Nieko nepadarysi: žmogus kartais ima ir nusišneka. Galima gūžtelėti pečiais ir išmintingai nekreipti dėmesio arba tiesiog nuleisti juokais.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Nieko tokio“, kaip mėgsta atsakyti išmintingas kolega, net kai jam ryte pasakai „labas rytas“. Turbūt panašiai atsakytų ir išgirdęs „štai išaušo Apokalipsė“: „Nieko tokio“.

Nusišnekantis žmogus paprastai nerimsta, ne tik nusišneka. Kaip sakė Anatole‘is France‘as, piktadarys bent jau kartais ilsisi, o kvailys – niekada.

Maža to, jis mėgsta (o šių dienų informacinėmis, politinėmis sąlygomis turi daugybę progų) nukreipti savo paikas kalbas prieš jūsų mintį, žodį ar asmenį, iškraipydamas tai, ką galvojate arba sakote. Arba klijuodamas jums etiketę iš kvailių arsenalo.

Tai jau – rimtesnis iššūkis kantrybei ir atlaidumui. Mūsų Konstitucija garantuoja žodžio ir minties laisvę. Bet jei žmogus paprasčiausiai neturi doros minties ir nevaldo žodžio, jis gali tiesiog piktnaudžiauti konstitucine teise – reikšti įsitikinimus, kurie bus kad ir iš piršto laužti.

Jei nelygstamai gerbiame kitoniškumą ir įvairovę, įsileiskime į Lietuvą Gazmanovą su Zadornovu. Pageidautina – į Valdovų rūmus.
Vladimiras Laučius

Kai nesurezgi nei doros minties, nei dorai išmąstyto žodžio, tavo minties ir žodžio teisė tampa paprasčiausia teise į kvailumą. Valstybė, puoselėjanti teisę į kvailumą, tuo pačiu puoselėja ir patį kvailumą. Ar tai jos nedaro pažeidžiamos?

Teisė į kvailumą yra problema, kuri, kalbant praktiškai, mažina Vakarų atsparumą vidaus ir išorės agresijai politiniu, informaciniu ir kultūriniu frontais. Kai dabar taip daug svarstoma apie informacinio karo lauką, knieti perfrazuoti vieną žinomą posakį: „Kvailys lauke – ne karys“.

Pritariu Laurynui Kasčiūnui, kuris oponuoja teiginiui, esą „nepagarba įvairovei“ ir LGBT teisėms mus suartina su Rusija ir nutolina nuo Vakarų: „Europietiškumas ar demokratiškumas matuojamas ne LGBT masteliais, o Lietuvos ir Rusijos spaudos, politinės ir pilietinės laisvės indeksais.“

Vakarietiškumas vertintinas ir kitais – svarbesniais, pagal tam tikrą vertybių hierarchiją – principais.
Galima nesutikti su L. Kasčiūno siūloma tradicionalistine vertybių hierarchija. Tačiau juolab neįtikina jo kritikuojama liberali „įvairovė“ kaip gyvybingų Vakarų politinio tapatumo pagrindas ir intelektinis bei moralinis savitikslis. Nors, žinoma, įvairovė gali užgniaužti kvapą botanikos arba zoologijos sodo lankytojams.

Pats „įvairovės“ imperatyvas perša gan nenuoseklų politinį mąstymą ir vidujai prieštaringą diskursą. Jei kitoniškumas yra nelygstama vertybė, o teisė į kitoniškumą – pamatinė teisė, tuomet šį imperatyvą priėmusi politinė bendruomenė neturėtų, pavyzdžiui, drausti ne tik nacistinės ar sovietinės simbolikos, bet ir atitinkamų idėjų sklaidos bei jas skleidžiančių organizacijų veiklos.

Beje, kaip dėl Kremliaus propagandos ir Rusijos vykdomos „kultūrinės diplomatijos“ (pagal analogiją su „energetine diplomatija“)? Jei nelygstamai gerbiame kitoniškumą ir įvairovę, įsileiskime į Lietuvą Gazmanovą su Zadornovu. Pageidautina – į Valdovų rūmus.

