Čia skelbiami dienoraščiai, rašyti tuo metu, kai šalį valdė jau prezidentė Dalia Grybauskaitė. Valdas Adamkus stebi įvykius tarsi iš šalies, bet, kaip ir sako knygos pavadinimas, net baigus kadenciją šalies vadovo pareigos nesibaigia – jis nuolat bendrauja su įtakingais Lietuvos ir užsienio politikais, visuomenės veikėjais, dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, todėl sužino ir mato tai, ką kitų piliečių akys ne visuomet pastebi.
Dienoraščių tekstai papildyti prezidento Valdo Adamkaus pamąstymais apie visą jo politinį gyvenimą, pasakojimais apie pažįstamų užsienio šalių vadovų asmenybes, kartais ir komiškas situacijas, į kurias patenka politikai. Literatūrinis knygos bendraautoris – Valdas Bartasevičius.
Skelbiame knygos ištraukas.
2009 metų liepos 12 diena, Vilnius. Paskutinė darbo diena ir kartu pirmoji, kai neinu prezidento pareigų, nesu atsakingas už tai, kas vyksta valstybėje.
Baigus dešimt metų trukusias pareigas nesinorėjo grįžti į tuščius namus. Pasikvietėme kelis artimiausius bendradarbius ir draugus. Ištisas šešias valandas dalijomės prisiminimais. Taip nejučia perėjau iš oficialaus į privatų gyvenimą. Savo darbą atlikau, ir taškas. Nejaučiu jokios depresijos.
[...]
2009 metų rugpjūčio 12 diena, Vilnius. Sąmoningai visą mėnesį nerašiau dienoraščio. Nesinorėjo subjektyviai vertinti, kas vyksta man ką tik baigus eiti prezidento pareigas. Tačiau nesėdėjau rankų sudėjęs, manau, buvau aktyvus, veiklos turėjau per akis. Pranešiau Boženai, kad kiekvieną rytą tarp devynių ir pusės dešimtos atvyksiu į Prezidentūrą (man skirti du kabinetai ir laukiamasis tarp jų) ir dirbsiu po 4–5 valandas.
Pirmą kartą atvykau jau liepos 14-ąją. Apsidairiau – visai jauku. Nuolat skamba telefonas, ateina daugybė laiškų, sulaukiu gausybės kvietimų į visokius renginius. Nuobodžiauti neturiu kada, tik vienas didžiulis skirtumas – nėra atsakomybės naštos, nereikia priimti sprendimų.
Be abejo, atidžiai stebiu naujosios prezidentės ir jos administracijos veiksmus. Man, sukaupusiam dešimties metų šio darbo patirtį, nesunku suprasti, kodėl žengiamas vienas ar kitas žingsnis. Laikausi nuostatos viešai nereikšti nuomonės apie prezidentės veiklą. Nors ją pamažu susidarau, bet tik sau...
Spėjau ir šešias dienas su Alma pailsėti Nidoje. Poilsis nebuvo pasyvus – labai daug pamatėme. Išlydėjome iš viso pasaulio į Klaipėdą atplaukusius arti šimto burlaivių, tarp jų ir didžiausią pasaulyje rusų „Sedov“. Nepamirštamas reginys! Karo laivu „Jotvingis“ su gausiu svečių būriu keturioms valandoms išplaukėme į Baltijos jūrą palydėti burlaivių. Iš užsieniečių jūreivių išgirdau tik pagyrimus, kaip puikiai Lietuva surengė šią šventę. Kitą dieną dalyvavau 42-osios Nidos regatos atidaryme. Vėliau vakarieniavau su UNESCO generalinio direktoriaus patarėju Henriku Juškevičiumi, o su Neringos meru Vigantu Giedraičiu apžiūrėjome naujus nutekamųjų vandenų valymo įrenginius, lankėmės muziejuje, susitikau su į Nidą atvykusiu Seimo pirmininku Arūnu Valinsku.
Niekieno nelydimas dviračiu numyniau į pasienį pas Lietuvos pasieniečius ir muitininkus. Pareigūnams tai buvo visiškas netikėtumas. Vienas net paklausė: „Ar man vaidenasi?“ Nusijuokiau, kad nesivaidenu, esu tikrų tikriausias Adamkus. Šnekučiavomės beveik valandą.
Lankėmės ir kitoje marių pusėje esančiame „Šturmų“ viešbutyje ir restorane. Labai originaliai įrengta.
