T.Venclova. Aš dūstu

 (830)
423 m. prieš Kristaus gimimą, per Didžiųjų dionisijų šventę, Atėnuose buvo pastatyta Aristofano komedija „Debesys“. Konkurse tada ji užėmė tik trečią vietą: pirmąją gavo Kratinas už komediją „Butelis“ (apie paties dramaturgo kovą su alkoholizmu), antrąją – Amipsijus, apie kurį beveik nieko nežinome. Jų komedijos neišliko, o „Debesys“ skaitomi ligi šiol.
Tomas Venclova
Tomas Venclova
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Literatūriniu požiūriu tai bene geriausias Aristofano veikalas – su puikiais poetiškais chorais, be to, nemeluotai juokingas. Komedijos centre – sodietis Strepsiadas, šalia kurio namų įsirengė „mąstyklą“ filosofas Sokratas (tada jis dar buvo gyvas ir greičiausiai matė spektaklį). Strepsiadas – patriarchališkai doras žemdirbys, kurio sūnus, kaip paprastai būna, jau pasidavė naujoms madoms ir dėl to kelia tėvui nerimą. Gal tas Strepsiadas truputį komiškas, tačiau be jo, anot Aristofano, visuomenė ir valstybė nedelsiant sugriūtų. Svarbiausias daiktas jam yra tėvų priesaikai ir tautinės šventenybės. Jis žino, kad pridera tikėti senaisiais dievais – tiksliau, atlikti ritualus jų garbei. Jam viskas yra aišku, jis lengvai skiria gėrį ir blogį, juoda ir balta.

Tuo tarpu Sokratas pagal Aristofaną yra skeptikas ir reliatyvistas, bando vertinti daiktus ir įvykius įvairiais požiūriais, netvirtina, kad tėvai visada teisūs. Jis abejoja dievais – tradicinėmis vertybėmis, netgi drįsta juos neigti. Mąstanti asmenybė jam svarbesnė už kolektyvą, bendruomenę, tautą. Maža to, jis domisi ne tik Atika, ne tik savo demu, kaip Strepsiadas, bet ir kitais kraštais, netgi visata, tad yra aiškus globalistas, kosmopolitas. Šiandien daug kas įtartų, kad Sokratas yra žydas ar bent turėjo žydę motiną, o jei ne, tai jo žmona Ksantipė tikriausiai žydė. Bet tų laikų Atėnuose žydų nebuvo, ir apie juos vargu ar kas buvo girdėjęs – beje, kaip ir Jeruzalėje vargu ar buvo girdėję apie Atėnus.

Ką sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė siaurą, primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta „kosmopolitams“. Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams.
Tomas Venclova

Strepsiadas nesėkmingai bando mokytis „mąstykloje“, bet netrukus nusprendžia, kad Sokratas niekina tai, kas švenčiausia, ardo moralę, nuodija protus, tvirkina jaunuomenę, taigi silpnina tautos stuburą – ir dar pavojingu metu, kai vyksta Peloponeso karas. Komedijos gale jis padega „mąstyklą – joje ima pleškėti Sokratas su savo pasekėjais. Paskutiniai Sokrato žodžiai tekste – „Aš dūstu“. Autorius aiškiai stoja į Strepsiado pusę – taip Sokratui ir reikia. Beje, komedija yra įskundimas – kaip sovietmečiu sakydavome, donosas. Kaip visi žinome, Sokratas buvo atėniečių nuteistas ir turėjo išgerti taurę nuodų. Tiesa, tai įvyko daug vėliau, bet jo kaltintojai daugmaž kartojo Strepsiado argumentus.

Geroje dramoje nebūna taip, kad viena pusė būtų visiškai neteisi. Taip nėra ir Strepsiado bei Sokrato (tiksliau, Aristofano ir Sokrato) konflikte. Galima įžiūrėti tiesos ir kai kuriuose Strepsiado samprotavimuose. Bet, kad ir ką sakysi, vienas skirtumas akivaizdus – Sokratas nebūtų padegęs Strepsiado namų ir nebūtų įskundęs jo valdžiai.