Šiais laikais, kai visi jaučiasi turį teisę į ką nors, žmogus nebe šiaip nusišneka, o turi teisę taip elgtis. Gyvename kvailumo puoselėjimo amžiuje: nusišnekėjimą privalu toleruoti, nes to reikalauja teisė turėti ir reikšti nuomonę.
Vladimiras Laučius

Tačiau įvairovės ir kitoniškumo vertybinis diskursas veda ne tik šiuo klystkeliu. Apie kitą klystkelį savo puikiame straipsnyje švietimo tema rašo Mantas Adomėnas. Jei teisingai suprantu vieną pagrindinių jo minčių, kalbamas įvairovės imperatyvas, dangstydamasis „emocinio intelekto“ ir kitokiomis kaukėmis, veiksmingai šalina klasikinius ugdymo bei mokinio gabumų vertinimo standartus iš švietimo sistemos ir grindžia kaip tik tai, apie ką yra šis mano straipsnis: teisę į kvailumą.

Taigi grįžkime prie demokratinę įvairovę praturtinančių nusišnekėjimų viešojoje erdvėje. Šiais laikais, kai visi jaučiasi turį teisę į ką nors, žmogus nebe šiaip nusišneka, o turi teisę taip elgtis. Gyvename kvailumo puoselėjimo amžiuje: nusišnekėjimą privalu toleruoti, nes to reikalauja teisė turėti ir reikšti nuomonę.

Tačiau kas yra nuomonė be išmanymo? Iš esmės – pliurpalai. Bet žmogus šiandien tiki, kad jo nuomonė visais klausimais, net ir nepagrįsta bent šiokiu tokiu objektyviai verifikuotinu dalyko išmanymu, yra be galo svarbi. Tiek svarbi, kad jis drąsiai ją priešina net ir savo srities profesionalams.

Jį sutrikdo nebent tie atvejai, kai jo nuomonė gali kenkti sveikatai. Jei jums reikia atlikti chirurginę operaciją, mieliau vadovausitės ne savo ar savo bičiulio ranka ir skalpeliu, guldamasis ant operacinio stalo, o kompetentingo mediko žiniomis.

Deja, viešajame gyvenime viskas vyksta kitaip. Čia lygybės koncepcija (visos nuomonės – lygios, nes visi žmonės – lygūs) taip įsikerojusi, kad ištrina skirtumą tarp atsitiktinės nuomonės ir apgalvoto, kompetencija grįsto požiūrio.

Nebe demokratija dabar turi užleisti vietą išminčiai ir patirčiai, o atvirkščiai – iš patirties ir išminties reikalaujama, kad jos užleistų vietą demokratijai net ir ten, kur kalbame anaiptol ne apie rinkimus, o apie išmanymą.
Vladimiras Laučius

Vien tai, kad gyvename demokratinėje santvarkoje, daug kam atrodo pakankamas pagrindas būti „demokratiškiems“ ir visur kitur. Autoritetas yra nebe tas, kuris geriau žino, o tas, kuriam geriau limpa „daugumos“ įvaizdis.

Kai demokratija, kaip politinė santvarka, tampa savaime suprantamybe (Burke‘o konservatoriai sakytų – geruoju prietaru), ji ima veikti ir kultūrą plačiąja prasme. Šiam procesui paklūsta ir akademija, ir vaikų santykiai su tėvais, ir mokinių – su mokytojais, kaip tai gražiai aprašė Platonas aštuntoje „Valstybės“ knygoje: „Mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auklėtoją. Apskritai jaunieji susilygina su vyresniaisiais ir lenktyniauja su jais ir žodžiais, ir darbais, o seniai, norėdami patikti jauniesiems, darosi linksmi ir žaismingi, mėgdžioja jaunuolius.“

Nebe demokratija dabar turi užleisti vietą išminčiai ir patirčiai, o atvirkščiai – iš patirties ir išminties reikalaujama, kad jos užleistų vietą demokratijai net ir ten, kur kalbame anaiptol ne apie rinkimus, o apie išmanymą.

Būtent ši aplinkybė kuria neįtikėtiną situaciją viešojoje erdvėje, kai privilegijuojamas nebe išmanymas, o kvailumas. Išmanymas tampa įtartinas, kaip ir bet koks nuolat stigmatizuojamas „elitizmas“. Savo ruožtu kvailumas tampa ne šiaip gyvenimo kasdienybe, o žmogaus teise, vadinasi – (demokratinio) gyvenimo norma.

