Žinomas lietuvių poetas ir literatūros tyrinėtojas profesorius Tomas Venclova teigia, kad Lietuva vis labiau provincialėja. Esą tai atsispindi ne tik kalbos politikoje, kai norima moterims nurodyti, kaip rašyti savo pavardes, ar bandymuose iš istorinės sąmonės ištrinti sovietmetį, bet ir draudimuose viešai kalbėti apie seksualumą. „Ta pati problema, kuri buvo sovietmečiu - visi kažko bijo”, - konstatuoja profesorius.
Tomas Venclova
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tomas Venclova – žinomas lietuvių poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas, šiuo metu dėstantis Yale (Jeilio) universitete. Išaugęs sovietams lojalioje šeimoje, tačiau anksti supratęs totalitarinio režimo absurdą, 1977 metais ryžosi emigruoti iš Lietuvos. Apsigyvenęs JAV, Venclova neilgai trukus tapo tarptautinio masto poetu, kurio kūryba gausiai verčiama į užsienio kalbas, įskaitant arabų ir japonų. Rašytojas daug keliauja, turi namus net keturiose pasaulio šalyse.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo „Santaros-Šviesos“. Koks jūsų santykis su šia organizacija, kaip į ją įsitraukėte? Kas apskritai yra „Santara-Šviesa“ jūsų akimis?

– „Santara-Šviesa“ buvo man šiek tiek pažįstama, kai gyvenau Lietuvoje sovietmečiu. Pro geležinę uždangą mus pasiekdavo leidiniai, turintys ryšio su „Santara-Šviesa“, o tai, žinoma, buvo labai naudinga to meto inteligentijai. Vėliau susipažinau su kai kuriais santariečiais, kurie atvažiuodavo į Lietuvą. Na, o kai patekau į Vakarus, mane, kaip naują ir smalsumo keliantį žmogų, kvietė įvairiausios emigrantų organizacijos: VLIK‘as, „frontininkai“, taip pat ir santariečiai.

Nors su niekuo neatsisakydavau pabendrauti, bet labai greitai supratau, kad santariečiai man artimiausi. Jie turėjo ir humoro jausmą, o tai man svarbu. Ir jų pažiūros buvo beveik tokios pačios, kaip mano bičiulių Lietuvoje ir mano paties.

Kokios tai buvo pažiūros?

– Tai buvo žmonės, dažniausiai jau baigę normalius vakarietiškus universitetus ir atsikratę kai kurių lietuviškų anachronizmų. Atsikratę provincialumo, perdėto prisirišimo prie smetoninės Lietuvos, prie kaimo. Atsikratę polinkių į tvirtą ranką, diktatūrą, protingai žiūrintys į kolaboravimo su nacizmu klausimą, kuo negalėjo pasigirti, pavyzdžiui, frontininkai. Santariečiai tuos dalykus vertino pagal vakarietiškos civilizacijos standartus.

Visiškai teisingas buvo jų požiūris, kad lietuviui reikia ginti kiekvieną skriaudžiamą, ar tai būtų lietuvis, ar žydas, ar juodaodis, ar Australijos aborigenas. O tokios pozicijos labai mažai kas emigracijoje laikėsi. Šią poziciją diegė Vytautas Kavolis, Karolis ir Mykolas Drungos, Liūtas Mockūnas. Kita santarietiška pozicija, vadinama „Veidu į Lietuvą“, emigracijoje kėlė pačių didžiausių diskusijų.

O kas norėta pasakyti tuo „Veidu į Lietuvą“?

– Norėta pasakyti, kad Lietuvoje, nors ir prislėgti komunistinės diktatūros, tebegyvena lietuviai, su kuriais reikia bendrauti ir jiems padėti. O tam reikia Lietuvą lankyti.

Didelė dalis emigracijos buvo prieš tai nusistačiusi, nors patyliukais Lietuvą vis tiek lankė, bet daug konspiratyviau ir svarbiausia daug labiau bijodami. Santariečiai turėjo tą gerą bruožą, kad jie daug mažiau bijojo. Jiems stigo lietuviško tipiško baikštumo.

