V. Laučius. Kaip draugauti su Rusija

Su Rusijos ambasadoriumi Aleksandru Udalcovu Sausio 13-osios išvakarėse pasireklamavusio Seimo pirmininko politiniai bendražygiai – Kęstutis Smirnovas ir Dainius Kepenis – tvirtina, kad su Rusija reikia šildyti atšalusius santykius ir draugauti. Jų požiūriu, pirmiausia tai darytina kultūros, sporto, visuomenės nuomonės formavimo srityse.

„Turėtų būti bendradarbiavimas, ir paprasti kultūros, sporto žmonės neturi jokių tiesioginių pavojų. [...] Su kaimynais reikia draugauti. Kad ir turi ketinimų kitų, geriau draugauti ir žinoti, ką jie galvoja, o ne kovoti“, – portalui LRT.lt sakė parlamentaras „valstietis“ K. Smirnovas.

Dar atviresnis buvo jo bendražygis D. Kepenis: „Girdime, kad Lietuva – antras Rusijos priešas po Amerikos. Ar tai mums patinka? O jei draugaujame, pasišnekame, sako, kokie mes čia priešai... Nuo seno buvome kaimynai, bendri bėgimai, festivaliai, sveikatos mokyklos... Po to kažkaip nebegalima, nebereikia, atšalo santykiai. Manau, taip negerai.“

Problema net ne ta, kad šitoks mąstymas dvelkia tautos atstovo anaiptol nepuošiančiu kvailumu, o ta, kad jis Lietuvoje gan plačiai paplitęs ir daug kur noriai priimamas kaip „yra tame tiesos” visuomeninė-kultūrinė alternatyva valstybių politiniam priešiškumui.

Kur besi, ten nuskambės, kad dėl nesibaigiančios agresijos prieš kaimynus, prastos socialinės ir ekonominės būklės, rytietiško nuosavos tautos pavergimo ir beviltiško atsilikimo nuo Vakarų kalta esanti ne Rusijos visuomenė, o valstybė. (...) Tačiau iš tikro kalta būtent Rusijos visuomenė, kuri su savo rytietiška valstybe gyvena ištisus šimtmečius ir kitokio politinio gyvenimo nei suvokia, nei iš arti pažįsta, nei nori.

Vladimiras Laučius

Kur besi, ten nuskambės, kad dėl nesibaigiančios agresijos prieš kaimynus, prastos socialinės ir ekonominės būklės, rytietiško nuosavos tautos pavergimo ir beviltiško atsilikimo nuo Vakarų kalta esanti ne Rusijos visuomenė, o valstybė.

Kaip tik čia glūdi esminė propagandos aukų klaida ir subtilus propagandos skleidėjų melas, kurį Rusija skatina priimti už gryną pinigą, nes toks įsivaizdavimas pasitarnauja jos politiniams siekiams. Kad ir ką galvotumėte apie Kremlių, pripažinkite, kad Rusijos kultūra ir visuomenė – nuostabi, todėl derėtų draugauti, nekreipiant dėmesio į praeinančius politinius dalykus. Velniop tą politiką, draugaukime kultūriškai, visuomeniškai.

Tačiau iš tikro kalta būtent Rusijos visuomenė, kuri su savo rytietiška valstybe gyvena ištisus šimtmečius ir kitokio politinio gyvenimo nei suvokia, nei iš arti pažįsta, nei nori. Nors iš pirmo žvilgsnio – visai kitokia, nei, tarkime, arabų pasaulio, Rusijos visuomenė politiškai panaši į jį tuo, kad nevertina laisvės, nebręsta iki tikros respublikos ir gyvena dviem kraštutinumais – Muammaro Gaddafio lygio tironijos arba kruvino revoliucinio chaoso perspektyva. Tik arabai turi savo islamą, o Rusija – savo mesianizmą ir komunizmą.

Būtent tokia visuomenė toleruoja ir net palaiko tokią valstybę, kaip Vladimiro Putino Rusija. Draugauti su tokia visuomene ir nedraugauti su Putino režimu – tai tas pats, kas draugauti su Fredžio Kriugerio mama, kuri žino, ką išdarinėja sūnelis, bet nekreipia į tai dėmesio, užtat kepa labai skanias bandeles ir būna įdomi pašnekovė tais nuobodžiais ilgais vakarais, kai Fredžio nėra namie.

Su vadinamąja Rusijos visuomene dabartinėmis aplinkybėmis nėra apie ką kalbėtis ir dėl ko draugauti. Jai gan organiškai atstovauja Putinas, ir tuo viskas pasakyta.

Sakote, aukšta kultūra, visa kita? Tik neapsigaukite. Klausytis Piotro Čaikovskio galima visiškai nedraugaujant su Rusijos visuomene, nepalaikant su ja jokių santykių. Nedalyvaujant „valstiečio” Kepenio apdainuotuose bendruose bėgimuose ir festivaliuose. Fiodoro Dostojevskio kūriniai irgi yra didžiosios pasaulio literatūros tradicijos dalis, o ne dabartinės Rusijos visuomenės elementas ar nuosavybė.

Sportas yra didžioji masių pramoga, o didžiosios masių pramogos yra propagandos dirva. Taip buvo per 2014 m. žiemos olimpines žaidynes Sočyje, taip buvo ir per 1936 metų vasaros olimpinės žaidynes nacistinėje Vokietijoje. Masiniai sporto ir kultūros renginiai padeda nenormaliai valstybei parodyti Vakarams savo normalumo iliuziją.