Apie reiškinį, kai kvailumas virsta žmogaus teise, o masės žmogus ja naudojasi, pliurpdamas tai, kas jam užplaukia ant liežuvio ir jausdamasis esąs aukščiau už bet kurį tos srities autoritetą, taikliai rašė José Ortega y Gassetas „Masių sukilime“: „Intelektiniu požiūriu masės žmogumi yra tas, kuris, mėgindamas spręsti problemą, pasitenkins pirma jam į galvą šovusia mintimi. Savo ruožtu „išskirtinis“ žmogus nepasitiki tuo, kas jam pirmiausiai šauna į galvą. Jam vertinga tik ta mintis, kurią reikia išmąstyti, kuri reikalauja proto pastangų.“

Visi lygūs ir visus reikia lygiai gerbti – štai ta demokratijos piktžaizdė, kuri teikia kvailumui politinio gyvenimo normos bei teisės statusą, o kvailiams – privilegiją būti ne tik toleruojamiems, bet ir gerbiamiems.
Vladimiras Laučius

Kaip sako Ortega y Gassetas, „mūsų nagrinėjamas žmogus neįpratęs kreiptis į jokį kitą autoritetą, išskyrus save.“ Jis yra visiškai patenkintas savimi ir nieko iš savęs nebereikalauja.

Neišmintingas žmogus, ispanų filosofo žodžiais, „pats sau atrodo išminčiumi, ir iš to plaukia ta pavydėtina ramybė, su kuria kvailys iškilmingai neša savo kvailumą gyvenimo keliu“. Net nebandykite nors akimirkai atverti jam akių, priversti atidžiau pažvelgti į pasaulį ir subtiliau jį išjausti: kvailumas yra pernelyg gyvybingas ir turi užsiauginęs per storą odą.

Išmintingas žmogus, kitaip nei masės žmogus, pagal Ortega y Gassetą, siekia tobulėti ir ieško žinių, tiesos. Kartu jis puikiai suvokia, kad nuo vidutinybės jį skiria ne tokia jau ir didelė praraja. „Todėl jis iš visų jėgų stengiasi išvengti jam gresiančio kvailumo, – rašo Ortega y Gassetas, – ir būtent ši pastanga ( mano kursyvas – V.L. ) liudija išmintingą elgesį.“

Praėjo kone šimtas metų po ispanų filosofo aprašyto „masių sukilimo“. Tenka konstatuoti, kad šis sukilimas baigėsi sukilėlių pergale. Pergale, kurią dar XIX amžiuje numatė ir kurios galimais padariniais baisėjosi prancūzų mąstytojas Alexis de Tocqueville’is.

Abu filosofai buvo pabrėžtinai draugiški liberaliajai demokratijai, bet abu nuogąstavo dėl to, kur gali nuvesti demokratinio lygybės principo (Tocqueville’is) arba demokratinio „masiškumo“ (Ortega y Gassetas) suabsoliutinimas.

Kaip sake Tocqueville’is, „demokratijos laikais, kai beveik kiekvienas žmogus įsijungęs į kasdienę veiklą, paprastai yra labai vertinamos paviršutiniškos mintys ir staigi reakcija; priešingai, visiškai nevertinamas lėtas, nuodugnus minties darbas.“ Kone tokiais pačiais žodžiais Ortega brėžė skirtumą tarp masės žmogaus ir mąstančio žmogaus.

Kritikuoju ne liberaliąją demokratiją, o tas jos silpnybes, kurios ją griauna iš vidaus – drauge su visa Vakarų civilizacija ir jos vertybėmis.
Vladimiras Laučius

Tocqueville’is pripažino demokratijos atveriamas kūrybinės minties erdves, bet įspėjo ir apie atvirkštinę tendenciją: „Aiškiai matau dvi lygybės tendencijas: viena skatina žmogaus protą brandinti naujas mintis, o kita – laisva valia atsižadėti mąstymo.“

Mąstymui kylančias grėsmes Tocqueville’is matė panašiai, kaip ir Ortega, nors jie išryškino skirtingus problemos kampus (juk skyrėsi ir jų gyvenamosios epochos). Ir nors Ortega galėjo turėti daugiau pagrindo pesimizmui „masių sukilimo“ akivaizdoje, štai žodžiai, kurie priklauso būtent Tocqueville’iui: „Jeigu, atsikračiusios visokių jėgų, be saiko varžiusių arba slopinusių individo proto raidą, demokratinės valstybės paklustų absoliučiai daugumos valiai, pasikeistų tik blogio pobūdis <...> Na, o man, kai pajuntu, kaip kieti valdžios gniaužtai smaugia gerklę, nelabai rūpi, kas mane engia, ir aš anaiptol nelinkęs kišti sprando po jungu tik todėl, kad jį man deda milijonas rankų.“

