V. Laučius. Sostinės „prezidento” rinkimai: kaip įveikti Zuoką?

Per tiesioginius mero rinkimus Vilniuje, kurių svarba politinėms partijoms yra ne ką menkesnė už prezidento rinkimų, didžiausias iššūkis bus nugalėti Artūrą Zuoką.

Ko, gero, daug šansų įveikti A. Zuoką turėtų jo žmona Agnė Zuokienė, palyginti neseniai įstojusi į Socialdemokratų partiją. Ji – protinga, darbšti, patraukli, politiškai nuosaiki nenomenklatūrinio sukirpimo politikė, puikiai tinkanti šiuolaikiniam didmiesčiui. 

Savo ruožtu A. Zuokui kovoti rinkimuose su žmona būtų dar sunkiau, nei su prezidente Dalia Grybauskaite. Kovoti su žmona apskritai sunku, o laimėti – beveik neįmanoma. Šią jautrią temą labai norėtųsi išplėtoti; bet dabar grįžkime prie mero rinkimų.

Štai Mantas Adomėnas galantiškai užleidžia savo vietą dar net neapsisprendusiai Ingridai Šimonytei. Kad ir koks būtų jos galutinis apsisprendimas, dabar jie yra TS-LKD viešųjų ryšių tandemas Vilniuje.

Potencialūs rinkėjai svarsto: kuris iš jų geresnis? Ar I. Šimonytė sutiks, ar nesutiks kandidatuoti? Yra intriga; yra, apie ką kalbėti ir ginčytis. Toks tandemas greičiausiai turi daugiau simpatikų ir susidomėjusių rinkėjų, nei jį sudarantys politikai turėtų jų pavieniui.

Dešinieji gerai atliko namų darbus prieš mesdami lemtingą iššūkį A. Zuokui. 

Liberalai turi Vilniuje stiprų naujos politikų kartos lyderį – Remigijų Šimašių, kuris, jei tikėsime kai kuriomis apklausomis, pavasarį buvo antras po A. Zuoko ir lenkė savo artimiausius varžovus su nemenku atotrūkiu.

Konservatoriai stiprina savo pozicijas, statydami šalia M. Adomėno I. Šimonytę. Abu – naujosios kartos politikai: vienas šiek tiek konservatyvesnis, kita – truputį (o gal gerokai?) liberalesnė. Abu – politikos viršūnėse atsiradę ne šiemet ir ne pernai; abu – jau turintys nemenką politinės patirties ir žinomumo visuomenėje bagažą.

Ką tuo metu veikia socialdemokratai? Didžiausia ir populiariausia politinė partija savo kandidatu į Vilniaus merus savaitgalį iškėlė Gintautą Palucką. Daug kas, švelniai tariant, nustebo, nes šis jaunas politikas nepasižymėjo pergalėmis politinėse batalijose, ryškia veikla ir ištarmėmis politinėse tribūnose. Jis apskritai nėra gerai žinomas nei vilniečiams, nei Lietuvos piliečiams.

Kodėl socialdemokratai žengė šį rizikingą žingsnį? Reikėtų panagrinėti aplinkybes, kuriomis jis žengtas. LSDP, nepaisant pergalės Seimo rinkimuose ir užtikrinto pirmavimo partijų populiarumo rikiuotėje, dramatiškai pralaimi dešiniesiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune. Akivaizdu, kad didmiesčiuose (ir ne tik) šiai partijai reikia iš esmės atsinaujinti.
Kitaip nei liberalai ir konservatoriai, socialdemokratai nesugebėjo laiku atšviežinti savo partinio elito. Prarastas laikas jiems skaudžiai atsiliepė nykiais rezultatais per įvairius rinkimus didžiųjų miestų trijulėje.

Blogiausia, ką galėjo nuveikti LSDP rinkdama kandidatą į Vilniaus merus – tai patvirtinti kurį nors pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kartos politiką, „senobinį“ nomenklatūrininką, antai Alfonsą Macaitį ar Romą Adomavičių. Arba šiaip kurią nors priešpensinio amžiaus „nusipelniusią“ veikėją, kurios „nuopelnai“ žinomi tik jai pačiai ir jos draugams, nors Vilnius tų draugų nepažįsta.

Tokiems kandidatams būtų tekę konkuruoti Vilniuje su naujos, nesovietinės kartos politikais – A. Zuoku, R. Šimašiumi, I. Šimonyte (arba M. Adomėnu). Ir kaip jie būtų atrodę šioje kompanijoje? Kaip Nelė Paltinienė, stojusi Vingio parke prieš Lady Gaga.