Buvo kalbama: jeigu važiuoji, būtinai pateksi į KGB pinkles, tave užverbuos, perkrikštys į komunistinį tikėjimą. Nors niekam to faktiškai neatsitiko, bet vis tiek buvo sakoma: „santariečiai – „ružavi“, santariečiai - beveik komunistai“. Santarai artimas žurnalas „Akiračiai“ buvo vadinamas „maskviračiais“. Taigi santariečius kaltino, kad jie, kaip dabar kai kas mėgsta sakyti, „Latvių gatvės apmokami“. (Žinoma, rusų ambasados Latvių gatvėje tada dar nebuvo...)

O tai gal šitokios kalbos apie Santarą buvo skleidžiamos sąmoningai?

– Manau, tai iš dalies darė ta pati tuometinė „Latvių gatvė“, kadangi Santara jiems buvo žymiai žalingesnė už daugelį kitų emigrantų organizacijų. Santariečiai ne šiaip sau reiškė savo neapykantą sovietinei sistemai (tai nėra labai sunku), bet ją realiai klibino, veikė mūsų protus (o tai jau daug sunkiau).

Ar “Santara-Šviesa” labai pasikeitė, po Nepriklausomybės atgavimo persikėlusi į Lietuvą?

– Pasikeitė. Žmonės kiti, o pačių aktyviausiųjų jau nebėra. Perfrazuodamas Marką Tveną, nekukliai pasakysiu: „Deja, Kavolis mirė, Mockūnas mirė, aš irgi jau nekaip jaučiuosi.“

Yra nauja karta, daugelis jų išaugę Lietuvoje, čionykščiai.

O naujoji karta – tai Leonidas Donskis, Gintautas Mažeikis…

– Jie, galima sakyti, gana sėkmingai laikosi santariečių idealų.

O kokie idealai sudaro santaros esmę dabar, kai politinė padėtis yra gerokai pasikeitusi?

– Tai liberalaus, arba, sakyčiau, civilizuoto ir apsišvietusio požiūrio skleidimas visuomenėje. Taip buvo emigracijoje, taip ir dabar tebevyksta.

Jums atrodo, kad Lietuvoje dabar trūksta tokio požiūrio?

– O, žinoma! Trūksta, smarkiai trūksta.

Prieš mūsų interviu užsiminėte, kad norėtumėte pakalbėti apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, kurio pakeitimą neseniai vetavo Prezidentas Valdas Adamkus.

– Galiu pakartoti sąmojį, kurį sugalvojo Adamas Michnikas, buvęs lenkų disidentas, dabar tiesiog žymus jų visuomenės veikėjas. Jis pasakė: „Neturiu nieko prieš homoseksualistus, bet jų nesuprantu. O lesbietes labai gerai suprantu, nes man irgi patinka moterys.“ Mielai pasirašau po šitais Adamo Michniko žodžiais.

Dėl tos vadinamosios homoseksualizmo propagandos. Prisimenu, sovietmečiu mokiausi gimnazijoje. Apie seksą nebuvo kalbama nė žodžio, bet vis tiek visi apie jį viską žinojo iš bendraamžių, taip pat ir apie homoseksualizmą. O bendraamžiai dalydavosi savo žiniomis šiurkščiai, šlykštokai, labai dažnai - tiesiog klaidingai. Ir tai veikė vaikų psichologiją galbūt žymiai blogiau, negu dabar veikia viešoji sekso propaganda. Geriausia, kai apie tuos dalykus kalba ir moka kalbėti tėvai. Aš irgi turiu dukrą ir mano paties pozicija buvo tokia: ko Marytė bepaklaustų, tėvelis jai visada išsamiai, teisingai, civilizuotai atsakys. Net į pačius aštriausius klausimus. Ką gi, ji dabar sukūrė gerą šeimą ir yra jauna motina, nors puikiai žinojo ir apie lesbietes, ir visa kita.