Vladimiras Laučius

Aukštoji kultūra yra aukštoji kultūra visose valstybėse ir visais laikais. Nors, tiesa, egzistuoja ir didžiųjų rusų rašytojų politika, pasitarnaujanti Rusijos imperializmui, bet tai – kita tema. O štai „visuomenės kultūra“ – popsas, masinė kultūra – Rusijoje nepasižymi išvis niekuo, dėl ko ją turėtume priimti drauge su visais jos propagandiniais komponentais.

Bendrus bėgimus ir festivalius propaguojantis parlamentaras Kepenis, kaip ir Smirnovas, aiškinantis, kad reikia draugauti per kultūrą ir sportą, paliečia labai jautrią stygą – visuotinį masių polinkį į pramogas bei pramoginių visuomenių polinkį į visuotinę brolybę ir apolitiškumą. Tuo metu Putino Rusija, kaip ir Hitlerio Vokietija, puikiai žino, kaip per kultūrą ir sportą daroma didžioji politika, prisidengiant brolybės ir apolitiškumo šydu.

Kepenis, Smirnovas ir jų rinkėjai arba šito nesuvokia, arba gerai apsimeta, kad nesuvokia. Šiaip ar taip, nežinojimas neatleidžia jų nuo atsakomybės. Kaip neatleidžia nuo atsakomybės ir Lietuvos žurnalistų, iš laimės ir susijaudinimo trukčiojančiais balsais suokusių apie Sočio olimpinių žaidynių atidarymą kaip nuostabų renginį – „pamirškime-politiką-sportas-yra-tik-sportas”.

Ne, sportas yra didžioji masių pramoga, o didžiosios masių pramogos yra propagandos dirva. Taip buvo per 2014 m. žiemos olimpines žaidynes Sočyje, taip buvo ir per 1936 metų vasaros olimpinės žaidynes nacistinėje Vokietijoje. Masiniai sporto ir kultūros renginiai padeda nenormaliai valstybei parodyti Vakarams savo normalumo iliuziją. Kaip apie tų laikų Vokietiją sako Nicolas O’Shaughnessy:

„Nepaisant uniformų ir viešų pamokymų, nacių Vokietija buvo panaši į normalią Vakarų valstybę. Vyravo normalumo iliuzija, kurią sąmoningai skatino Vokietijos valdžia, norėjusi išsaugoti „šiuolaikišką” (pseudopliuralistinį) įvaizdį. Iki pat Antrojo pasaulinio karo Vokietija nebuvo užplombuota valstybė, kaip hermetiška Šiaurės Korėjos karalystė; ji neužkirto kelio kitoms galimybėms. Valdžia kontroliavo didžiulę propagandos mašiną ir nurodė, ką gali skelbti žiniasklaida, bet kitas jos tikslas buvo kopijuoti šiuolaikišką visuomenę…” („Selling Hitler. Propaganda and the Nazi Brand”. Hurst &Company, London, 2016. P. 43.)

Tas pat sakytina ir apie Putino Rusiją. Šiuo atžvilgiu visos Lietuvos politikų, kultūrininkų, sportininkų ir visuomenininkų kalbos apie „draugaukime”, sportą, kultūrą, bėgimus ir festivalius tėra naudingų idiotų, politikos analfabetų vapėjimas.

Kad ir kaip neįprastai kam nors tai skambėtų, santykius būtina palaikyti ir stiprinti ne su Rusijos visuomene, o su jos valdžia. Politinis bendravimas su Rusija šiandien yra svarbesnis nei kultūrinis ar visuomeninis. Taip, reikia kalbėtis ir siekti tarpusavio supratimo, kuris duotų apčiuopiamų rezultatų ir padėtų užtikrinti stabilesnį saugumą regione. Problema ta, kad Rusija nenori klausytis ir girdėti.

Veiksmingas būdas kreiptis į Rusiją norint, kad ji jus tikrai išgirstų, yra Heinzo Guderiano tankų armija, besiveržianti prie Maskvos. Tai buvo visai nesudėtingi ir labai glaudūs dvišaliai santykiai su Rusija. Ji sunkiai pajėgė jiems atsispirti ir nebūtų atsispyrusi be sąjungininkių pagalbos. Vis dėlto toks bendravimo būdas netinka civilizuotai Europai.

Sąjungininkams, kadaise sprendusiems Hitlerio problemą, dabar iškilo Putino problema. Mėginimai spręsti Hitlerio problemą nuolaidžiavimu ir susitaikėliškumu privedė prie Antrojo pasaulinio karo. Tai turėtų būti gera pamoka santykiams su Putinu. Lietuvai – stiprinti krašto apsaugą, NATO sąjungininkams – dislokuoti didesnes ir nerotuojamas pajėgas Baltijos šalyse siunčiant aiškią žinią Maskvai, kad atgrasymas nėra tik simbolinis.

Rusija supranta ir girdi kalbėjimą iš jėgos pozicijų, o ne savo karines pajėgas mažinančio oponento amžiną susirūpinimą, kuriuo pasižymėjo Baracko Obamos administracija ir baigianti nusiginkluoti ES. Draugiško kalbėjimosi su Maskva iš jėgos, kuri gali būti prieš ją panaudota, pozicijų šiandien iš tiesų labai reikia. Kai galų gale rezultatai užtikrins regiono saugumą, bus galimą atlaidžiau žiūrėti į tą kultūrinę smėlio dėžę, kurioje turškiasi bendrų festivalių išsiilgę „valstiečiai”, tokie, kaip Smirnovas su Kepeniu.