Visa tai surašiau į dienoraštį, tarsi klausdamas savęs: „Ar tai galima vadinti užsidarymu Turniškėse?“
[...]
2010 metų vasario 24 diena, Vilnius. Pavakarę aplankiau su vėžiu kovojantį savo kaimyną prezidentą Algirdą Brazauską. Žinojau, kad jam teko mėnesį praleisti ligoninėje, buvo atsidūręs net reanimacijos skyriuje. Kai atėjau į svečius, Algirdas sėdėjo prie stalo. Nesikėlė nuo kėdės, buvo matyti, kad gerokai sukritęs, netekęs daug svorio, bet atrodė neblogai. Vis dėlto sveikindamasis turėjau susivaldyti, kad nekrūptelėčiau – jo kalba buvo sutrikusi, sunkiai tarė žodžius. Supratau, kad jis labai sunkus ligonis. Negalėjau patikėti, kad visada man tvirtas kaip ąžuolas atrodęs žmogus taip stipriai pakirstas ligos. Nenorėdamas Algirdo varginti, ketinau pabendrauti tik kokias 15 minučių, bet prezidento paprašytas išbuvau pas jį ilgiau kaip valandą. Stengiausi kuo daugiau pats kalbėti, kad jam reikėtų mažiau pastangų bendraujant. Tačiau jis, sutelkęs jėgas, buvo aktyvus pašnekovas. Kalbėjomės apie politinius reikalus. Mūsų vertinimai visiškai sutapo. Jis nusivylęs tiek Seimu, tiek prezidentės politika. Įsiminė jo mintis: „Pasitvirtino gyvenimo išmintis, kad iš gero finansininko negali tikėtis diplomato ir valstybės vadovo. Stačiokiškumu, savęs sureikšminimu, gąsdinimais toli nenueisi.“
Sutarėme, kad aplankysiu Algirdą dažniau. Išeidamas paprašiau jo pasirašyti ant mano atsinešto jo portreto, kurį pakabinsiu savo kabinete prezidentūroje. Pasirašė, bet parašas daug pasako apie jo sveikatos būklę...
[...]
2010 metų vasario 28 diena, Vilnius. Žurnalas „Moteris“ 2009 metų moterimi išrinko Mariją Aušrinę Pavilionienę, o man teko garbė paskelbti laureatę ir įteikti apdovanojimą. Buvo pagerbtos dar aštuonios moterys. Nominacijos „Metų karjera“ laureate tapo Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Iškilmes tiesiogiai transliavo TV3. Laureatėms reikėjo pakilti į sceną, o pakyla buvo taip nepatogiai suręsta, kad net vyrai vargo ant jos užlipdami, o ką jau kalbėti apie aukštakulnius batelius avinčias moteris. Lipdama ant pakylos Irena Degutienė staiga neteko pusiausvyros, susverdėjo... Aš sėdėjau pirmoje eilėje, spontaniškai pašokau ir spėjau ją sugriebti, neleidau pargriūti. Dar akimirka, ir ji būtų pavojingai išsitiesusi. Vėliau Irena Degutienė mane visą vakarą vadino „mano riteris“.
[...]
2011 metų lapkričio 12 diena, Vilnius. Mano atsiminimų knyga – vis dar karšta politinių aktualijų tema. Nesistebiu, kad tie, kurie man seniai jaučia priešiškumą, jei galėtų, mane ir į Lukiškes pasodintų – jie ir šaukia, neva išdaviau kažkokias valstybės paslaptis, kitaip sakant, esu valstybės išdavikas. Bet daugybė žmonių man dėkoja už atvirumą.
2011 metų lapkričio 16 diena, Vilnius. Vakar dailės parodų centre „Titanikas“ buvo paminėtos 50-osios Jurgos Ivanauskaitės gimimo metinės ir atidaryta jos kūrybos paroda. Liga taip anksti nutraukė jos gyvenimą, bet jausmas, tarsi ji būtų su mumis. Tai ir kalbėjau vakar per minėjimą. Susirinko minia jaunimo, kurio ūžesys net stelbė vakaro dalyvių kalbas. Bet gal tai simboliška – Jurga visada buvo jaunatviška. Atrodė, tai jos audringa kūrybinė dvasia sklando tarp šurmuliuojančio jaunimo.
O mano knyga tebekelia audrą! Kokių tik nuomonių neišgirstu: nuo karštų padėkų iki keiksmų... Bet spaustuvių presai jau spausdina antrą knygos laidą. Tik džiaugsmo dėl to nejaučiu. Pasirodo, nemokame ramiai vertinti net atviro žodžio.