Istoriškai laimėjo, kaip žinome, Sokratas. Mes apskritai gyvename jo pasaulyje – skepticizmo, laisvo mąstymo, tradicinių vertybių kritikos, globalizmo. Už tą pasaulį buvo brangiai sumokėta ir ligi šiol mokama, bet man jis mielesnis ar bent jau įdomesnis nei Strepsiado pasaulis. Jei būtų laimėjęs Strepsiadas, tiksliau, Strepsiado idėja, tai ligi šiol gyventume dorų, darbščių, patriarchališkų, tėvynę mylinčių žemdirbių bendruomenėse, nieko nežinančiose ir nenorinčiose žinoti apie tolimesnius kraštus bei visatą ir, beje, apsuptose nekenčiamų ir iš tikro pavojingų barbarų genčių. Strepsiado pasaulyje Sokrato nė pėdsakų nebūtų.

Tiesa, Strepsiadas ir negalėjo laimėti. Jeigu vieną kartą atsirado „mąstykla“, ji niekada neišnyks, nors tu ją šimtus kartų padeginėtum. Galų gale visada bus jos viršus.

Mūsų Sokratas buvo Vytautas Kavolis. Niekas tarp mūsų nėra nei Platonas, nei Aristotelis, nei net Ksenofontas. Bet turbūt nebus nekuklu, jei pasakysime, kad turime būti lietuviški faidonai, faidrai arba kritonai – mokiniai, atsakingi už savo mokytojo minčių sklaidą ir už jo atminimą.
Deja, šiandien Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, man knieti pakartoti Sokrato žodžius iš Aristofano komedijos: „Aš dūstu“. Turbūt ir V. Kavolis juos pakartotų. Beveik visi garsieji mūsų intelektualai pasuko arba pradeda sukti ne Sokrato, o Strepsiado keliu, nors jau du tūkstančius penkis šimtus metų – ir ne be pagrindo – manoma, kad intelektualui labiau dera Sokrato kelias.

Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George’as Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia labiau nei visų kitų. Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, – sako filosofas Arvydas Juozaitis. Jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu.

Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“. 

Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus, draudžiančius pasuose rašyti raidę „w“ ir platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). Luktelėkime ir, ko gero, atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.

Leonidas Donskis – vienas iš nedaugelio mūsų intelektualų, dar neatmetusių Sokrato priesaikų – viešai klausia: kas mums atsitiko? Deja, neatsitiko nieko ypatinga: panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tada laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti. Sovietinė sistema buvo atmesta pirmiausia ar net išimtinai dėl to, kad ji, daugumos nuomone, kėlė mirtiną pavojų tautai.

Iš tikrųjų reikalas nebuvo toks paprastas. Sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių. Pirma, ji buvo ekonomiškai neįgali – stūmė imperiją, taigi ir Lietuvą, į vargą ir beviltišką atsilikimą. Antra, ji gėdingai varžė žodį, mintį ir sąžinę, skatino melą bei konformizmą. Trečia, ji izoliavo mus nuo pasaulio, taigi nuo naujų idėjų, mokslinių ir buitinių pasiekimų. Savo ruožtu tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tai neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba neišnyko, net nesumažėjo per penkiasdešimt su viršum metų.

Stalino laikais sovietai mąstė ne tautinėmis, bet klasinėmis, o vėliau, po Stalino, grynai pragmatinėmis kategorijomis: jei tu nesipriešinsi mūsų valdžiai, tai nebūsi naikinamas ir galėsi daryti karjerą, kad ir kuriai tautai priklausytum. Kitas dalykas – tavo mentalitetas ir moralė: juos mes suksime ta linkme, kuri mums paranki.

Ką sovietams tikrai rūpėjo padaryti, tas jiems ir pavyko: savo valdinius, kad ir kokia kalba jie kalbėtų ir kuo save laikytų, jie smarkiai demoralizavo, įdiegė siaurą, primityvų mentalitetą, kurio dalis, beje, buvo ir ksenofobija, ir neapykanta „kosmopolitams“. Iš esmės jie puikiai užkonservavo kaip tik tokią lietuvių tautą, kokia patinka mūsų pseudointelektualams.

