visiškai niekuo dėtos dėl autoritarizmo, tironijos ir imperializmo šimtmečių.

Toks mąstymas apverčia tikrovę aukštyn kojomis ir verčia klaidingai manyti, jog Putinas yra Rusijos svetimkūnis ir nelaimė, o ne Rusijos tautos, istorijos ir kultūros natūralus produktas. Deja, kaip teisingai pastebi rusų nacionaliniam mainstreamui nepriklausantis rašytojas Michailas Veleris, „valstybės santvarka yra nacionalinio charakterio atspindys. Jei gaunasi daugmaž vis tokia pati, vadinasi, reikia susimąstyti apie tautos charakterį.“

Tuo metu kitas minėtas informacinio karo iššūkis šiandien glūdi Lietuvos kultūrininkų sektos atstovų smegenyse. Ten, kaip parazituojantis agresyvus organizmas iš filmo „Svetimas“, rangosi Rusijos kultūrinės ekspansijos ginklas.

Šio svetimkūnio veikiami ir nuodijami jie nebegali ir nebenori pripažinti, kad su Lietuvos valstybingumu ir laisve yra nesuderinama ne tik ir galbūt ne tiek Kremliaus politika, kiek vyraujanti Rusijos kultūra ir nuo jos neatsiejamas rusų mentalitetas. Kad ne Rusijos valdžia šiuo atžvilgiu yra principinis priešas, o Vakarų civilizacijos tradiciškai nekenčianti visuomenė ir daugelis garsių jos dainių – rašytojų, menininkų, mąstytojų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Teroristinis išpuolis Barselonoje: aukų skaičius dramatiškai išaugo, sulaikytas antras įtariamasis nuolat pildoma (560)

Turistų pamėgto Ramblos rajono pagrindinėje gatvėje Barselonoje, į žmonių minią įvažiavo...

Išpuolis Barselonoje: įtariamasis sulaikytas (210)

Ispanijos saugumo tarnybos paskelbė įtariamojo, kurio vardu išnuomotas incidente panaudotas...

Liudininkas apie kraupų išpuolį Barselonoje: jis per žmonių minią lėkė visu greičiu, nė nebandė stabdyti (20)

Ketvirtadienio vakarą Barseloną sukrėtė kraupi teroro ataka – į minią žmonių įsirėžė...

Barselonos centre gyvenantis lietuvis: nejauku ir pikta, bet tenka priimti tokią realybę (28)

Apie šešerius metus Katalonijos sostinėje Barselonoje gyvenantis kaunietis Eduardas Žigunovas...

Lietuvoje pristatyta įspūdinga aukštosios mados Indijos kolekcija (1)

Vilniuje ketvirtadienio vakarą įvyko neeilinis mados renginys. Indijos nepriklausomybės dienos...

Ekonomistai įvertino R. Karbauskio norą (116)

Ekonomistai Nerijus Mačiulis ir Gitanas Nausėda neigiamai vertina „valstiečių“ lyderio...

Berniukas susirūpino benamių kačių likimu: tapo jų gelbėtoju ir superherojumi (3)

Kaskart aplankęs Kris Papiernik ir Kia Griffin, jų penkiametis sūnėnas Shon'as tenori daryti viena...

Gyvai / Bandymas siekti svajonės: „Ludogorec“ – „Sūduva“ (97)

Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai stoja į vieną iš svarbiausių mūšių komandos ir...

Kodėl princas Williamas negali skristi vienu lėktuvu su šeima (3)

Pasak karališkojo protokolo, karališkoji šeima neturėtų lėktuvu skraidyti kartu, tačiau...

Dainininkas R. Williamsas tapo valgymo per miegus įkaitu (7)

Įspūdingą šou Vilniaus Vingio parke surengęs garsus britų dainininkas Robbie Williamsas (43...