[...]
2012 metų vasario 25 diena, Vilnius. Vyksta tradicinė Vilniaus knygų mugė, kurios kasmet laukia dešimtys tūkstančių skaitytojų. Apžvalgininkai seniai pranašauja, kad naujosios technologijos, pirmiausia internetas, išstums knygą. Tačiau mugėje šiemet apsilankę 60 tūkstančių žmonių įrodė, kad lietuviai vis dar mėgsta skaityti tradicinius spaudinius. Savo kūrinius pristatė 30 šalių autoriai, tarp svečių – ir Lenkijos prezidentas Aleksanderis Kwaśniewskis, atvykęs į mano atsiminimų knygos pristatymą. Ta proga buvo surengtas mudviejų dialogas, pavadintas „Prezidentas – profesija?“
Sulaukėme išskirtinio susidomėjimo, didžiausioje Parodų rūmų konferencijų salėje netilpo visi norintieji pasiklausyti mūsų pokalbio. Man teko pasirašinėti autografus ant savo knygos porą valandų. Klausinėjamas skaitytojų, ar jie gali tikėtis kitos mano knygos, juokaudamas pažadėjau parašyti dar vieną, tik pasistengsiu, kad ji būtų linksmesnė.
[...]
2014 metų kovo 16 diena, Vilnius. Surengtas medikų konsiliumas dėl mano sveikatos. Dalyvavo 10–12 daktarų. Jaučiuosi jau visai gerai, tik dar šokinėja kraujo spaudimas. Tačiau galiu žiūrėti televizorių, skaityti. Iš ligoninės palatos stebėjau Kovo 11-osios renginių, kuriuose visuomet stengdavausi dalyvauti, transliacijas. O tarptautinė įtampa tik auga. JAV ir Rusijos santykiai tokie įtempti turbūt nebuvo nuo pokario metų ir Karibų krizės laikų. Susidaro įspūdis, kad šįsyk JAV laikosi kietos pozicijos. Tai svarbu Lietuvos saugumui. Įrodymas, kad amerikiečiai rimtai tuo susirūpino, – į Zoknius atskraidinti keli papildomi F-15 naikintuvai, atvyko ir reikalingas personalas. Po vizito Lenkijoje į Lietuvą atskrenda JAV viceprezidentas Joe Bidenas, – tai taip pat signalas, kad JAV skiria mūsų šalies gynybai daugiau dėmesio.
O aš nekantriai laukiu rytojaus – mano gydytojai įvertins tyrimų rezultatus ir, tikiuosi, savaitei ar dviem išleis namo. Vėliau bus baigtas pertrauktas chemoterapinio gydymo ciklas.
[...]
2014 metų kovo 23 diena, Vilnius. Prabėgo kelios dienos namie, jaučiuosi vis geriau.
Per pastarąsias savaites visu „grožiu“ atsiskleidė Rusijos imperialistinė politika. Krymo aneksija man labai primena Hitlerio įvykdytą Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos 1939 metais. Baugina, kad Ukraina jau neteko dalies teritorijos, o Vakarai dar tik ginčijasi, kokias sankcijas taikyti Rusijai. Koks bus kitas Vladimiro Putino žingsnis?
[...]
2014 metų liepos 10 diena, Vilnius. Skaudi žinia: namuose Ist Hamptone mirė Juozas Kazickas. Sunkiai išgyvenu šią asmeninę brangaus bičiulio netektį, nors žinojau, kad jo sveikata jau silpna. Paskutinį kartą kalbėjomės telefonu prieš mėnesį. Kone prisiekėme vienas kitam susitikti žiemą jo mylimoje Ket Kei saloje Bahamose ir kelias savaites dalytis mielais prisiminimais. Deja, nepavyks...