Provincialumą, beje, palaiko ir stiprina faktas, kad Lietuva visada buvo – nors nebėra – agrarinė, sodiečių visuomenė. Jį stiprina nauji istorijos reiškiniai – didėjanti nelygybė, naujoviška beatodairiška korupcija, pasaulinė ekonomikos krizė ir dėl to atsiradusi vartotojiškų siekių frustracija (kaip tik dėl tokių dalykų kadaise atsirado nacizmas ir, beje, komunizmas).
Tomas Venclova

Sąjūdžio laikais lengviausia buvo išjudinti mases pabrėžiant tautinį elementą, nes tai nereikalauja gilesnės refleksijos – į tautinius šūkius dauguma reaguoja automatiškai ar beveik automatiškai, tautinė savigarba yra savaime kilnus dalykas. Tų laikų entuziazmas buvo gražus, o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos. Bet šiandien regime ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę. Bent penkiasdešimt metų, o gal ir ilgiau (jei turėsime galvoje Antano Smetonos autoritarizmo laikotarpį) Lietuvoje stigo normalios, „sokratiškos“ intelektualios terpės. Žmonės įprato mąstyti vien tautinėmis kategorijomis, prarado norą ir sugebėjimą pripažinti, kad esama kitokių kategorijų, kitokių vertybių – kartais net svarbesnių. Įsivyravo primityvus, nereflektuojantis nacionalizmas – sakyčiau, „strepsiadiškas“ savojo demo kultas, noras įamžinti uždarumą ir provincializmą.

Provincialumą, beje, palaiko ir stiprina faktas, kad Lietuva visada buvo – nors nebėra – agrarinė, sodiečių visuomenė. Jį stiprina nauji istorijos reiškiniai – didėjanti nelygybė, naujoviška beatodairiška korupcija, pasaulinė ekonomikos krizė ir dėl to atsiradusi vartotojiškų siekių frustracija (kaip tik dėl tokių dalykų kadaise atsirado nacizmas ir, beje, komunizmas). Nesinori sakyti, bet turbūt netenka abejoti, kad daugelis mūsų intelektualų, dabar pasukusių Strepsiado keliu, niekada nebuvo tikri intelektualai – veikiau karjeristai, kuriems nepavyko visuomenėje užimti vietos, atitinkančios jų troškimus, ir kurių frustracija puikiai atliepia platesnių sluoksnių frustraciją.

Nesunku pastebėti, kad šioje bėdoje nesame vieniši. Agresyvi ksenofobija, izoliacionizmas, itin tamsybinis klerikalizavimas puikiai pastebimi Lenkijoje – gal net labiau nei Lietuvoje (mūsų Bažnyčia ne tokia įtakinga, bet ir ne taip toli nukrypusi į dešinę). Tiesa, Lenkijoje gajesnis ir protestas prieš tuos reiškinius – yra stipri, net galinga intelektualų grupė, nuo Adamo Michniko ligi Andrzejaus Wajdos, kuri puikiai analizuoja ir stabdo. Dar blogiau yra Vengrijoje ir Slovakijoje, kur fašistavimo tendencijos toli prasiskverbė į valdžią, o pasipriešinimo joms ne tiek daug. Bet apsiribokime lietuvišku pasauliu.
Tėvynę, tautą ir lietuvybę dera mylėti.

Pridursiu, kad man asmeniškai lietuvių tautos ir kalbos klestėjimas yra ypač svarbus, nes esu ne tik publicistas, bet pirmiausia poetas, taigi man rūpi lietuviško žodžio likimas. Tiesiog rūpi turėti skaitytoją – ne tik šiandien, bet ir ateityje. Tačiau nesutinku, kad dera mylėti tik tokią tėvynę, tautą ir lietuvybę, kokias įsivaizduoja daugelis mūsų filosofų ir nefilosofų – reikia jas mylėti ir baigta, jokiu būdu jų nereflektuoti. Tauta, anot tų filosofų ir nefilosofų, be galo silpna ir menka – jei neaptversi jos tvora, geriausiai net spygliuota viela, ji nedelsiant sužlugs. Be to, ji būtinai turi turėti priešų.

