V. Laučius. Ačiū barbarų penktajai kolonai Europoje: įsileisime bastūnų minias

 (754)
„Ne, ne, ne“, – pareiškė Australijos premjeras Tony Abbottas, neseniai paklaustas, ar Australija ketina priimti migrantus iš Mianmaro ir Bangladešo, mėginančius nelegaliai patekti į kaimynines šalis.
Vladimiras Laučius
Vladimiras Laučius
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

„Mes neketiname daryti to, kas paskatintų žmones sėsti į valtis. Tai tik sukomplikuotų [nelegalios migracijos] problemą“, – cituoja Australijos premjerą „The Associated Press“.

Vadinasi, Australija dar neišsikraustė į postmodernizmo durnyną, kuriame nebėra politikos, nacionalinės tapatybės, valstybės sienų ir to, ką turėtų turėti vyrai, nedainuojantys moterišku sopranu.

Užtat Europos Sąjunga yra nugrimzdusi kaip tik ten – į rožinę, depolitizuotą, nevyrišką svajonę apie pasaulį, kurį ji apsikabins, kuždėdama jam į ausį švelniai apie žmogaus teises, ir štai nebeliks karų, žiaurumo, klastos ir skurdo.

Ji tai vadina savo „minkštąja galia“. Tačiau šitos minkštos vietos daug kas galia nelaiko, vadina ją negražiu vardu ir šaiposi, nes nemato virš jos jokio stuburo.

Europos Sąjungos vadinamoji politika yra negyva, mechaninė. Nuo gyvos ir tikros politikos ji skiriasi kaip robotas nuo žmogaus. ES yra juokingas robotas humanistas: taip, jis nežmoniškai aukština žmoniškumą, bet nežmoniškai ne todėl, kad labai-labai, o todėl, kad nėra žmogus. ES netapo politiniu kūnu.

Europos Sąjungos vadinamoji politika yra negyva, mechaninė. Nuo gyvos ir tikros politikos ji skiriasi kaip robotas nuo žmogaus. ES yra juokingas robotas humanistas: taip, jis nežmoniškai aukština žmoniškumą, bet nežmoniškai ne todėl, kad labai-labai, o todėl, kad nėra žmogus. ES netapo politiniu kūnu.
V. Laučius

Šis robotas humanistas stengiasi atimti iš politikos ir žmogaus jų politinę ir žmogiškąją prigimtį, nes yra užprogramuotas manyti, kad šitaip pasitarnaus humanizmui ir taikai pasaulyje. Tai, ką jis vadina politika, tėra tik administravimas ir ūkininkavimas. Tai, ką jis vadina žmogaus teise, braukia gero piliečio pareigą iš darbotvarkės. Tai, ką jis vadina piliečiu, yra pimpačkiukas.

ES kaip roboto esmę gerai įkūnijo buvęs Vokietijos kultūros ministras ir filosofas Julianas Nida Rumelinas. Jo teigimu, Europos integracijai labiausiai trukdo „prieštaringas ir seniai atgyvenęs idealas – tautinė valstybė”. Pasak Rumelino, europiečio tapatybės ir bendros pilietybės pagrindu turi tapti „individo teisė”.

Taip kuriamas pimpačkiukų rojus. Jame individo teisė kaip menama tapatybės šerdis kloja pagrindus multikultūrizmui. Multikultūrizmą kaip gėrį brukanti ir liaupsinanti ES yra tarsi hermafroditas, sakantis, kad būtent jis yra norma, o dvi priešingos lytys – tai nukrypimas nuo normos ir visiška atgyvena.

Kai multikultūrizmas ir žmogaus teisės keliami aukščiau visko, valstybių sienos ir įsileidimo į politinę bendruomenę kartelė tampa šalintinomis kliūtimis. Juk ES, kaip sakyta, yra robotas humanistas, norintis gelbėti pasaulį – ypač trečiojo pasaulio šalis ir net „rusų pasaulį“ – nuo jo paties. Tam, kad pasiektų savo tikslų, šis biurokratų ir pimpačkiukų prietaisas turi iš vidaus griauti ir Europos civilizaciją ir tautinę valstybę, plačiai atverdamas duris barbarams.

Nes būtent civilizacija yra tai, kas neleidžia įsigalėti nežmoniškojo humanizmo puoselėjamai visuotinės brolybės idėjai. Civilizacija, kaip ir nacionalinė valstybė, remiasi savų ir svetimų skirties principu. Ten, kur baigiasi civilizacijos teritorija, prasideda kitos civilizacijos arba barbarų teritorija. Jas skiriančias sienas tereikia nugriauti, ir nežmoniškojo humanizmo utopinis projektas bus įgyvendintas. 