Dar prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę mane ir Juozą Kazicką susiejo bendros pastangos primenant JAV visuomenei didžiulę istorinę neteisybę – tebesitęsiančią sovietinę Lietuvos okupaciją. Kai pagaliau lietuvių tauta susigrąžino laisvę, vėl abiem rūpėjo padėti, kuo galime, kad mūsų šalis greičiau atsistotų ant kojų, kiltų žmonių gyvenimo lygis. Šie mūsų interesai mus labai suartino ir asmeniškai. Dalijomės išgyvenimais, matydami Lietuvos nesėkmes, ir džiaugsmais, regėdami gimtinės laimėjimus. Pastaraisiais metais, kai Juozas Kazickas dėl sveikatos būklės jau negalėdavo atskristi į Lietuvą, bent kartą per mėnesį ilgokai pasikalbėdavome telefonu, o kai kildavo kokių mus jaudinusių politinių ar ekonominių problemų, bendraudavome ir kas savaitę. Sveikatos bėdos per mūsų pokalbius būdavo pamirštos, detaliai aptarinėdavome, kas vyksta mūsų tėvynėje. Žinoma, jokie pokalbiai telefonu negali atstoti tiesioginio bendravimo džiaugsmo. Du kartus aplankiau Juozą Kazicką Bahamų saloje Ket Kei, kur jis savo rezidencijoje leisdavo žiemas. Šįmet nuvykti sutrukdė gydymo procedūros, bet prižadėjome vienas kitam, kad nepasiduosime ligoms ir būtinai susitiksime ateinančią žiemą. Lemtis nusprendė kitaip.
Pasijutau gerokai vienišesnis – netekau draugo, kuris visada mane suprato, nes panašiai mąstė ir jautė. Jis, kaip ir kiti artimi bičiuliai, liks gyvas mano atminty, kol pats gyvensiu. Kai teks išeiti, žinau, kad atsisveikindamas galėsiu ir savo, ir jų vardu pasakyti: „Mes padarėme viską, ką galėjome, gindami savo idėjas ir siekdami bendrų tikslų.“
Skambina žurnalistai, prašo prisiminti šį taurų, Lietuvą labai mylėjusį žmogų. Pragyveno labai prasmingą 96 metus trukusį gyvenimą. Lieka jo darbai, paramos fondas, kurio veiklą tęs vaikai. Ir brangūs prisiminimai visų jo bičiulių širdyse.
2014 metų liepos 12 diena, Vilnius–Nida. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pradeda antrąją kadencija. Prabėgo penkeri metai, kai aš baigiau eiti šias pareigas. Tai buvo savotiška ir mano jau visuomeninės veiklos kadencija po antrosios prezidento kadencijos.
Iš ryto Turniškėse susitikau su Lietuvoje viešinčiu buvusiu JAV Kongreso Atstovų Rūmų pirmininku Dennisu Hastertu. Jį lydėjo Lietuvos ambasadorius Vašingtone Žygimantas Pavilionis. Malonus susitikimas. Prisiminėme savo ankstesnio bendravimo laikus.
Išlydėję svečius ir patys su Alma išvykome į prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos iškilmes Seime. Atidžiai išklausėme jos kalbą. Susilaikysiu nuo komentarų. Daugumos politologų ir apžvalgininkų nuomone, kalba buvo blanki.
Prezidentės inauguracija sutapo su tradicinio XVIII Thomo Manno festivalio atidarymu Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje. Esu šio renginio globėjas, turiu pasakyti sveikinimo kalbą. Todėl po iškilmių Seime su Alma sėdome į automobilį ir dabar riedame autostrada Nidos link.
Pabaigos žodis
Net ir patys politikai sako, kad politika – nemoralus, nešvarus užsiėmimas. Gal taip jie nori pateisinti savo ne itin švarius poelgius ir veiksmus?
Politikai visuomet remiasi vienokiais ar kitokiais įsitikinimais, idealais. Jie savo veiklą gali grįsti demokratiniais principais arba, priešingai – vadovautis autokratiniais siekiais. Mano kartai ši politinė takoskyra perbraižė gyvenimą. Dešimtims milijonų žmonių totalitarizmo įsiviešpatavimas reiškė net mirtį. Tokia buvo politikų nusigręžimo nuo moralės kaina. Todėl mano karta itin brangina šimtmečius brandintas demokratines vertybes, kurios ilgam buvo pamirštos XX amžiuje.
Praėjęs amžius buvo kruviniausias žmonijos istorijoje. Gal tai lėmė labai ištobulėjusios žudymo, karo technologijos. Galiausiai jos pasiekė tokį lygį, kad galėjo sunaikinti visą žmoniją. Ties šiuo gyvybės ir mirties slenksčiu pasaulis, suskilęs į demokratinį ir totalitarinį, balansavo ne vieną dešimtmetį, bet politikams užteko sveiko proto jo neperžengti. Žlugus Sovietų Sąjungai, atrodė, kad susinaikinimo pavojus praėjo. Tačiau vienas grėsmes pakeitė kitos. Ramaus, taikaus gyvenimo žmonijai dar teks palaukti. Demokratijos ir diktatūros kova nesibaigė ir XXI amžiuje. Šios priešpriešos karu įveikti neįmanoma – branduolinėje epochoje tai reikštų civilizacijos išnykimą. Telieka kantriai ginti ir skleisti demokratinio pasaulio vertybes, atremiant autokratinių ar totalitarinių valstybių bandymus kėsintis į jas, mėginimus plėsti nedemokratinę erdvę.