Lietuvoje populiari nacistams artimo mąstytojo Carlo Schmitto doktrina, nors jos rėmėjai gal net negirdėjo to vardo. Remiantis ja, tautą, visuomenę integruoja ir palaiko tik priešo įvaizdis. Labai geri C. Schmitto mokiniai, irgi ne visada apie jį girdėję, buvo sovietai. Mes irgi dažnai netikime, kad Lietuva gali išlikti laisvės sąlygomis, neturėdama ir pati nesikurdama sau priešų. Mums netelpa galvoje, kad pasaulis gali būti ne toks jau blogas, o pasaulinė politika nebūtinai mums žalinga.

V. Radžvilas kalba apie Lietuvos išvalstybinimą, nutautinimą, valstybinės ir tautinės sąmonės dekonstrukciją ES. Kad ir keista, iš dalies su juo sutinku. Taip, dekonstruojama anachroniška XIX amžiaus ir Smetonos laikų valstybinė ir tautinė sąmonė, kurią užkonservavo sovietmetis ir kurią dekonstruoti seniai laikas. Turi atsirasti nauja valstybinė ir tautinė sąmonė, tokia kaip dabartinių vokiečių, anglų ar prancūzų, o ne tokia kaip lenkų „Radio Maryja“ arba rusų Dugino bei Prochanovo.

„Mano adresas ne namas ir ne gatvė – mano adresas Europos Sąjunga“, – toliau ironizuoja V. Radžvilas. Taip, mano adresas – ne menkutė, izoliuota, visų aplinkui neapkenčianti ir bijanti Lietuva, o Lietuva Europoje, Lietuva pasaulyje. Lietuvos valstybės interesas yra įsitraukimas į globalinį ryšių tinklą, į kurį, beje, pamažu įsilieja ir tradiciniai mūsų priešininkai, o ne atsitvėrimas nuo jo. ES, kad ir kokia ji būtų, kad ir kokias krizes išgyventų, keičiasi ir auga, ji yra Sokrato, o ne Strepsiado puseje. Tapatinti ją su SSRS yra piktybiška demagogija – šiaip ar taip, kiekvienas lietuvis žino, kuo skiriasi Kolyma nuo Dublino ar Londono.

Gyvename epochoje, kai pradeda keistis pati tautos sąvoka. Pirmiausia, interneto ir lėktuvų epochoje silpnėja tautos ir teritorijos ryšys. Šiandien galima būti lietuviu ir vaisingai dalyvauti Lietuvos gyvenime, net jei tavo svarbiausias būstas yra kitame žemyne. Žinoma, tam reikia protingai išspręsti Lietuvos pilietybės klausimą. Antra, tautybė tampa ne tiek protėvių kilmės, kiek laisvo pasirinkimo reikalu. Daugelį apima stačiai rasistinis siaubas pagalvojus, kad lietuviu gali būti laikomas vietnamietis arba juodaodis, jei jis gyvena Lietuvoje, turi jos pilietybę, vykdo piliečio pareigas ir kalba lietuviškai. Bet toks yra vienintelis humanistinis ir šiuolaikinis, tad vienintelis priimtinas požiūris.

Beje, visa tai nėra didelė naujovė. Ne tik žydų, bet ir airių dauguma gyvena diasporoje, ir tai anaiptol nekenkia nei Izraeliui, nei Airijai. Italų, graikų ir kitos diasporos taip pat didžiulės, bet Italija ir Graikija dėl to nežuvo. Antra vertus, Europos valstybės priėmė ir tebepriima daugybę imigrantų. Kad ir kokios būtų su tuo susijusios problemos, kad ir kiek jas bandytų išpūsti rasistai, nė viena ES tauta nerodo nutautėjimo požymių. Beje, be imigrantų daugelis jų seniai būtų žlugusios ekonomiškai, taigi ir valstybiškai, ir tautiškai.

Nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jei įmanoma, tai žalinga. Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas, paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų. (...) Jei kas nori gyventi tobulai nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai to prašom nesiūlyti.
Tomas Venclova

Esama taip pat psichologinio komplekso, kurį pavadinčiau „nepriklausomybės fetišizmu“. Savarankiškas, nieko neribojamas valstybingumas laikomas absoliučia ir pirma vertybe, nepalyginti svarbesne už demokratiją, žmogiškumą ar sveiką protą. Tą požiūrį bandoma remti emocijomis ir ekstatiškomis liturgijomis. Bandymai jį modifikuoti ar kvestionuoti apibrėžiami kaip valstybės išdavimas, baustinas griežčiausiomis bausmėmis ligi sušaudymo imtinai. Girdi, tuo paniekinami tautos ilgaamžiai žygdarbiai ir kančios.

Nepriklausomybė nėra tikslas sau – tai būdas užtikrinti tautos gerovę. Žinoma, tai tinkamiausias būdas, todėl visą savo sąmoningą gyvenimą pasisakydavau ir dabar pasisakau už nepriklausomą Lietuvą. Bet nepriklausomybė be jokių apribojimų praktiškai neįmanoma, o jei įmanoma, tai žalinga. Ji yra anachroniškas mentalinis konstruktas, paveldėtas iš XIX amžiaus svajotojų. Beje, ateityje (tiesa, gana tolimoje) nepriklausomas valstybes iš viso galbūt pavaduos globalinė sąjunga, kurios bruožai pastebimi ir dabar: tai anaiptol nereiškia, kad išnyks tautiniai skirtumai, kalbos ir tradicijos. Absoliučiai nepriklausoma šių dienų pasaulyje yra nebent Šiaurės Korėja; visos kitos šalys, įskaitant JAV ir Rusiją, daugiau ar mažiau riboja savo veikimo laisvę atsižvelgdamos į kitų interesus (būna, kad ir neatsižvelgia, bet tada yra pelnytai baramos). Jei kas nori gyventi tobulai nepriklausomoje Šiaurės Korėjoje, tegu gyvena, bet tautai to prašom nesiūlyti.

Iš viso kurti fetišą, stabą iš valstybės – nepriimtina praktika, nes ji pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą, privalomą ir krikščioniui, ir šiaip jau mąstančiam žmogui. Emocijos ir ekstatiški ritualai yra gana pavojingas daiktas – tuos metodus naudojo ir nacizmas, ir stalinizmas. Šių dienų valstybės remia savo teisę egzistuoti ne protėvių žygdarbiais ir kančiomis, o tuo, kaip funkcionuoja jų ekonomika, teisė, administracija, savivalda. Šiose srityse, deja, dar maža kuo galime didžiuotis.
Ksenofobija ir izoliacionizmas akivaizdžiai veikia mūsų santykius su kaimynais. Esu ne kartą kalbėjęs apie pavojingą „lietuviškąją triadą“ (sakyčiau, lietuviškąjį Bermudų trikampį) – nesutarimus su rusais, lenkais ir žydais, arba su Rusija, Lenkija ir Izraeliu.

