Tikiuosi, kad tai parašė Seimo narys „darbietis“ Mečislovas Zasčiurinskas. Panašu į jo braižą. O jei ne jis, vadinasi, jam metė iššūkį kitas perspektyvus juokdarys.
Bet ne cirkas šįkart labiausiai nustebino, o politika. Ir tikrai ne rinkimus laimėjusi Tėvynės sąjunga pateikė didžiausią staigmeną. Konservatorių-krikdemų rinkėjai visad pasižymėjo drausmingumu. Beje, dabar jų balsavo aštuoniais tūkstančiais mažiau, nei per Seimo rinkimų pirmąjį turą užpernai. Tad rinkimų laimėtojai tiesiog įrodė tebeturį savo ištikimų rinkėjų balsus.
Tikrąsias rinkimų staigmenas pateikė socialdemokratai (LSDP) ir liberalai (LS). Eligijui Masiuliui turėtų būti gėda: negalima taip grubiai nuvilti lūkesčius tų, kurie už liberalus nebalsuoja. Tai įžūlu!
LS sugebėjo per nepopuliarius EP rinkimus gauti 72 tūkst. balsų daugiau, nei per Seimo rinkimus. Partija, iki šiol atrodžiusi kaip mažoji TS-LKD sesutė, beveik pasivijo centro dešinėje karaliavusius konservatorius: atotrūkis – tik apie 10 tūkst. balsų.
Kodėl, palyginti su Seimo rinkimais, parama liberalams padidėjo 72 tūkst., o parama socialdemokratams smuko 55 tūkst. balsų? Kodėl LS beveik prisivijo savo didžiąją konkurentę – TS-LKD?
Viena svarbiausių priežasčių, matyt, yra tai, kad LSDP ir TS-LKD neproporcingai daug kalba (nors tas kalbėjimas nebūtinai virsta apčiuopiamais rezultatais) senjorams, pensininkams. Liberalai sugeba patraukliau kalbėti jaunimui ir didelei daliai viduriniojo sluoksnio atstovų, dirbančiųjų, kurie kliaujasi savo jėgomis ir nelaukia išsižioję įvairių kompensacijų ar kitų malonių.
Už liberalus balsuoja tie, kuriems svetima ir sovietinė išlaikytinio psichologija, ir beveik tokia pat sovietinė pamokslautojo, moralizuotojo elgsena.
Už liberalus nebalsuoja tie, kurie būtų manę, jog reikėjo kompensuoti rublinius indėlius, kaip kadaise nutarė pasielgti TS-LKD, arba manantys, kad sumažintas pensijas reikia ne tik atstatyti, bet ir kompensuoti, nors niekas nekompensuoja prarastų atlyginimų žmonėms, kurie pensininkus išlaiko.
Už liberalus balsuoja tie, kurie gimdo, tuokiasi ir planuoja savo ateitį, o ne tie, kurie, būdami seneliais ir proseneliais arba davatkomis, pamokslauja apie abortus, moters reprodukcinę paskirtį, moko kitus, kas yra šeima ir pagal savąjį sovietinio sukurpimo kurpalį planuoja svetimus likimus.
Už liberalus nebalsuoja tie, kurie bijo. Bijo svetimos, nepažįstamos, vadinasi – „priešiškos“ aplinkos. Anglų kalbos, kuri neva kenkia lietuvių kalbai. Pasaulio, kuriame yra „w“ raidė. Kuriame tai, kad esi lietuvis, savaime nereiškia, kad esi geresnis žmogus ir pilietis. Kuriame patriotizmą įrodo ne tautinių dainų ir šokių nostalgija, o tai, kad esi įsipareigojęs savo politinei santvarkai – liberaliajai demokratijai.
Štai kodėl centro dešinėje liberalai vejasi konservatorius. Žinoma, yra ir kitų priežasčių. Ne paskutinėje vietoje – Artūro Zuoko ir Liberalų ir centro sąjungos nuosmukis: jų balsai atitenka LS.
Vis dėlto bene ryškiausia šių rinkimų pamoka – LSDP nesėkmė. Šios partijos pasirodymo kontrastas su konservatoriais-krikdemais ir liberalais – akivaizdus.
