V. Laučius. Ačiū barbarų penktajai kolonai Europoje: įsileisime bastūnų minias

 (754)
„Ne, ne, ne“, – pareiškė Australijos premjeras Tony Abbottas, neseniai paklaustas, ar Australija ketina priimti migrantus iš Mianmaro ir Bangladešo, mėginančius nelegaliai patekti į kaimynines šalis.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Mes neketiname daryti to, kas paskatintų žmones sėsti į valtis. Tai tik sukomplikuotų [nelegalios migracijos] problemą“, – cituoja Australijos premjerą „The Associated Press“.

Vadinasi, Australija dar neišsikraustė į postmodernizmo durnyną, kuriame nebėra politikos, nacionalinės tapatybės, valstybės sienų ir to, ką turėtų turėti vyrai, nedainuojantys moterišku sopranu.

Užtat Europos Sąjunga yra nugrimzdusi kaip tik ten – į rožinę, depolitizuotą, nevyrišką svajonę apie pasaulį, kurį ji apsikabins, kuždėdama jam į ausį švelniai apie žmogaus teises, ir štai nebeliks karų, žiaurumo, klastos ir skurdo.

Ji tai vadina savo „minkštąja galia“. Tačiau šitos minkštos vietos daug kas galia nelaiko, vadina ją negražiu vardu ir šaiposi, nes nemato virš jos jokio stuburo.

Europos Sąjungos vadinamoji politika yra negyva, mechaninė. Nuo gyvos ir tikros politikos ji skiriasi kaip robotas nuo žmogaus. ES yra juokingas robotas humanistas: taip, jis nežmoniškai aukština žmoniškumą, bet nežmoniškai ne todėl, kad labai-labai, o todėl, kad nėra žmogus. ES netapo politiniu kūnu.

Europos Sąjungos vadinamoji politika yra negyva, mechaninė. Nuo gyvos ir tikros politikos ji skiriasi kaip robotas nuo žmogaus. ES yra juokingas robotas humanistas: taip, jis nežmoniškai aukština žmoniškumą, bet nežmoniškai ne todėl, kad labai-labai, o todėl, kad nėra žmogus. ES netapo politiniu kūnu.
V. Laučius

Šis robotas humanistas stengiasi atimti iš politikos ir žmogaus jų politinę ir žmogiškąją prigimtį, nes yra užprogramuotas manyti, kad šitaip pasitarnaus humanizmui ir taikai pasaulyje. Tai, ką jis vadina politika, tėra tik administravimas ir ūkininkavimas. Tai, ką jis vadina žmogaus teise, braukia gero piliečio pareigą iš darbotvarkės. Tai, ką jis vadina piliečiu, yra pimpačkiukas.

ES kaip roboto esmę gerai įkūnijo buvęs Vokietijos kultūros ministras ir filosofas Julianas Nida Rumelinas. Jo teigimu, Europos integracijai labiausiai trukdo „prieštaringas ir seniai atgyvenęs idealas – tautinė valstybė”. Pasak Rumelino, europiečio tapatybės ir bendros pilietybės pagrindu turi tapti „individo teisė”.

Taip kuriamas pimpačkiukų rojus. Jame individo teisė kaip menama tapatybės šerdis kloja pagrindus multikultūrizmui. Multikultūrizmą kaip gėrį brukanti ir liaupsinanti ES yra tarsi hermafroditas, sakantis, kad būtent jis yra norma, o dvi priešingos lytys – tai nukrypimas nuo normos ir visiška atgyvena.

Kai multikultūrizmas ir žmogaus teisės keliami aukščiau visko, valstybių sienos ir įsileidimo į politinę bendruomenę kartelė tampa šalintinomis kliūtimis. Juk ES, kaip sakyta, yra robotas humanistas, norintis gelbėti pasaulį – ypač trečiojo pasaulio šalis ir net „rusų pasaulį“ – nuo jo paties. Tam, kad pasiektų savo tikslų, šis biurokratų ir pimpačkiukų prietaisas turi iš vidaus griauti ir Europos civilizaciją ir tautinę valstybę, plačiai atverdamas duris barbarams.

Nes būtent civilizacija yra tai, kas neleidžia įsigalėti nežmoniškojo humanizmo puoselėjamai visuotinės brolybės idėjai. Civilizacija, kaip ir nacionalinė valstybė, remiasi savų ir svetimų skirties principu. Ten, kur baigiasi civilizacijos teritorija, prasideda kitos civilizacijos arba barbarų teritorija. Jas skiriančias sienas tereikia nugriauti, ir nežmoniškojo humanizmo utopinis projektas bus įgyvendintas. 