Santykiuose su Vilnijos lenkais ima veikti tragiškas grįžtamasis ryšys: vienų nenuolaidumas stiprina kitų nenuolaidumą. Ko gero, tas grįžtamasis ryšys veikia nuo 1939 m. Kai Vilnija grįžo Lietuvai, daugelis tenykščių gyventojų dar nesunkiai galėjo pakrypti Lietuvos pusėn. Dažnas jų sutiko ir net norėjo vadintis lietuviu, tik kitonišku, lenkiškai kalbančiu, išlaikančiu ryšį su lenkų kultūra. Tai buvo tiesiog sudėtingesnė tautinės sąmonės forma, būdinga tokiems žmonėms kaip Mykolas Riomeris. Kiti, kaip žinoma, aiškios tautinės sąmonės išvis neturėjo. Treti buvo nevietinės kilmės lenkai, tačiau tai nereiškė, kad juos derėjo diskriminuoti. Bet jau 1939 m. prasidėjo įkyrus ir beatodairiškas krašto lietuvinimas, visiškai neatsižvelgiąs į jo ypatingumus, į sudėtingas ir ne tokias sudėtingas sąmonės formas. Jis buvo pagal išgales tęsiamas nacių okupacijos metais. Tai lėmė nepalankų Lietuvai lūžį – vietos žmonės įpyko ir pasirinko ne lietuviškumą, o lenkiškumą. Buvo ir kitokių priežasčių, bet, manau, nėra jokios abejonės, kad tokią plėtotę nemaža dalimi lėmė mūsų siaurakakčiai patriotai.

Šiandien ne vienas mūsų politikas laiko lenkus ir kitas etnines mažumas nelojaliomis ex definitione, o jau jų bendruomenių vadovus – tiesiog penktąja kolona. Net jei laikysimės tokio požiūrio, kuris man atrodo klaidingas, – valstybės interesas yra penktąją koloną ne didinti, o mažinti; ne stumti kitataučius nuo savęs, nuolat juos puldinėt, pabrėžti jų priešiškumą ir demaskuoti jų kėslus, o priešingai – juos prie savęs įvairiais protingais būdais, taip pat ir nuolaidomis, traukti.
Santykiuose su žydais nematyti nieko nauja. Ir toliau pykstama ant Efraimo Zuroffo, bandoma pagrįsti „dvigubo genocido“ teorija ir reikalaujama: „Nedrįskite mūsų vadinti žydšaudžių tauta.“

Lieku optimistas: po nepriklausomybės atgavimo, po ekonominės bei politinės transformacijos ateis laikas ir mentalinei transformacijai. Bet reikia prie jos prisidėti, o ne pasiduoti tiems, kurie bando įamžinti prieštvaninį mentalitetą.
Tomas Venclova

Be abejonės, lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Bet, deja, pastarųjų metų praktika duoda pagrindo vadinti lietuvius žydšaudžių advokatų tauta. Kad ir ką manytum apie Efraimą Zuroffą, jo teisybė, kai jis sako, jog lietuviai, kitaip nei kroatai, nenuteisė nė vieno žydšaudžio. Atvirkščiai: visuomenės ir teismų neartikuliuotas, bet aiškiai juntamas nusiteikimas buvo, kad visas tokias bylas dera tyliai sabotuoti. Nesame pribrendę tam, kad suvoktume: neleistina teisinti ir remti nusikaltėlio tik todėl, kad jis etninis lietuvis (laikąs save patriotu), o jo aukos ir ieškovai – nelietuviai.

Sakiau ir sakysiu, kad šioje srityje buvo padarytos dvi didelės klaidos, kurias anksčiau ar vėliau reikės ištaisyt. Pirmoji klaida susijusi su 1941 m. laikinąja vyriausybe. Būtina be jokių išlygų pareikšti, kad naujoji Lietuva kategoriškai neįtraukia šios tradicijos į gerbtinų ir sektinų tradicijų gretas. Laikinoji vyriausybė iš esmės nesiskiria nuo Tiso vyriausybės Slovakijoje ir Paveličiaus vyriausybės Kroatijoje, kurių nė vienas rimtas istorikas nelaiko teigiamu daiktu. Vadiname jos narius patriotais – subjektyviai jie tokie ir buvo, – bet negalima gerbti patriotų, padariusių savo kraštui didžiulę žalą, kurios ligi šiol nepajėgiame išsrėbti.