TS-LKD ir LS rinkimų kampanijos buvo XXI amžiaus partijų rinkimų kampanijos. LSDP rinkimų kampanija buvo persmelkta XX amžiaus stereotipais ir puikavosi XX amžiaus politikais. Vienintelė išimtis – Vilija Blinkevičiūtė. Bet jos LSDP nekėlė į prezidentus. Ir būtent ji EP rinkimuose tapo pirmuoju numeriu, aplenkdama pagal reitingus neįvykusį „prezidentą“ – Zigmantą Balčytį.
Socialdemokratai net ne patyrė nesėkmę, o paprasčiausiai susimovė. Jei buvo įmanoma per šiuos rinkimus pasirodyti blogiau nei blogai, tai jie ir pasirodė. Tik du socialdemokratų politikai sugebėjo padėti partijai ir jos kandidatams – Algirdas Butkevičius ir V. Blinkevičiūtė. Toliau – tik balastas.
Kodėl? Todėl, kad daro klaidą po klaidos, paisydami savo apipelijusių ir dirbti negebančių politikų interesų. Nuo Z. Balčyčio per kilometrą trenkė priplėkusia biurokratija – sovietmečio ir ES biurokratijos samplaika.
Tas viešųjų ryšių „specialistas“, kuris sugalvojo Z. Balčyčiui ir LSDP tokią rinkimų kampaniją, turėtų keisti profesiją. Rinkimų štabo vadovas (ar tik ne Juozas Bernatonis?), savo ruožtu, turėtų prisiimti politinę atsakomybę.
DELFI skelbė, kad Z. Balčyčiui viešųjų ryšių klausimais patars Darius Gudelis. D. Gudeliui – pasiūlymas: pereiti nuo politinio darbo prie žemdirbystės ir gyvulininkystės. Bulvės, pomidorai, agurkai, kiaulių fermos. Jei dar kas nors šiame gyvenime norės samdytis D. Gudelio firmą, tegul pažiūri į populiariausios partijos ir populiariausio premjero palaikomo kandidato į prezidentus rezultatus. Ir į EP rinkimų rezultatus. Nyku.
Atsipeikėkit. Z. Balčytis, Juozas Olekas, Juozas Bernatonis, Romas Adomavičius, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ir kiti panašūs karjeristai, norintys būti ir Seimo nariais, ir EP nariais, ir ministrais, ir didžiųjų miestų lyderiais, ir prezidentais, ir merais, ir „geraisiais“ oligarchais yra pralaimėjusi praeitis. Praeitis, kuri nuskandins visą partiją, jei ši nepasidarys teisingų išvadų.
A.Butkevičius teisingai pasielgė, nedalyvaudamas šiame farse. Rinkėjai akivaizdžiai pamatė, kad LSDP turi iš esmės atsinaujinti. Sėkmė, lydėjusi per EP rinkimus konservatorius ir liberalus, yra pirmiausia naujų ir jaunų politinių veidų sėkmė. Socialdemokratai tokių veidų beveik neturi. Laikas jų paieškoti – ir mesti iš barščių senąją, susimovusią „gvardiją“.
Užuot pagerinę savo apgailėtiną padėtį didžiuosiuose Lietuvos miestuose, socialdemokratai ją šiandien tik pablogino. Tai liudija pastarieji rinkimai. Ko norėti, kai STT pričiuptą R. Adomavičių jie Vilniuje pakeičia STT nepričiuptu, bet daugiau niekuo nepasižyminčiu senjoru J. Oleku.
Kita vertus, galbūt socialdemokratams rūpi ne tiek politika, kiek verslas. Galbūt tikslas yra ne laimėti prezidento, EP, Seimo ar savivaldos rinkimus, bet sumokėti kuo daugiau pinigų kuriai nors žiniasklaidą valdančiai verslo grupei. Jei taip, tuomet viskas OK. Sumokėjo labai daug – ypač tiems, kurie beveik jokios įtakos viešojoje erdvėje nedaro ir nedarys.
Ir dar kartą: labai gerai, kad rinkimuose nedalyvavo A. Butkevičius. Partija su savo samanomis ir pelėsiais apaugusiais kadrais parodė, ką sugeba be pirmininko: beveik – nieko.