O jūs nemanote, kad gal valstybei apskritai nederėtų pernelyg daug į tokius subtilius reikalus kištis?

– Į tokius reikalus valstybė neprivalo ir net neturi teisės kištis. Žinote, tarp daugelio mėgstamų ir garsių Lietuvos kultūrininkų buvo homoseksualistų, ir tai nekliudė jiems būti vertingais žmonėmis, padaryti indėlį į Lietuvos meną, Lietuvos žurnalistiką ir panašius dalykus. Juos niekinti arba laikyti žmonėmis, esančiais „už normalios visuomenės ribų“, mano manymu, yra visiška nesąmonė.

Neseniai teko kalbėti su Dainiumi Pūru, žinomu Lietuvos psichiatru ir visuomenės veikėju. Jo manymu, bet kurioje civilizuotoje šalyje, tarkime, kad ir JAV, prieš tokį įstatymo pakeitimą būtų sukilusi visas akademinis elitas. Lietuvoje šia prasme buvo visiškai tylu. Gal čia slypi kažkokia Lietuvos intelektualų problema?

– Ta pati problema, kuri buvo sovietmečiu - visi kažko bijo.

Dabar, matyt, bijoma visuomenės nuomonės. „Ką pasakys ponas N? Gal aš neteksiu prestižo? Juk esu tautos švyturys, tai negi skirsiuosi nuo daugumos? Gink Dieve, palikite mane ramybėj, aš apie tai nekalbu, aš į tai nesikišu“...

Bet dėl gėjų – dar tiek to. Mane labiau pykina, kad beveik nė vienas iš mūsų žymių inteligentų, laikomų tautos šviesuliais, nėra pasisakęs prieš ksenofobiją. Vienas kitas gal ir yra, bet visada su tam tikromis išlygomis ir visada labai atsargiai. O liūdna, nes Vakaruose kova su ksenofobija yra svarbiausia intelektualo pareiga. Sakyčiau, svarbesnė negu kova už savo tautą, nes savuosius ir be intelektualų visada atsiras kam ginti.

Sakykim, kad ir holokausto klausimas. Kodėl žydai faktiškai nekaltina dabartinės vokiečių kartos? Dėl to, kad vokiečių inteligentija labai aiškiai pasakė, ką ji apie tai galvoja. Mūsų inteligentai tiktai šaukia: „Nedrįskite mūsų kaltinti, kad mes žydšaudžiai.“ O reikėtų paprasčiausiai pasakyti: būti žydšaudžiu yra baisu, tačiau žydšaudžių mūsų tautoje yra buvę, ir, deja, ne taip jau mažai. Kol inteligentai tyli ir dar patyliukais juos gina, bando „suprasti“, pateisinti, tvirtina, kad jų skaičius labai perdėtas ir panašiai, tol, deja, yra pagrindo lietuvius kaltinti.

- Ar nėra taip, kad skirtingose šalyse požiūris į intelektualus ir jų vaidmenį visuomenėje yra skirtingas? Štai Lietuvoje kartais tenka išgirsti iš žmonių, kad „kam apskritai reikalingi tie veltėdžiai intelektualai?“ Tad kam jie reikalingi? Ir kodėl Lietuvoje kyla toks klausimas?

– Na, Vakaruose yra vadinamieji „public intelectuals“. Tie intelektualai, kurie dalyvauja viešajame gyvenime, rašo skaudžiomis temomis, kalba per televiziją. Leonidas Donskis būtų geras tokio intelektualo pavyzdys. Briuselyje galbūt nustos toks buvęs, o tai būtų liūdnoka, nes man atrodo, kad jis paprastai kalbėdavo protingai ir teisingai.

Taigi Vakaruose viešieji intelektualai yra labai reikalingi. Jie išjudina visuomenės nuomonę, ją koreguoja, reaguoja į klaidingus valdžios sprendimus. Jie yra tarsi mokytojai, dėstytojai, prieinami kiekvienam laikraščio puslapiuose, interneto portaluose arba televizijos ekrane.