Juk jie pakenkė Lietuvos prestižui labiau nei kitas Lietuvos priešas. Jei leistinas „alternatyvinės istorijos“ eksperimentas, įsivaizduokime, kad Lietuvą 1944 metas išvaduoja Vakarų sąjungininkai ir į ją grįžta Stasys Lozoraitis, tuo metu nominali valstybės galva. Be abejonės, tada būtų tekę (kad ir nenoromis) surengti laikinosios vyriausybės procesą, kaip Prancūzijoje buvo surengtas Pétaine’o procesas. Pétaine’as irgi buvo patriotas, nusipelnęs Prancūzijai karo lauke, ir norėjo išsaugoti jos nepriklausomybę, nors ir sąjungos su Hitleriu kaina. Kai kurie Laikinosios vyriausybės nariai gali būti išteisinti, bet tikrai nė vienas jų nebūtų gavęs ordino ir nebūtų paskelbtas tautos patriarchu. Priminsiu, kad po karo Lozoraitis, o kurį laiką ir VLIK’as nuo jų gana aiškiai atsiribojo.

Antra klaida – genocido sąvokos infliacija, nutrinanti skirtumus tarp holokausto ir kitų totalitarinių nusikaltimų (beje, tą infliaciją dar prieš atgaunant nepriklausomybę skatino mūsų emigrantai). Vilniaus centre esantį muziejų derėtų vadinti ne genocido muziejumi, o, pavyzdžiui, komunizmo nusikaltimų muziejumi. Kitaip jis visada generuos įtampą ir trintį, ne tik prieštaraujančią sveikam protui, bet ir žalingą Lietuvos valstybės interesui.

Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Bet nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilniaus krašto lenkų, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą). Pagal jų peršamą poziciją, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, bet sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą).

Bet kokie Rusijos veiksmai, sekant tuo požiūriu, turi piktų intencijų. Kiekvienas Rusijos priešas – net jei jis neatsakingas, nekompetentingas arba ne itin civilizuotas – automatiškai yra Lietuvos draugas. Jei Rusijai sekasi, tai baisu, jei nesiseka, tai didelė laimė; Rusijos klestėjimas, ekonominis ir kultūrinis atgimimas būtų baisiausia, kas gali ištikti jos kaimynus ir pasaulį. To nesupranta naivūs arba savanaudiški Vakarai, kurie baigia su Rusija susitarti, pasmerkdami mus nevisiškai aiškiam, bet, be abejonės, klaikiam likimui. Visa tai primena karikatūrą, kurią neseniai mačiau lenkų žurnale. Du sodiečiai sėdi ant potvynio apsemtų namų stogo. Vienas jų sako: „Vajėzau! Ką tas Putinas dar prasimanys.“

Mano prognozė būtų kitokia: ekonominės bei demografinės priežastys privers ir jau verčia Rusiją destalinizuotis, nors tame kelyje pasitaiko ir gali pasitaikyti nesimpatingų vingių. Galima ne be tam tikro pagrindo tikėtis Rusijai tokios išeities, kokią savo metu pasirinko Mustafos Kemalio Turkija. Turkai nebesvajoja apie imperiją ir niekam nėra mirtinai pavojingi – nei bulgarams, nei serbams, nei graikams, net armėnams. Jie, beje, yra NATO nariai – drauge su graikais, su kuriais ne per seniausiai kovėsi ir ligi šiol nesutaria dėl Kipro.

Rusija, panaši į Kemalio Turkiją, atitiktų mūsų, nors ir ne mūsų amžinai konfrontuojančių ir nieko kito nemokančių politikų, interesus. Neturėtume savo nuolatiniu nepasitikėjimu bei tolydžio pabrėžiamomis pretenzijomis kliudyti tokiai Rusijai atsirasti. Be kita ko, nesibaigiantis sąskaitų suvedinėjimas su Rusija ir senųjų žaizdų demonstravimas turbūt jau darosi įkyrus gyventojų daugumai.

Grįžkime prie Aristofano. Kas mums lieka dabartinėje ne itin linksmoje situacijoje? Savo nuomonės skleidimas ir gynimas, net jei prieš ją būtų tautos ar bent tautos intelektualų dauguma. Maži, bet atkaklūs būreliai, nedidelės, bet padorios „mąstyklos“. Į tai, galimas daiktas, bus pasakyta: „Jūs reikalaujate tolerancijos, bet jūs netolerantiški mums, tikriesiems Lietuvos patriotams.“ Taip nėra: mes tik draudžiame drausti, draudžiame prievartauti.