Štai kodėl, kad ir spręsdama nelegalių migrantų krizę Viduržemio jūroje, ES mąsto kitaip nei Australija, savo premjero lūpomis tarusi griežtą „ne“ į ją valtimis plaukiančių avantiūristų iš Azijos prieglobsčiui.

Galbūt šios skirtingų žemės pusrutulių problemos skiriasi ir savo mastu, ir kai kuriomis aplinkybėmis. Vis dėlto esmė yra ta, kad Australija kalbamu atveju pasielgė kaip vis dar gana normali valstybė, išsaugojusi šiek tiek politiškumo. 

Tuo metu ES, surengusi viešo graudenimosi spektaklį, ištarė sentimentalų „taip“ tuntams geresnio gyvenimo ieškančių nelegalų iš Šiaurės Afrikos. Ji pasielgė ne kaip politinis kūnas su savo galva ir stuburu, o taip, kaip liepė barbarų penktoji kolona Vakaruose – Human Rights Watch organizacija.

Maža to, Europos Komisija tūkstančius klajūnų, plaukiančių į Graikiją ir Italiją, nusprendė priverstinai sumėtyti į beveik visas ES valstybes nares. Lietuvai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, galimai atiteks net šimtai niekuo nenusipelniusių ir istoriškai svetimų išlaikytinių.

Kaip sakė ištarmių klasikė, minčių kyla įvairių. Lietuvai reikia nertis iš kailio dėl atvirai prorusiškos Graikijos. Graikija ir jos komisaras Dimitris Avramopulas rėkia apie solidarumą. O ar Graikija solidarizuojasi su Lietuva santykių su Putino Rusija atžvilgiu?

Lietuvai reikia nertis iš kailio dėl atvirai prorusiškos Graikijos. Graikija ir jos komisaras Dimitris Avramopulas rėkia apie solidarumą. O ar Graikija solidarizuojasi su Lietuva santykių su Putino Rusija atžvilgiu?
V. Laučius

Bet tai – tik niuansas, palyginti su principiniu klausimu: kodėl ES apskritai turi priimti nelegalus, užuot leidusi jiems suprasti, kaip kad elgiasi australų premjeras, kad plaukti ir rizikuoti gyvybe nėra prasmės? 

Afrika gali džiaugtis, išsivadavusi iš Europos kolonializmo. Afrikos valstybės seniai gali pačios kurtis stabilias politines santvarkas, ginti žmogaus teises, taikiai reguliuoti genčių santykius, augintis ekonominę ir socialinę gerovę.

Ir jei vietoj to jose nuolat vyksta perversmai ir pilietiniai karai, o ekonomine gerove nė nekvepia, jeigu jie masiškai skerdžia vieni kitus, kaip hutai tutsius, tai kodėl dabar visa tai turi tapti Europos, o ne Afrikos problema? Kodėl iškovota laisvė nuo Europos ir noras tvarkytis patiems ūmai virto troškimu bėgti nuo savęs – į tą pačią kadaise išvarytą Europą?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ar savo šeimą į užsienį išvežęs politikas turi teisę inicijuoti susitarimą dėl emigracijos? (421)

Šviežia emigracijos statistika jau tampa panaši į pavojaus sireną, reguliariai įjungiamą per civilinės saugos specialistų atliekamus bandymus – skamba grėsmingai, bet niekas nekreipia dėmesio. Politikai reaguoja į ją pagal įprastą schemą: reikia kažką daryti. Nelabai svarbu ką, nes visi žino, kad iš to darymo naudos bus tik patiems darytojams.

Sekmadienio Evangelija. Gimęs aklas (203)

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“

Mus trėmė būriais: šaltis, blakės, purvini barakai, artimieji mirdavo ant rankų (376)

Ilgai nesiryžau rašyti apie šeimos tremtį. 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta šiek tiek parašė mama, jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėjomės namuose. Užsirašinėjau, pati stengiausi prisiminti patirtą siaubą,bet knygos nerašiau, buvo tik pabandymas aprašyti vieną kitą epizodą iš mūsų tremties, savo mintimis dalinasi knygą „Sibiras vaiko akimis“ parašiusi Dainora Urbonienė.

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji (170)

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus.

K. Girnius. Negana rūpintis savais emigrantais (73)

Trečiadienį Didžioji Britanija oficialiai inicijuos Europos sąjungos (ES) sutarties 50-ąjį straipsnį ir pradės dvejus metus truksiančias derybas dėl pasitraukimo iš ES. Paprastai skyrybos yra nemalonus procesas, ar skirtųsi vyras ir žmona, ar institucijos.