Yra ir tokių žmonių, kurie rašo sudėtingą ezoterinę eseistiką. Platesnioji visuomenė juos turbūt gali pavadinti veltėdžiais, tačiau jiems lieka akademinis pasaulis. Ir šiame pasaulyje jie egzistuoja, rengia konferencijas, diskutuoja savitarpyje, rašo mokslinius ar filosofinius darbus. Žinoma, tuose darbuose pasitaiko niekų, bet visada atsiranda racionalus grūdas. Ir tas racionalus grūdas, laikui bėgant, per viešuosius intelektualus iš akademinių diskusijų pasiekia ir platesnę visuomenę. Tuomet pasirodo, kad ir tai yra reikalinga, nors kartais tai ilgokai užtrunka. Toks labiau ezoterinis intelektualas buvo Vytautas Kavolis, kurį skaityti man kartais ir pačiam sunkoka. Vokietijoje, tarkime, toks buvo Adorno, tebėra Habermasas, Prancūzijoje – Derrida...

O amerikiečiai jau yra supratę tą intelektualų vaidmenį?

– Manau, kad taip. Dauguma amerikiečių yra tų dalykų išmokę, o anglai dar labiau.

O kokie Jums pasirodė amerikiečiai, kai tik emigravote? Kokia pasirodė Amerika, atvykus ten iš Tarybų Sąjungos?

– Na, iš pradžių patekau į Prancūziją ir tris savaites ten išbuvau. Paryžius man labai patiko - sunku įsivaizduoti, kad Paryžius nepatiktų. Yra net toks humoristinis posakis: kuo Paryžius skiriasi nuo vyro? Tuo, kad Paryžius visada Paryžius, o vyras – ne visada vyras. Iš ten patekau į Ameriką. Patekau į Niujorko metro ir išsigandau.

Niujorko metro yra vienas neestetiškiausių ir netvarkingiausių reginių pasaulyje. Palyginti kad ir su Maskvos metro, Niujorko metro yra dvokianti skylė (dabar jau kiek pasitaisė, bet ne ypač). Antra vertus, pati Amerika kai kuriais atžvilgiais panašesnė į Tarybų Sąjungą negu Europa.

Kuo?

– Panašumo turi architektūra, taip pat gyvenimo stilius ir žmonių charakteris. Amerikiečiams būdinga „platesnė natūra“, jie lengviau bendrauja. O štai Europoje tu visada jautiesi trupučiuką svetimas. Ta prasme amerikiečių charakteris „rusiškesnis“ negu anglų arba prancūzų. Žinoma, yra skirtumų, bet yra ir tas panašumo momentas.

Arba štai - kad ir peizažas. Peizažas ten dažnai labai nesmagus, industrinis, žymiai labiau primenantis Rusiją negu kokią Šveicariją. Europoje visai kas kita: kotedžai, gotikinės bažnyčios, grožis, tvarka. Amerikoje nei grožio, nei tvarkos taip lengvai nepamatysi. Nebent turtinguose, prestižiniuose rajonuose, tačiau ir tai klausimas, nes jų vilos dažniausiai būna labai neskoningos. Taigi ir vėl panašumas į Rusiją.

Nepasakyčiau, kad mane tai būtų labai džiaugsmingai nuteikę. Aš ir dabar, kai turiu laisvo laiko, stengiuosi jį praleisti ne Amerikoje, bet Europoje.

O kur yra Jūsų namai?

– Galiu pakartoti tai, ką pasakiau šiandien per televiziją. Kai pabūnu Vilniuje ilgesnį laiką, sakau žmonai - laikas namo į Niū Heiveną. O kai pabūnu Niū Heivene ilgesnį laiką, sakau – laikas jau namo, į Vilnių.