Esame už normalias demokratines praktikas. Gali nesutikti su gėjais ir net jų nemėgti, bet negali jų plūsti ir apmėtyti akmenimis. Gali pasisakyti prieš imigraciją, bet negali niekinti, mušti ir žiauriai deportuoti imigrantų. Gali turėti savo politiką, bet negali dieną naktį skelbti tos politikos priešininkų išdavikais ir svetimųjų agentais, kuriems nėra vietos Lietuvoje. Gali diskutuoti (mes neslėpsime, kad tavo nuomones laikome klaidingomis ar anachroniškomis), bet negali diskriminuoti. O jei bandysi įvesti fašistoidinę, neototalitarinę tvarką – turėsi skaitytis ne tik su Briuselio nepasitenkinimu, bet pirmiausia su pilietiniu nepaklusnumu ir pasipriešinimu. Summa summarum lieku optimistas: po nepriklausomybės atgavimo, po ekonominės bei politinės transformacijos ateis laikas ir mentalinei transformacijai. Bet reikia prie jos prisidėti, o ne pasiduoti tiems, kurie bando įamžinti prieštvaninį mentalitetą.

„IQ. The Economist partneris Lietuvoje“
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Pjūvis

A. Vaškevičius. Taip, estai. Ir vėl tie estai (22)

Taip, estai. Ir vėl tie estai, pasiskelbę kuriantys „superministeriją“. Lietuvoje atgarsiai ir rezonansai daugiau nei audringi. Artėjant rinkimams – nuostabiai patogi tema pasireikšti. Nuomonės, lentelės, diagramos tiesiog burbuliuoja viešosios erdvės katile.

N. Vasiliauskaitė. Meskite jas pro langą! (108)

Mėlynės, kuriomis neseniai kvietė dabintis „Pagalbos moterims linija“ (po to, feisbukiečiams sureagavus į šį hipsteriškai šmaikštų verslo planelį adekvačiai, kaip į kraupiai cinišką patyčią, savanorės paskelbė atsišaukimą, jog nepakęs savo puslapyje „piktų žmonių“, rašančių „destruktyvius ir nekultūringus“ komentarus ir viską, išskyrus padėkas, ištrynė) – visai neblogas pretekstas pamatyti, kad būtent taip veikia bemaž visas nevyriausybinis sektorius, visos pagalbos linijos, visi socialinio jautrumo centrai.

G. Mažeikis. Nereikia bijoti Sokurovo ir nepasitikėti savo laisvės galia (106)

Vladimiras Laučius sugretino režisierių Aleksandrą Sokurovą ir populiarios muzikos atlikėją Olegą Gazmanovą kaip analogiškos propagandos skleidėjus ir įvardijo Sokurovą net pavojingesniu, bent jau Lietuvos inteligentams. Leisiu su tokiomis griežtomis emblemomis ir greitais vertinimais nesutikti.

I. Makaraitytė. Neliko V. Uspaskicho lagaminų, neliko rinkimų kampanijos? (125)

Važiuojant iš Kauno ties Šilainiais, autostrados link, priešais šviesoforą atsiveria Remigijaus Žemaitaičio rinkiminis plakatas su briedžiuku fone. Gal ir ne briedžiukas ten, gal elnias, bet tikrai gyvis su ragais. Plakatas sumirgėjo akyse ir kurį laiką tikrai svarsčiau, kodėl R. Žemaitaitis Kaune pozuoja su miško gyvūnais. Bet politikai mėgsta provokacijas gamtos ir žemės ūkio tema. Mantas Adomėnas tik prasidėjus oficialiai rinkimų kampanijai pavasarį driokstelėjo su šakėmis.

A. Užkalnis. Filmuokime laidotuvių kuo daugiau (404)

Gali būti, kad prie šio įrašo bus parašyta „juodas humoras“, tačiau šį kartą humoro iš manęs jokio. Tik rimtumas, kaip ir pridera.