T.Butvilas. Emigracija: kas dar liko Lietuvoje?

Neketinu šiame rašinyje aptarinėti sparčiai didėjančius migracijos mastų ar kaip nors vertinti tokio reiškinio padarinių šalies ekonomikai bei patiems individams. Juolab, pačios migracijos portretas lieka ganėtinai iškreiptas dėl egzistuojančių oficialių ir nedeklaruotų žmonių judėjimų iš mūsų šalies. Iš vienos pusės veiksmas vyksta, vadinasi, gerai – žmonės mokosi, dirba, kaupia profesinę ir asmeninę patirtį, visokeriopai turtina save; iš kitos pusės – tas judėjimas palieka nemažų psichologinių, socialinių bei kultūrinių plyšių čia likusiųjų gyvenimuose.

Dažnai girdime pasvarstymų apie tai, kur link žygiuojame ir kas apskritai lieka mūsų šalyje. Viena vertus, šiuose svarstymuose matyti optimizmas, ypač kalbai krypstant ekonominio kilimo linkme; kita vertus, esama ir daug liūdesio, pagiežos, nusivylimo, neretai ir mazochistinės sovietmečio nostalgijos ar menkavertiškumo (jog dar pats/-i neišvykau svetur) apraiškų. Kaip tik ir mėginsiu trumpai perteikti keletą gatvėse girdimų atodūsių apie tai, kas šiandien dar lieka Lietuvoje.

Būtų galima apibendrintai iš dalies tas mintis grupuoti į keletą blokų – vienus vertėtų įvardinti demografiniais nuogastavimais, kitus – rezistenciniais politiniais, trečius – socialiniais, o ketvirtus – tautinio tapatumo išsaugojimo. Žinoma, toks skirstymas jokiu būdu nėra pagrįstas kažkokiais mokslo matavimais, vertinimais ar apibendrinimais, tačiau daugeliu atvejų artimas nūdienos tikrovei – gyviems atvejams, istorijoms bei pasakojimams, girdimiems bei matomiems nuolat per šiuolaikinių medijų kanalus ar kaimynų postringavimuose, kaip viskas tariamai sparčiai griūva, o „prie ruso“ buvo viskas stabilu ir garantuota.

Tomas Butvilas

Jaunosios – nesugadintos – kartos įsileidimas į savo gretas neretai būna blokuojamas godaus pavydo persunktu argumentu „neturi pakankamai patirties!“.

Taigi demografinių nuogastavimų šalininkai pabrėžtinai grėsmingai nurodo, kad mūsų šalyje liko vien vaikai, studentai ir brandaus pensijinio amžiaus žmonės. Vidurinės – dirbančiųjų – grandies / klasės kaip ir neįmanoma užčiuopti, nes ji perdėm menka, o daugeliu atvejų – ir silpna, kad pajėgtų išvežti kraunamų mokesčių naštą. Šiuos teiginius galima argumentuotai palaikyti matant demografinę šalies padėtį ir liudijant spartų senėjimo procesą.

Todėl svarstymai apie tai, kas dirbantiesiems šiandien uždirbs jų pensiją senatvėje tampa itin aštriu bei socialiai jautriu klausimu. Pažymėtina, kad šioje vietoje lietuviai mažai kuo išsiskiria iš europinio konteksto, nes ir vokiečiai, italai, austrai bei kitų šalių gyventojai yra raginami jau nuo mažų dienų mokytis verslumo paslapčių, idant sulaukus garbios senatvės būtų galima ramiai gyventi iš kažkada sukurto verslo gaunamų pajamų.

Žinoma, apie verslo kūrimo sąlygas pas mus ir svetur nepradėsime kalbėti. Vadinasi, vienaip ar kitaip demografinių nuogastavimų šalininkai yra teisūs konstatuodami faktą, kad sparčios migracijos akivaizdoje lieka neaiški čia gyvenančiųjų tolesnė perspektyva, juolab artėjama ir prie dar vieno darbo rinkoje tvyrančio neaiškumo – ar ilgainiui liks kvalifikuotų ir kokybiškai atliekančių savo darbą šalies tarnautojų.