Manau, kad turėti ne vienintelius namus yra geras dalykas. Suteikia „stereoskopinį“ regėjimą, tarsi žiūrėtum dviem akim, o ne viena. Tuomet gali matyti daiktų gelmės dimensiją. Panašiai yra naudinga mokėti dvi kalbas.

Ar jums neatrodo, kad kai kalbi kita kalba, kartais jautiesi vos ne kitu žmogumi?

– Iš tiesų, jautiesi kitu žmogum ir išmoksti suprasti pasaulį trupučiuką kitoniškai. Yra filosofinė lingvistinė teorija, vadinama Whorfo (Vorfo) teorija, kuri tvirtina, kad kalbų įvairovė labai naudinga žmonijai, nes kiekviena kalba duoda truputį kitokį požiūrį į tikrovę, kitokį jos modelį.

Apylaisviai moku keturias kalbas ir dar trimis skaitau. Manau, kad gyvenime man tai davė tik naudos, ir, tikiuosi, nė trupučio nepakenkė mano lietuvių kalbai. Kartais savo kalbą gal netgi labiau pamilsti, mokėdamas kitas kalbas. Daugelis mūsų inteligentų bijo dvikalbystės, o aš manau, kad dvikalbystė ar trikalbystė lietuviui paprasčiausiai būtina. Visi islandai yra dvikalbiai ar trikalbiai, o graži ir archajiška islandų kalba niekur nedingo.

Turbūt Lietuvai dažnai trūksta tokio kosmopolitinio, šiek tiek laisvesnio požiūrio.

– Be abejo, trūksta, ir iš esmės tai yra sovietmečio palikimas. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų.

O kas sudaro lietuviško tapatumo esmę?

Mano manymu, pirmiausia tai yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai. Reikia atsiminti, kad kalbos irgi negalima konservuoti. Antai profesorius Balčikonis visą gyvenimą lietuvių kalbą valė nuo žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurios, jo manymu, buvo nelietuviškos ir netinkamos. Viename Smetonos laikų feljetone rašoma: Balčikonis lietuvių kalbą jau tiek „išvalė“, jog žodžių užtenka nebent pirkiai aprašyti – sudėtingesnei temai jau pritrūksta. Mano manymu, tokios tendencijos – jų, deja, yra ir dabar, - virsta primityvėjimu ir provincialėjimu.

Turbūt kaip pavyzdys čia tinka kai kurių intelektualų pasipriešinimas tam, kad moterys galėtų rašyti savo pavardes be lietuviškų priesagų...

– Moteris (beje, ir vyras) turi teisę rašyti savo pavardę taip, kaip jai patinka. Nebijokite, vis tiek bus pakankamai tokių, kurios norės būti –aitėmis ar –ienėmis. Tų, kurios rašys tiesiog –ė, visuomet bus mažuma.

Beje, neseniai „Akiračiuose“ mano bičiulis Zenonas Rekašius teisingai rašė, kad iš lietuvių kalbos be reikalo „išjotas“ žodis, kuris angliškai vadinasi „next“. Sovietmečiu sakydavome „sekantis“, bet kalbininkai pareiškė, kad tai lietuvių kalbos darkymas ir turi būti sakoma „kitas“.

Taip, tai rusicizmas.

– Ak, rusicizmas. Gal anglicizmas būtų dar ne taip baisu, bet jau rusicizmas - tai labai baisu. Štai troleibuse sako „kita stotelė – Pamėnkalnio“. Kitų stotelių tame maršrute bent penkiolika, o visame Vilniuje – keli šimtai. Rusicizmas šiuo atveju teikia daugiau informacijos, tai kuriems galams su juo kovoti?

Sakysim, anglai visiškai nebijo, kai į jų kalbą prasiskverbia ar tai lituanizmas (o yra ir tokių atvejų), ar tai slavizmas, ar tai jidišizmas, ar koks nors Amerikos indėnų žodis. Dėl to anglų kalba yra tokia stipri ir dėl to ji nugali.

