T.Baranauskas: Patriotinis sąjūdis „Už Lietuvą be lietuvių“

 (279)
Mano pastabos apie žemaičių nutautinimo iniciatyvą susilaukė tam tikro atgarsio. Ketvirtadienį dalyvavau Lietuvos radijo laidoje „Forumas“, kuri buvo skirta šiai problemai. Laidos vedėjas Virgis Savukynas į diskusiją pakvietė neformalų žemaičių nutautinimo iniciatyvinės grupės lyderį Egidijų Skarbalių, filosofą Vytautą Rubavičių, o telefonu dar pakalbino ir istoriką Egidijų Aleksandravičių.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Jei ne Skarbaliaus veikla pasipiktinę žemaičiai, kurie skambino į studiją telefonu, būčiau likęs vienintelis „nesuprantantis“, kad lietuvių etnografinės grupės pavadinimo vagystė – šventa kiekvieno žmogaus teisė, o istoriją interpretuoti gali bet kas ir bet kaip – čia tereikia apsisprendimo, o ne profesinės kvalifikacijos.

Į istorinius „žemaičių tautos“ egzistavimo argumentus kalba nepasisuko. E. Skarbalius tik pareiškė, kad tai įrodančių istorijos puslapių – labai daug, betgi laida – ne guminė, tad nė vienas iš jų į ją netilpo. Matyt, puslapiai – labai dideli ir prirašyti smulkiu šriftu. O gal ir nesuprantama Skarbaliui kalba. Jis, matyt, juos tik vartė ir paveiksliukus žiūrėjo. Matė žemėlapį su lotynišku užrašu „Samogitia“. Skarbaliaus išvada: seniau žemaičiai vadinosi ne „sulietuvintai“ žemaičiais, o „samogitais“.

Kalbininkai galėtų paaiškinti: lotyniška forma „Samogitia“ atsirado iš vokiškų „Samaiten“, „Samoyte“ ir panašių. Vokiečiai raidę „s“ prieš balsį tarė (ir tebetaria) „z“ (garso „ž“ jie neturi, jo pakeitimą į „z“ galėjo lemti ir tai, kad žemaičių vardą jie pirmiausia išgirdo iš kuršių arba prūsų), raidę „g“ viduramžiais rašydavo vietoj „j“, balsis „a“ rodo buvus atvirą balsį „e“. Tai gal kiek sudėtingiau, bet tikra – kalbininkai žino, ką sako. Tačiau Skarbalius – ne kalbininkas, o tik kalbėtojas. Žinoti tai, apie ką kalba, jis nesijaučia įsipareigojęs. O ir kam to reikia, jei, anot V. Rubavičiaus, bet kaip „centruoti“ kalbėjimai ir nusikalbėjimai yra vienodai galimi ir lygiareikšmiai?

V. Rubavičius, skirtingai nuo Skarbaliaus, pripažino, kad žemaičių tautos kūrimas kelia ir tam tikrų grėsmių Lietuvos vientisumui. Bet, ardant tautines valstybes, darosi „lengviau valdyti“. Tai, esą, europinis, taigi pažangus, reiškinys. Tačiau įdomiausias mūsų pokalbis įvyko jau po laidos.

V. Rubavičius stengėsi man išaiškinti genialiąją Skarbaliaus mintį, kad lietuvių tautos susiskaldymas – Lietuvos stiprybės garantas. Mat pražūtingoms globalizacijos bangoms sunkiau ristis per daugybę etninių barjerų. Būdamas nelabai supratingas, bandžiau prieštarauti:

– Bet juk Lietuva be lietuvių negali egzistuoti...
– O kodėl ne? Lietuva gali gyvuoti be lietuvių!

Argi lietuvybė Lietuvoje dar laikoma vertybe? O jei ir laikoma, tai juk ir pats Prezidentas kalba apie vertybių krizę. Kalba, bet kol kas nieko nedaro, kad ta krizė būtų įveikta.
Tomas Baranauskas:

Štai tas esminis sakinys, kurio pritrūko mūsų diskusijai. Gaila, kad jis gimė tik po laidos. Jis galėjo paaiškinti, apie ką čia iš tiesų bus kalbama. O buvo kalbama ne apie tarmių ir etnokultūros išsaugojimą, ne apie pagarbą savo šaknims ar gimtajam kraštui ir netgi ne apie žemaičių tautos kūrimą arba gyvavimą „nuo amžių“. Buvo kalbama apie Lietuvą be lietuvių.

Šiame kontekste kur kas lengviau suprantamas ir laidos metu nuskambėjęs klausytojo Edgaro iš Vilniaus bei E. Skarbaliaus dialogas.

Klausimas: „Kaip ponui Skarbaliui patiktų, jeigu, tarkim, laikui bėgant, toje pačioje Žemaitijoje kiltų judėjimai – tarkim, žmonės panorėtų tapti (galbūt, atvirsti) kuršiais, žiemgaliais, skalviais, galų gale klaipėdiečiais, ir kas liktų iš jo, pono gerbiamo Skarbaliaus, Žemaitijos idėjos?“

Atsakymas: „Skarbalius, kaip ir nieks kits, negali nei uždraust, nei skatint. Kad, sakykim, jeigu atsiras ten vienokie ar kitokie nauji dariniai, aš tiktai katučiais plosiu“.