Kitos stovyklos – rezistencinį-politinį atspalvį turinčios – šalininkai, matyt, taip pat ne iš piršto lauždami teigia, kad šalyje liko vien mazochistinę nostalgiją sovietmečiui jaučiantys „nomenklatūrščikai“, senojo sukirpimo (suprask, tarybinio) valdininkai ir jų darbų tęsėjai – „auksinės kartos“ vaikai, - kuriems nusispjaut ant taip puoselėjamų tautinių vertybių, krašto identiteto, savasties išlaikymo ar kultūrinio paveldo.

Tomas Butvilas

Kas gi išties liko Lietuvoje – nekvalifikuoti dirbantieji ir bedarbiai ar karjeros galimybių iliuzijos nebepuoselėjantys tautiečiai bei paveldimas kėdes užėmę kom-partiečiai ir pažįstamų protekcijomis besidangstantys vidutiniokai – tariamo elito atrofijos (?).

Juk prioritetiškai ar net gyvybiškai svarbus tampa įvairių struktūrinių fondų bei kitų galimų „lengvų pajamų“ šaltinių suradimas ir pasisavinimas. Tiesa tai ar melas galima greitai patikrinti paprasčiausiai pažvelgus į stambesnių kompanijų, švietimo organizacijų, gydymo įstaigų, ministerijų tarnautojų ar kitų žynybinių bei tarpžynybinių institucijų vadovų (o ir likusios administracijos narių) gretas. Ne paslaptis – didžioji šių veikėjų dalis yra buvusios sovietinės sistemos klapčiukų armija. Tuo tarpu jaunosios – nesugadintos – kartos įsileidimas į savo gretas neretai būna blokuojamas godaus pavydo persunktu argumentu „neturi pakankamai patirties!“.

Taigi jaunas ir dar kiek blaiviau mąstantis jaunuolis kraunasi mantą ir traukia į humanizmo idėjomis persmelktą Vakarų Europą. Neabejoju, kad teisingai ir daro – palikime „didesnės patirties“ turintiems valdyti jiems itin gerai žinomas struktūras. Šiuo metu tai daryti ypač lengva, o dar prisidengus naujosios Europos socialinėmis madomis ir tendencijomis. Tokie lozungai kaip socialinė sanglauda, integracija, užimtumo didinimas, modernus švietimas ar kt. tėra puiki maskuotė senosios kartos šulams imituoti įvairius proveržius, kai vakariečiai jau seniai tuos lozungus yra įsisąmoninę bei jais grindžia savo gyvenseną.

Socialinio ir tautinio tapatumo išsaugojimo atstovai daugiau savo svarstymuose yra linkę pabrėžti iš vienos pusės migracijos teikiamą naudą – protų mainai, kultūrinės patirties didinimas ir pan., o iš kitos pusės – nuogastaujama ar Lietuva apskritai išliks geopolitiniame pasaulio žemėlapyje, juk nepuoselėjant tautinio tapatumo pajautimo ar kultūrinio paveldo lobyno vargu ar galima tikėtis brandžios pilietinės visuomenės išlikimo net ir dinamiškos globalizacijos bei dominuojančio kosmopolitizmo sąlygomis.

Be to, vis dažniau pabrėžiamas klausimas, kas gi išties liko Lietuvoje – nekvalifikuoti dirbantieji ir bedarbiai ar karjeros galimybių iliuzijos nebepuoselėjantys tautiečiai bei paveldimas kėdes užėmę kom-partiečiai ir pažįstamų protekcijomis besidangstantys vidutiniokai – tariamo elito atrofijos (?). Kaip liūdnai beskambėtų, tačiau tikrovė, kurioje gyvename, panašius atsakymo kontūrus ir brėžia, nors vertėtų dar bent kiek didžiuotis saujele likusių intelektualų bei tautinės savimonės ir erudicijos puoselėtojais.

Tad klausimas, matyt, lieka retorinis apie tai, kas gi lieka mūsų šalyje šiandien – brandaus amžiaus senjorai, prižiūrintys savo anūkus, o gal vien „gensekų“ ir „nomenklatūrščikų“ vis dar gaji armija, o gal tautinį tapatumą išsaugoti bandantys „muziejininkai“, bergždžiai kovojantys su globalizacijos ir kosmpolitinių tendencijų vėjo malūnais (?). Turbūt atsakymai glūdi kiekvieno mūsų aplinkose bei socialinėse patirtyse.