Štai kodėl, kad ir spręsdama nelegalių migrantų krizę Viduržemio jūroje, ES mąsto kitaip nei Australija, savo premjero lūpomis tarusi griežtą „ne“ į ją valtimis plaukiančių avantiūristų iš Azijos prieglobsčiui.

Galbūt šios skirtingų žemės pusrutulių problemos skiriasi ir savo mastu, ir kai kuriomis aplinkybėmis. Vis dėlto esmė yra ta, kad Australija kalbamu atveju pasielgė kaip vis dar gana normali valstybė, išsaugojusi šiek tiek politiškumo. 

Tuo metu ES, surengusi viešo graudenimosi spektaklį, ištarė sentimentalų „taip“ tuntams geresnio gyvenimo ieškančių nelegalų iš Šiaurės Afrikos. Ji pasielgė ne kaip politinis kūnas su savo galva ir stuburu, o taip, kaip liepė barbarų penktoji kolona Vakaruose – Human Rights Watch organizacija.

Maža to, Europos Komisija tūkstančius klajūnų, plaukiančių į Graikiją ir Italiją, nusprendė priverstinai sumėtyti į beveik visas ES valstybes nares. Lietuvai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, galimai atiteks net šimtai niekuo nenusipelniusių ir istoriškai svetimų išlaikytinių.

Kaip sakė ištarmių klasikė, minčių kyla įvairių. Lietuvai reikia nertis iš kailio dėl atvirai prorusiškos Graikijos. Graikija ir jos komisaras Dimitris Avramopulas rėkia apie solidarumą. O ar Graikija solidarizuojasi su Lietuva santykių su Putino Rusija atžvilgiu?

Lietuvai reikia nertis iš kailio dėl atvirai prorusiškos Graikijos. Graikija ir jos komisaras Dimitris Avramopulas rėkia apie solidarumą. O ar Graikija solidarizuojasi su Lietuva santykių su Putino Rusija atžvilgiu?
V. Laučius

Bet tai – tik niuansas, palyginti su principiniu klausimu: kodėl ES apskritai turi priimti nelegalus, užuot leidusi jiems suprasti, kaip kad elgiasi australų premjeras, kad plaukti ir rizikuoti gyvybe nėra prasmės? 

Afrika gali džiaugtis, išsivadavusi iš Europos kolonializmo. Afrikos valstybės seniai gali pačios kurtis stabilias politines santvarkas, ginti žmogaus teises, taikiai reguliuoti genčių santykius, augintis ekonominę ir socialinę gerovę.

Ir jei vietoj to jose nuolat vyksta perversmai ir pilietiniai karai, o ekonomine gerove nė nekvepia, jeigu jie masiškai skerdžia vieni kitus, kaip hutai tutsius, tai kodėl dabar visa tai turi tapti Europos, o ne Afrikos problema? Kodėl iškovota laisvė nuo Europos ir noras tvarkytis patiems ūmai virto troškimu bėgti nuo savęs – į tą pačią kadaise išvarytą Europą?

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Lietuvos pjūvis

A. Bačiulis. Išliekime Trumpo žodžius bronzoje ir prikalkime šalia Busho žodžių ant Rotušės sienos (250)

Po JAV Respublikonų partijos kandidato prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo žodžių apie pragmatiškus santykius su esamais Amerikos kariniais sąjungininkais vienus ištiko depresyvi isterija, kitus – šalto sveiko proto dušo sukelta optimizmo banga.

E. Samoškaitė. Cenzorius (101)

Lietuvoje prezidentas negali nurodyti, ką turėtų rašyti žurnalistai. Seimas ir Vyriausybė tokios galios irgi neturi. Tačiau Lietuvoje radosi institucija, kuri ėmėsi cenzoriaus vaidmens. Tai nepailstančio Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK).

K. Jovaišas. V. Putinas – Rusijos marionetė, kuri vadovaujasi žiurkės filosofija (461)

Rusai liguistai trokšta, kad kiti juos mylėtų ir jais žavėtųsi. Kadangi šis troškimas lieka be atsako, tai rusai bent jau nori, kad kiti jų bijotų. Šia prasme Kremliaus liokajai yra teisūs, kai siekdami įsiteikti XXI-ojo amžiaus carui, nesidrovi šleikščiai saldaus komplimento, esą Vladimiras Putinas - tai Rusija.

R. Valatka. Geležinio vilko kauksmas dėl nestabdomos emigracijos. O ko tikėjotės? (649)

Nuo balta plėve užkloto Gedimino kalno eina antro geležinio vilko kauksmas. Emigruoja. Bėga. Per pirmąjį pusmetį dar 23 tūkst. – 6,5 proc. daugiau nei 2015-ųjų sausį-birželį. Grįžo 3 proc. mažiau. Aūūūūūū... Kaukia vilkas geležinis. Jį išgirdęs net premjeras krūptelėjo.

V. Rubavičius. Kas po Nicos? Nauji sukrėtimai (102)

Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“.