Aišku, lokalių, regioninių karų išvengti, matyt, dar ilgai nepavyks. Už tokius karus atsako tik tie, kurie juos sukelia. Negalima tikėtis jų išvengti nuolaidžiaujant agresoriui. Taip buvo XX amžiuje, kai Hitleris su Stalinu dalijosi pasaulį, taip yra ir šiandien, kai Vladimiras Putinas perbraižo Gruzijos ar Ukrainos žemėlapį. Todėl man nepriimtinas požiūris, kad visa politika nemorali, nešvari. Tai taikytina pirmiausia tiems, kurie trypia moralės principus.
Žinoma, nereikia turėti iliuzijų – nemoralumo per akis ir demokratiniame pasaulyje, bet tai ne geopolitinis, o daugiausia buitinis vidaus politinio gyvenimo reiškinys, nulemtas konkrečių asmenybių, kartais ir partijų veidmainystės, savanaudiškumo, karjerizmo. Lietuvos žmonėms tenka itin dažnai susidurti su tokia politika ir tai viena svarbiausių nusivylimo savo valstybe, emigracijos priežasčių. Politinis nemoralumas stabdo šalies pažangą, bet viliuosi, kad bręsdama mūsų visuomenė ilgainiui taps visiškai nepakanti tokiems politikams. Tuomet žmonės atmes ir įvaizdį, kad politika – būtinai nešvari veikla, ir sakys, kad ja gali užsiimti tik moralės principams nenusižengiantys asmenys.
Demokratinė visuomenė niekuomet nebūna vienodai mąstanti, turinti vienodus interesus. Politikų pareiga visą šią įvairovę suderinti taip, kad ji virstų kūrybine energija. Morali politika turi sutelkti visuomenę siekti bendrų valstybės tikslų. Svarbiausias jų – visų žmonių gerovė. Aš visada tuo tikėjau ir maniau, kad politinė veikla – tai ne karjera, o pasiaukojamas darbas savo tautai.
Matyt, reikia daugiau laiko, kad iš Lietuvos gyvenimo būtų pašalintos per daug dešimtmečių susikaupusios blogybės. Man labai norėtųsi pamatyti slogaus praeities moralinio palikimo jau atsikračiusią, Vakarų pasaulį ir ekonominiu, ir socialiniu požiūriu pasivijusią savo tėvynę. Tačiau laikas bėga, negailestingai skaičiuodamas mūsų metus.
Pastarieji keleri metai man buvo nelengvi dėl mane ištikusios onkologinės ligos. Niekada neslėpiau nuo visuomenės savo sveikatos būklės. Šio principo laikausi ir susirgęs vėžiu. Ne visi politikai taip elgiasi. Kai kurie nori, kad apie jų ligą žmonės žinotų kuo mažiau. Žinoma, kiekvieno asmens teisė rinktis, kaip elgtis tokiais atvejais. Vis dėlto šalies vadovų, kad ir buvusių, sveikatos būklė neturėtų būti paslaptis. Nutylėjimai tik skatina gandus. Be to, manau, kad jei visuomenė politiku pasitikėjo, išrinko jį į aukščiausią postą, jis turi atsilyginti atvirumu net kai kalbama apie sunkią ligą ir viešai kalbėti tokia tema būna labai sunku.
Diagnozė man buvo labai nemaloni staigmena. Jaučiausi visiškai sveikas ir staiga sužinojau, kad sergu vėžiu. Kiekvienam žmogui tai slogus psichologinis išbandymas. Juk visi gerai žino, kaip sunku išgydyti šią ligą, anaiptol ne visais atvejais tai pavyksta. Tačiau savo gydytojui Remigijui Nargėlai pasakiau, kad nedarytų paslapties iš mano ligos.
Žiniasklaidos klausiamas aš ir pats atvirai sakydavau, kuo sergu ir kaip jaučiuosi. Tikiuosi, kad taip elgdamasis paskatinsiu ir kitus aukšto rango pareigūnus nieko neslėpti nuo visuomenės, net ir savo ligų. Žmonių tikėjimas, kad politikai jiems sako tiesą, tik sustiprėtų, jei jie nenutylėtų ir tokių asmeninių bėdų kaip vėžys.