Jūs minėjote, kad lietuvišką tapatybę sudaro ne tik kalba, bet ir istoriniai atsiminimai. Ar nemanote, kad istoriniai atsiminimai yra tarsi atsirenkami? Pavyzdžiui, kartais linkstama iš Lietuvos istorinės atminties išvis išbraukti tuos penkiasdešimt metų sovietinės okupacijos.

– Linkstama, bet jų niekur neišbrauksi. Ir kuo labiau juos stengsiesi išbraukti, tuo labiau į juos įklimpsi. Reikia paprastai, logiškai, ramiai ir kiek įmanoma tolerantiškai svarstyti to laikotarpio palikimą. Tik tada ir atsikratysi sovietiškų papročių.

Bet juk daugybė sovietmečiu parašytų knygų buvo sudraskyta, kai staiga pasikeitus santvarkai jos nebeįtiko naujam mąstymui.

– Ir tai yra blogai. Tai yra sovietizmas, išverstas į išvirkščią pusę ir paverstas patriotiniu. Bet vis vien sovietizmas.
Pavyzdžiui, šiandien vėl skaičiau kažkokiame laikraštyje diskusiją apie išdavystę. Esą emigrantai, kurie dabar palieka Lietuvą, yra išdavikai, ir juos reikia bausti. Žinote, nuo tokio diskurso, nuo tokio kalbėjimo būdo labai netoli ligi cenzūros, autoritarizmo, gal net totalitarizmo. Žodžiais „išdavikas“, „griežta bausmė“, „nusikaltimas“ švaistėsi sovietai. Mes neturime to daryti.

- Baigiant mūsų pokalbį norėčiau jūsų pasiteirauti apie kadenciją baigiantį Prezidentą Valdą Adamkų. Jis yra senas santarietis ir, kiek žinau, jūsų draugas.

– Na, esu su juo pažįstamas nuo JAV laikų, bet tegul jis pats sprendžia, ar mes esame draugai. Bent jau niekada nebuvome priešai.

Tad kaip jūs vertinat jo prezidentavimą?

– Labai gerai. Sakiau tą Santaroje ir pakartosiu, kad jis buvo Dievo palaima Lietuvai. Ne tiek dėl vienokių ar kitokių savo sprendimų, kurių, kaip visada, buvo ir ginčytinų, o dėl to, kad reikiamu momentu užpildė pavojingą spragą. Lietuva sovietmečiu neturėjo galimybės išsiauginti normalios politinės klasės. Taigi, kol nebuvo žmonių, galinčių normaliai užsiimti politika, o buvo tik pokomunistai ir asmenys, nemokėję nieko kito, tik kovoti su komunizmu ir rusiškuoju imperializmu (reikėjo ir to, bet to anaiptol neužtenka), buvo reikalingas tarpinis žmogus, kuris deramai atstovautų Lietuvai ir išlaikytų ją daugmaž normalią. V.Adamkus tą vaidmenį puikiai atliko. Tikiuosi, dabar jau galima išsirinkti Prezidentą iš Lietuvos žmonių, kuris bus bent jau ne blogesnis už V.Adamkų.

Vis dėlto Adamkus dabar smarkiai kritikuojamas dėl savo neveiklumo, ypač per antrąjį kadenciją.

– Galiu pasakyti, kad paprastai antroji kadencija visada būna truputį silpnesnė nei pirmoji, netgi labai gerų prezidentų. Be to, ir amžius.

Kaip žiūrite į visokias sąmokslo teorijas?