Apie Tocqueville‘io skepsį demokratijos atžvilgiu neretai rašoma ir galvojama jo garsiosios „švelniojo despotizmo“ sampratos kontekste. Tačiau tas jungas, kurį jis mini pateiktoje citatoje, yra ne tiek politinės valdžios vaizdinys, kiek naujo, visus kitus autoritetus atmetusio ir už senuosius nė kiek ne geresnio – viešosios nuomonės autoriteto jungas: „masių sukilimo“ ir jo vedlių įsiviešpatavimo ateitis.

Šioje vietoje Tocqueville‘io ir Ortega y Gasseto diagnozės beveik susilieja. Maža to, čia sueina ne tik dviejų minėtų mąstytojų požiūris į vieną didžiausių šiuolaikinei demokratijai gresiančių bėdų, bet ir viena iš klasikinės minties tradicijos gijų.

Sokratas Platono „Valstybėje“ kalba apie žmogų, kuris yra Tocqueville’io demokratinio žmogaus ir Ortega y Gasseto „masių sukilimo“ dalyvio prototipas: „Jis nepriima teisingo samprotavimo, neįsileidžia jo į savo tvirtovę, ir jei kas nors jam sakys, kad štai šitie malonumai kyla iš kilnių ir gerų troškimų, o anie – iš blogų, ir kad šiuos reikia puoselėti ir gerbti, o anuos – užgniaužti ir pavergti, jis viską atmes ir sakys, jog visi troškimai yra lygūs ir todėl visus reikia lygiai gerbti.“

Visi lygūs ir visus reikia lygiai gerbti – štai ta demokratijos piktžaizdė, kuri teikia kvailumui politinio gyvenimo normos bei teisės statusą, o kvailiams – privilegiją būti ne tik toleruojamiems, bet ir gerbiamiems.

Ir kai šiame beprotiškame draustinyje pasigirsta raginimų, pavyzdžiui, idėjiškai ginti Vakarų civilizaciją ir kariauti informacinį karą, kyla du paprasti klausimai. Pirmasis: kas tą karą kariaus? Draustinyje saugojami „kitokie, bet lygūs“ žvėreliai?
Vladimiras Laučius

Tiesa, Platonas čia kalba ne apie „lygias nuomones“, o apie „lygius troškimus“. Kvailumas, kaip mes jį svarstome, lyg ir turėtų būti labiau susijęs su nuomone. Tačiau Ortega y Gasseto knygoje randame šiuo atžvilgiu labai svarbų patikslinimą: masės nuomonė yra ne kas kita, kaip „žodžiais apvilktas troškimas“.

Viename iš ankstesnių komentarų rašiau, kad reliatyvizmas (esą nėra vienos tiesos, „kiekvienas turi savo tiesą“) ir masinė kultūra yra ginklai, kuriais Rusija dabar laimi karą prieš Vakarų pasaulį. Šios minties išsamiau neplėtojau, nes populiariosios žiniasklaidos rėmuose sunku kalbėti apie epistemologijos dalykus ir jų politines sąsajas, o skaityti – ne ką lengviau.

Dar anksčiau žadėjau parašyti apie tai, kokia yra liberalizmo politinės filosofijos „atsakomybė už politinę ir moralinę krizę, kurią išgyvena Rusijos bijanti, jos lobistų šokdinamą, Putino režimui viską atleidžianti Europa“. Šį pažadą pamažu įgyvendinu: apie tariamą minties lygybę ir demokratinį kvailumo puoselėjimą – šiame straipsnyje; apie reliatyvizmą – ankstesniame; apie masinę kultūrą ir liberalizmo politinės filosofijos ypatumus, lemiančius šių dienų politikos silpnybes – būsimuosiuose.

Ainiaus Lašo mėginimą paneigti reliatyvizmo įtaką Vakarų politinio mąstymo krizei vertinu kaip nevykusį bandymą. Norint paneigti argumentus, reikėtų bent minimaliai įsigilinti į jų prielaidas. Savo ruožtu A. Lašas, užuot pasigilinęs, pateikė keistą pavyzdį – ritualinį gyvulių skerdimą. Galbūt šis pavyzdys turėjo sugraudinti, bet jis prajuokino.