Tikrai nesakau, kad Lady Gaga yra gerai, o Nelė Paltinienė – blogai. Bet juk tereikia pasižiūrėti į apklausas ir rinkimų rezultatus, kad matytume, kokių lyderių ir politikų nori Vilnius. Laikas, deja, diktuoja madas, net politines. Jau nebe 1994-ieji ir net ne 2004-ieji.

Galiu autoritetingai patvirtinti: žolė anksčiau buvo žalesnė. Bet dabar kalbame ne apie grožį ir gėrį, o apie sėkmę.

Jei socialdemokratai būtų norėję sėkmės (gal net bet kokia kaina), tuomet jiems būtų reikėję tartis su A. Zuoku ir kelti jį savo kandidatu į Vilniaus merus. A. Zuokas jau senokai dreifuoja iš dešinės į kairę, siunčia socialdemokratams draugiškus signalus, o jo žmona įstojo į LSDP. Vadinasi, sprendimas, kaip pakovoti dėl pergalės Vilniuje, seniai gulėjo (ir tebeguli) po ranka.

Žinoma, daugeliui socialdemokratų toks variantas atrodytų nepriimtinas. Ne tik dėl grobuoniškų interesų šilumos ūkyje, bet ir todėl, kad A. Zuokas nėra savas partijos bičiulis.

Apskritai partijų vadovybės patiria stiprų spaudimą iš apačios, kad įvairiuose rinkimų sąrašuose pirmais numeriais taptų, o į prezidentus ir merus kandidatuotų išskirtinai partiniai politikai. Ir nors sveikas protas kartais diktuoja kitokį sprendimą, toli gražu ne visada partijų vadovams pavyksta įtikinti bendražygius paremti ne „savą“, bet daugiau šansų turintį nepartinį kandidatą.

Liberalai ir konservatoriai šiuo atžvilgiu rodo daugiau lankstumo. Prisiminkime liberalų pirmąjį numerį Europos Parlamento rinkimuose Leonidą Donskį. Arba konservatorių kandidatus į prezidentus, kuriais po Vytauto Landsbergio buvo ir nepartinė Dalia Grybauskaitė (ją rėmė drauge su liberalais) ir nepartinis Petras Auštrevičius (jį rėmė drauge su Darbo partija).

Savo ruožtu socialdemokratai visada veikė pagal principą „svarbu ne laimėti, o dalyvauti“. Jei žinojo, kad Vytenis Andriukaitis neturi jokių šansų laimėti, tai jį ir kėlė savo kandidatu į prezidentus. Nesvarbu, kad pralaimės: svarbu, kad partinis ir nori dalyvauti.

Neaišku, ar dabar socialdemokratai ketina laimėti trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ar ir vėl yra linkę tik „sudalyvauti“. G. Palucko kandidatūra Vilniuje yra gera tuo, kad padeda spręsti įsisenėjusias LSDP vidaus problemas ir stumia į šoną senųjų politikų kohortą, kuri didmiesčiuose atbaidė daug potencialių socialdemokratų rinkėjų.

Tačiau galvojant ne tik apie šiandienį atsinaujinimą ir rytojaus perspektyvas, bet ir apie politinę sėkmę, kurios socdemams Vilniuje reikia ne rytoj, o dabar, A. Zuokienės kandidatūra atrodo kaip stipri alternatyva. Galbūt tai – klaidingas įspūdis. Bet juk tokius dalykus padeda išsiaiškinti visuomenės apklausos.

Šiaip ar taip, A. Zuokui didžiausią grėsmę kol kas kelia, regis, ne konservatoriai ir juolab ne socialdemokratai, o giminiški liberalai sąjūdiečiai su R. Šimašiumi priešakyje. Į antrą turą kartu su A. Zuoku gali patekti ir Lenkų rinkimų akcijos kandidatas, jei tai bus ne inteligentiškas ir prolenkiškas Jaroslavas Neverovičius, o prorusiškas Valdemaras Tomaševskis su kolorado juostelėmis ir mentalitetu. 

Jei antrame ture su A. Zuoku kovotų LLRA atstovas, kur kas daugiau šansų laimėti turėtų A. Zuokas. Jei į antrą turą patektų A. Zuokas ir R. Šimašius, jėgos būtų apylygės – bet su sąlyga, kad LSDP ir LLRA rinkėjai nepultų masiškai balsuoti už dabartinį merą.

Na ir, žinoma, jei antrame ture varžytųsi A. Zuokas su socialdemokratų kandidatu, laimėti greičiausiai turėtų LSDP kandidatas. Nes vienintelis socialdemokratas, turintis daug šansų patekti į antrą turą (išskyrus Algirdą Butkevičių), būtų A. Zuoko žmona, o žmonos amžinai randa būdų laimėti prieš savo vyrus.