– Na, sąmokslo teorijos kalba, kad visą pasaulį valdo tamsios ir galingos jėgos, o pati galingiausia iš jų yra KGB. Tokių teorijų labai daug prisiklausiau sovietmečiu, ir jos yra naudingos tiktai KGB, nes, jeigu mes tomis teorijomis tikėsime (kaip dažnas tiki), ir bus didžiausia KGB pergalė. Šiuolaikiniame pasaulyje KGB yra iš esmės visiškai pralaimėjęs, nes Rytų Europa išsivadavo iš jo varžtų, ir situacija čia daug geresnė nei buvo sovietmečiu. Pakartosiu tai, ką pasakė lenkų filosofas Lešekas Kolakovskis. Lenkijoje, kaip ir pas mus, sklido ir tebesklinda nuomonės, kad įvairūs vadai bei garsenybės buvo mokami KGB – girdi, tai paliudija patys KGB agentai. Į tai Kolakovskis pasakė: „Filosofinių tiesos definicijų yra daug. Vienos jų geresnės, kitos blogesnės. Dabar mums siūloma dar viena definicija – tiesa yra tai, ką sako saugumiečiai. Tokia definicija yra mažų mažiausiai ginčytina.“ Čia aš su Kolakovskiu visiškai sutinku.

„Atgimime” skaitykite:

Egzaminas ir abejonės
Šių metų valstybinio lietuvių kalbos egzamino rezultatai pernykščių
aistrų nesukėlė, tačiau abejojančiųjų jų objektyvumu netrūksta. Kodėl
abejonės įvertinimų teisingumu neišsisklaido, aiškinosi Andrius Raskazovas.

Karas su istorijos falsifikatoriais gali persikelti ir į Lietuvą
Pastaruoju metu Rusijoje itin suaktyvėjo kova su "kenksmingomis
istorijos falsifikacijomis": įsteigta speciali komisija, skelbiami
istoriją "teisingai" pateikiantys straipsniai. Ką tai žada Rusijos
kaimynėms, svarsto Anatolijus Lapinskas.

Taupus arklys
Kam pinigai, jei trūksta fantazijos? Apie valstybę, teisingumą, būtiną
visuotinį turto ir pajamų deklaravimą ir trijų šiaudų ekonomiką.
Neringa Lašienė.

Ar Prezidentė pažabos oligarchus?
Nesiėmus esminių mokestinių reformų, D. Grybauskaitės rinkimų pažadai
liks netesėti. Petras Navikas

Skolos šokiravo vilniečius
Vilniečiai sužinojo, kad už naminius gyvūnėlius savivaldybei yra
skolingi šimtus litų. Kvitus gyventojams išsiuntęs Gyvūnų registravimo
centras savo kaltės nepripažįsta. Džina Donauskaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Taikinyje atsidūrusioje Lietuvos darbo biržoje vyksta tikrai keisti dalykai (19)

Lietuvos darbo biržoje vyksta keisti dalykai. Ši svarbi institucija, turinti rūpintis šalies...

Nors mirk iš juoko: lietuvė surinko absurdiškiausius darbo pasiūlymus (73)

Minimalus atlyginimas už pilną darbo dieną penkerių metų darbo patirtį turinčiam buhalteriui,...

A. Vaišnys. Tarp rugpjūčio vardų ir ženklų – apie dramą, kuri nestatoma (1)

„ Kultūros ministerija skelbia Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių...

Traukiniu iš Kauno į Vilnių – greičiau nei per valandą (5)

Nuo šiol greičiausiu traukiniu nuvykti iš Kauno į Vilnių netruks nė valandos. „Lietuvos...

Butų nuoma Klaipėdoje ir Šiauliuose – miestai pajuto studentų mažėjimą (17)

Klaipėdos ir Šiaulių universitetuose mažėja studentų ir pokyčius jau pajuto šiuose miestuose...

Šiurpą kelianti istorija: dingusios švedų žurnalistės kūnas rastas smarkiai sudarkytas (52)

Jūroje netoli Kopenhagos rasti moters palaikai priklauso Švedijos žurnalistei Kim Wall, praeitą...

Dėl sukčiavimo teisiamam Mios vyrui – dar vienas smūgis (17)

Dainininkės Vilijos Pilibaitytės-Antanavičienės ( Mia ) vyras Nerijus Antanavičius ,...

Kaip per savaitę sureguliuoti cholesterolio kiekį kraujyje (16)

Mokslininkai tvirtina, jog cholesterol io lygį galima sureguliuoti be jokių vaistų - tiesiog...