Vis dėlto pastaruoju metu susiduriu su vertinimais, pagal kuriuos, kažin kaip atsiduriu tarp Vakarų politinės santvarkos – liberaliosios demokratijos – kritikų. Šis vertinimas yra klaidingas: kritikuoju ne liberaliąją demokratiją, o tas jos silpnybes, kurios ją griauna iš vidaus – drauge su visa Vakarų civilizacija ir jos vertybėmis.

Pacituosiu Tocqueville’io žodžius: „Nereikia nusiraminti galvojant, jog barbarai dar labai toli: vienos tautos leidžia išplėšti sau civilizacijos deglą iš rankų, o kitos pačios jį sutrypia.“

Bijau, jog tai, kaip Vakarai šiandien reaguoja į Rusijos agresiją, yra vienas pavyzdžių, kaip civilizacijos deglą trypia nuosavi barbarai. Tie, kurie mano, kad visi yra lygūs, vadinasi „lygiai ir savaip teisūs“, vadinasi, visada yra „teisi“ masė –nebūtinai mąstanti (Tocqueville’io, Ortegos aprašoma) dauguma. Kuriems Prancūzijos revoliucijos šūkis „laisvė, lygybė, brolybė“ šiandien virto šūkiu „laisvė kvailystei, lygybė su kvailiais, brolybė su vulgarybe“.

Ir čia jau kvailumas suartėja su reliatyvizmu. Šiandien taip daug kalbama apie diskriminavimo blogybes, kad nebematome nediskriminavimo blogybių. Baigiame pasiduoti intelektiniam ir moraliniam daltonizmui, kuriuo Vakarų liberalus dėl jų nesugebėjimo blogį įvardyti kaip blogį 1940 metais, prasidėjus nacių agresijai, kaltino sociologas Karlas Mannheimas.

Nebeskiriama juoda ir balta („gal esi koks Vakarų šovinistas, nusistatęs prieš Tolkieno orkus?!“), protinga ir kvaila („gal esi nusistatęs prieš paprastą žmogų?!“), teisinga ir neteisinga. Šitaip kuriame tikrų tikriausią kvailių draustinį. Jame net brakonierių nepasitaiko, išskyrus vieną kitą socialinių tinklų „haterį“.

Ir kai šiame beprotiškame draustinyje pasigirsta raginimų, pavyzdžiui, idėjiškai ginti Vakarų civilizaciją ir kariauti informacinį karą, kyla du paprasti klausimai. Pirmasis: kas tą karą kariaus? Draustinyje saugojami „kitokie, bet lygūs“ žvėreliai? Antrasis: kaip kariauti su kvailyste (priešo propaganda, melu) draustinio darbuotojams, jei jų darbas – kvailystę puoselėti ir saugoti?

Demokratinės valstybės piliečiai mėgsta paburnoti prieš valdžią, sakydami, kad, ką beišrinksi, vis tiek valdo kvailiai. Šiems galima patarti nebent paklausti savęs, išpuolus retai sąžiningumo su savimi akimirkai: kas tuos kvailius į valdžią išrinko?

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (229)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

R. Bogdanas. Iš ko Šiaurės Korėja gavo ukrainietiškus variklius raketoms? (208)

Vienas tarptautinis detektyvas artėja prie finišo tiesiosios. Įvyks teismas Hagoje, kuris paskelbs...

Joniškio rajone iš voljero pabėgusi meška jau surasta atnaujinta 08.16 (114)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...

Naktis Vilniuje: netikėtai atpažintas kelių erelis ir vienas už kitą įdomesni pažeidėjai (95)

Naktį iš penktadienio į šeštadienį Vilniaus policijos pareigūnai surengė reidą. Pylimo...

Tokio ažiotažo nebuvo jau seniai, bet K. Porzingio žvaigždė lietuvių negąsdina specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (52)

Lengvas pasivaikščiojimas draugiškose rungtynėse Rygoje Lietuvos rinktinei išėjo į naudą –...

Kodėl Kembridžo kunigaikštienė niekada nedalija autografų?

Kate Middleton – viena iš dažniausiai fotografuojamų moterų visame pasaulyje ir galbūt...

Gyvai / Lietuvos triatlono taurės 4-as etapas Veisiejuose (1)

Rugpjūčio 19-ąją šeštadienį vienas gražiausių Pietų Lietuvos krašto miestelių Veisiejai...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (23)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (28)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (113)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...