Tad štai kur idėja, kuri iš tiesų yra užvaldžiusi Skarbaliaus mintis. Į žemaičius jam, tiesą sakant, nusispjauti lygiai taip pat, kaip ir į visus lietuvius. Tai – tiesiog patogus žodis pseudopatriotizmo jausmams kurstyti ir jais pridengti tikruosius savo tikslus. Bet jeigu kiltų judėjimas, kuris tuos pačius žemaičius verstų į kuršius, jis „tiktai katučiais plotų“. Svarbiausias tikslas – Lietuva be lietuvių. Tačiau būtų visai šaunu, jeigu vėliau atsirastų ir Žemaitija be žemaičių.

Priminsiu, kad dar XIII amžiuje kuršiai gyveno tame Lietuvos regione, kuris sudaro pagrindinę Skarbaliaus dezinformacinės kampanijos veiklos lauką – tai dabartiniai Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Rietavo, Telšių, Skuodo, Mažeikių rajonai. Žemaičiai dounininkai atsirado lietuviams žemaičiams XIV–XV a. asimiliavus kuršių likučius (po karų su kryžiuočiais Pietų Kuršo teritorija buvo gerokai ištuštėjusi, į ją kėlėsi nauji gyventojai iš centrinių Žemaitijos sričių).

Skarbaliaus vizija paprasta ir aiški: įvairių regionų Lietuvos gyventojai gali būti bet kuo, kad tik nebūtų lietuviais. „Tautos gali net išsigalvot save – tai yra jų teisė“, – taip laidos metu sakė ir Egidijus Aleksandravičius, įtikinėjęs, kad į šiuos procesus reikia „žiūrėt truputėlį su tokiu šarmu, ne per daug rimtai“.

Tikrai, argi gerai sustyguota propagandos kampanija, agituojanti lietuvius nebūti lietuviais, gali būti kažkas rimto? Argi lietuvybė Lietuvoje dar laikoma vertybe? O jei ir laikoma, tai juk ir pats Prezidentas kalba apie vertybių krizę. Kalba, bet kol kas nieko nedaro, kad ta krizė būtų įveikta.

Tiksliau, Prezidentūra šį bei tą daro – negali jos įtarti visišku neveiklumu. O daro štai ką: „Aktyvus visuomenininkas Egidijus Skarbalius su visuomenine organizacija „Žemaitija Mano“ sumanė pradėti žadinti savo kraštą. Pirmasis žingsnis į vieningą ir stiprią Žemaitiją prasidėjo simboliškai – sutartą [2006 m.] spalio 26 dieną regiono mokyklos šalia valstybinės turėjo iškelti ir savo krašto vėliavą. (...) Baimindamasis mokyklų vadovų nepritarimo, E. Skarbalius akciją suderino su Švietimo ir mokslo ministerija. Ši pritarė projektui, paramą išreiškė ir Prezidentūros Kultūros, mokslo bei švietimo grupės vadovė Irena Vaišvilaitė“ („Penktadienio žemaitis“, 2006-10-27).

Komentarų, manau, nereikia. Iniciatyvinei grupei „Žemaičiai – buvo, yra ir bus“ belieka išaugti į galingą visuomeninį sąjūdį „Už Lietuvą be lietuvių“. Lietuvos valstybės parama šio judėjimo „patriotiniams“ projektams – garantuota.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

I. Makaraitytė. Per metus Lietuvoje išvagiama per 4 mlrd. eurų, bet atsakingų nėra (429)

Po sprogimo Mančesteryje, nusinešusio kol kas 22 gyvybes, taip pat ir vaikų, vėl naujas ratas aiškinimosi, kodėl nepaveikios jokios priemonės – jauni žmonės sprogdinasi vienas po kito. Aišku, imamai yra dėmesio centre.

L. Andriulis. Kaip išvengti š… startuolio likimo (72)

Esu Liudvikas Andriulis. Mano darbas yra pardavinėti mobiliųjų telekomunikacijų sprendimus ir konsultuoti klientus visame pasaulyje. Aš gyvenu Lietuvoje, dirbu Belgijoje. Kokią turiu teisę sakyti, kad „Š… tas tavo startuolis?“ Turiu teisę, nes pats dirbu š… startuolyje.

R. Bogdanas. Alkoholio draudimai, arba kaip žemaičiai iš katinų naminę varė (118)

Kaip man yra pasakoję vietiniai, Sovietų Sąjungos saulėlydžio laikais aplink Plungę buvo smarkiai sumažėję kačių ir tapo žinomas naujas gėrimas „katininis samagonas“. Michailas Gorbačiovas taip kovojo su alkoholio vartojimu, kad net mielių raugimui nusipirkti negalėjai.

D. Katkus. Leninas draudė, Stalinas draudė, Kastro draudė, Putinas ir „valstiečiai “ dar draudžia (698)

Kaip yra sprendžiama apie žmogaus protavimo lygį? Vieni mato tik kokio reiškinio paviršių(dar gerai, jei mato), gi kiti – mato reiškinį ir jo gilumą ir, svarbiausia, ieško to reiškinio priežasčių. Tad kaip reikia spręsti apie mūsų „valstiečių“ valdžios mąstymo kokybę, kai jie iš visų mūsų valstybę kamuojančių blogybių atsirenka kažkokius atsitiktinius, gal ir svarbius reiškinius, bet jų taisymus pradeda atvirkščiai, ne nuo priežasčių ieškojimo, bet nuo to jiems matomo reiškinio paviršiaus?

A. Užkalnis. Pavydas jus visus suvalgys (415)

Pradėkime nuo to, kad jūs neturite ko man asmeniškai pavydėti. Tai straipsnis ne apie mane, Andrių Užkalnį. Aš neturiu daugelio tų dalykų, kurie verčia dažną lietuvį šurmuliuoti ir pavydėti. Atvirkščiai.