Natūralu, kad sužinojęs diagnozę ėmiau galvoti: kiek man dar liko? Svarsčiau, kokius darbus dar reikia spėti padaryti, kaip pasirūpinti Alma, nepratusia valdžios įstaigose tvarkyti biurokratinių reikalų. Vis dėlto tokia psichologinė būsena truko labai trumpai. Savęs paklausiau: kokios mintys čia tave apniko? Pajutau, kad turiu nepasiduoti ligai, kovoti su ja, kiek tik įmanoma. Tai mane sustiprino, suteikė pasitikėjimo, dvasios ramybės. Gydytojai buvo labai patenkinti tokiomis mano nuotaikomis. Pakako savaitės įsisąmoninti, kad liga neturi pakeisti mano gyvenimo. Suprantama, sveikatos būklė verčia tausoti jėgas, mažinti veiklos intensyvumą. Bet žinau: kiek man dar liko laiko, gyvensiu visavertiškai, nesiliausiu domėtis Lietuvos reikalais, visuomenės gyvenimu.
Aišku, atsidūrus ligoninėje, tenka keisti įpročius, sutrinka įprastas kasdienybės ritmas. Tačiau net ir palatoje skaičiau laikraščius, žiūrėjau žinių laidas per televiziją. Ir nesilioviau galvojęs, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje. Kaip man įprasta, svarstydavau, ką daryčiau vienu ar kitu atveju, jei dar eičiau prezidento pareigas. Jaudindavausi, kai išgirsdavau kokių nuviliančių žinių apie politinį gyvenimą, intrigas. Tai kartu gera terapija, nes išstumia iš galvos mintis apie ligą. Galiu sakyti, kad apie vėžį beveik visai negalvojau. Gydymas virto savotiška rutina – nuolatiniai kraujo tyrimai, injekcijos, gydytojų konsiliumai tapo kasdienybe.
Buvau nustebintas, kaip tvirtai Alma sutiko žinią apie mano ligą. Nė kiek nepanikavo, o taip kartais nutinka su vėžiu susidūrusiose šeimose. Ji tik stengėsi man padėti, rūpindamasi, kad kuo patogiau jausčiausi, kurdama ramią psichologinę atmosferą. Juokaujame, kad Alma tapo mano gydytojų asistente. Ji ne tik atidžiai kontroliuoja, kad aš laiku išgerčiau vaistų, bet ir pati, kai reikia, jų suleidžia. Išmoko tai daryti ne prasčiau nei profesionalios medicinos seserys.
Alma tapo stipriausia mano atrama. Sakau ir sakysiu: man labai pasisekė, kad sutikau artimą sielą. Sutartinai einame drauge daugiau kaip šešis dešimtmečius, dalydamiesi meile ir laime. Mūsų idealai – bendri, mus vienija tos pačios vertybės. Žmonės turi teisę skirtingai vertinti mano veiklos rezultatus, bet, atsigręžęs į nugyventus dešimtmečius, galiu drąsiai pasakyti, kad abu su Alma visą gyvenimą dirbome Lietuvos labui tiek, kiek įstengėme.
Jaučiuosi ramiai, nes žinau, kad savo pareigas atlikau sąžiningai, nesiekdamas jokios asmeninės naudos, dirbau nuoširdžiai ir nepadariau nieko, dėl ko dabar reikėtų apgailestauti.
Nors teko patirti netekčių, sveikatos problemų, sulaukęs garbaus amžiaus jaučiuosi laimingas. Galiu tik padėkoti likimui, dovanojusiam man ypatingą patirtį ir išgyvenimus. Todėl taip branginu ir sunkiausias gyvenimo akimirkas, ir iškiliausias sėkmės valandas. Ir nė kiek neabejoju, kad Lietuva keisis ir gražės. Tuomet dar geriau atsiskleis lietuvių tautos talentai, kurių net ir nelengvomis sąlygomis maža mūsų šalis išugdo labai daug.
Tikėjau ir iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos tikėsiu Lietuva. Tikiu lietuvių tautos kūrybine jėga, atsparumu, gebėjimu įveikti bet kokius sunkumus. Žinau, kad ateis laikai, kai mano šalis nė kiek neatsiliks nuo pažangiausių Vakarų valstybių. Mes jau šiame kelyje.