T.Baranauskas. Ne veidrodis kaltas

 (178)
Į diskusiją dėl 1940 metų įvykių interpretacijos įklimpęs ir joje susipainiojęs Alvydas Nikžentaitis pasijuto gyvenąs kreivų veidrodžių šalyje. Tačiau jei veidrodis rodo kreivą vaizdą, dar nereiškia, kad kreivas yra būtent veidrodis. Juolab šiuo atveju, kai veidrodžiui teko atspindėti A. Nikžentaičio profesinę kompetenciją.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Šiaip jau A. Nikžentaičio atsakymas į kritiką galėtų mane patenkinti. Faktiškai jis radikaliai pakeitė savo poziciją: aneksiją ėmė laikyti ne okupacijos pabaiga, o jos tęsiniu. Tai galima būtų vertinti kaip savo klaidos pripažinimą. Deja, taip nėra. Naująją koncepciją A. Nikžentaitis bando pateikti kaip tą pačią, kurią gynė visa laiką, o tai yra ne tik nesąžininga, bet ir palieka neaiškumą, kokios gi iš tikrųjų pozicijos laikosi Lietuvos istorijos instituto direktorius.

Priminsiu esminį teiginį, dėl kurio kilo diskusija. A. Nikžentaitis drauge su kolega Č. Laurinavičiumi tvirtino: „Rinkinio sudarytojai po ilgų vidinių diskusijų pasiūlė rugpjūčio 3 d. datą (ja ir baigiamas rinkinys) laikyti, aišku, tik sąlygine Lietuvos Respublikos okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“ („Akiračiai, 2007 m., nr. 9, p. 5).

Pasakyta aiškiai: „okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“. Kaip nurodžiau ankstesniame straipsnyje, teisine kalba tai reiškia teisėtą aneksiją, nes tik teisėta aneksija užbaigia okupaciją. Ir čia nieko nekeičia pasvarstymas apie aneksiją, kaip „nusikaltimą prieš žmoniją“. Pastarasis tik atskleidžia nesuvokimą, ką iš tikrųjų reiškia teisinės sąvokos „aneksija“ ir „nusikaltimas prieš žmoniją“.

Savo atsakyme A. Nikžentaitis jau kalba, kad „rugpjūčio mėnesį okupacija peraugo į naują kokybę“, „aneksija [yra] tik neteisėta okupacijos tąsa kitomis formomis“. Geriau vėliau, negu niekad. Šitai pasakius derėtų pripažinti, kad ankstesnis teiginys, jog 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvai buvo „okupacijos pabaiga ir aneksijos pradžia“, yra klaidingas. Deja, tokio prisipažinimo nesulaukėme. Vietoj to – A. Nikžentaičiui įprasta dūmų užsklanda, kurioje – ne tik triuškinantis smūgis su tema niekaip nesusijusiam fantastiniam Ch. Pichelo „veikalui“, bet ir labai sėkmingas atkirtis paties A. Nikžentaičio išgalvotai ir man priskirtai pozicijai. Šiais dviem „pergalingais“ ėjimais ir užbaigiamas Lietuvos istorijos instituto direktoriaus straipsnis.

A. Nikžentaitis leidžia sau pameluoti, kad aš neva neigiu „1940 metų rugpjūčio 3 dieną, kaip Lietuvos aneksijos datą“. Neteisėtos aneksijos neneigiu nei aš, nei joks kitas man žinomas autorius. Tokia kova prieš savo paties išgalvotą poziciją yra toks pats pozicijos klastojimas kaip ir anksčiau minėtas fiktyvus pasirėmimas M. Romeriu. Aš neigiu tik tai, kad ši neteisėta aneksija buvo okupacijos pabaiga. Regis, jokių kontrargumentų tam teiginiui A. Nikžentaitis neturi, todėl tylomis jį inkorporuoja į savo poziciją, ir ieško būdų, kaip parodyti, jog taip jis rašė ir tada, kai taip nerašė.

Šitaip susipainiojęs terminuose Lietuvos istorijos instituto direktorius vis dar nepraranda entuziazmo mokyti terminologijos politikus: „atkreipti dėmesį į terminijos problemas verčia neatsakingas politikų elgesys bei chaosas painiojant šiuos terminus Lietuvos Respublikos įstatymuose“. Tačiau kas ir ką supainiojo įstatymuose, lieka visai nebeaišku. Anksčiau, kai A. Nikžentaitis su Č. Laurinavičiumi įrodinėjo, kad 1940 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos okupacija pasibaigė ir prasidėjo aneksija, galima buvo suprasti, kad klaida yra kalbėti apie sovietinę Lietuvos okupaciją, trukusią iki 1990 m. Dabar, kai jau tarsi pripažinta, jog po neteisėtos aneksijos okupacija tęsėsi, lieka neaiškus pats pamokymo politikams turinys ir prasmė.

Vis dėlto ši diskusija, regis, galėtų duoti šiokių tokių vaisių, jeigu antrajame rinkinio „SSRS ir Lietuva“ tome nerastume „Akiračiuose“ preliminariai paskelbtų aiškinimų, kad 1940 m. įvykdyta aneksija užbaigė okupaciją, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. prasidėjęs laikotarpis būtų įvardintas pagal naujausią A. Nikžentaičio formuluotę – kaip okupacijos tąsa ir naujas etapas. Žinoma, rusų kolegoms, kurie, anot A. Nikžentaičio, dabar prieš Kremlių pasiteisino tuo, kad dėl jų darbų „vanagai susimušė“, turbūt nesinorėtų vėl patekti į Kremliaus nemalonę. Todėl būtų gerai, jei rinkinio sudarytojai iš anksto nuramintų visuomenę ir patvirtintų, jog okupacijos tęsinys bus įvardintas būtent taip, net jei rusų istorikų bendradarbiams iš Lietuvos nesinorėtų stumti kolegų į tokią nemalonią padėtį. Juk bendradarbiavimas su istorikais, kurie turi galvoti ne tik apie mokslą, bet ir teisintis prieš Kremlių, yra rizikingas ir gali kelti pagrįstą visuomenės susirūpinimą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (385)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (248)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1223)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (145)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?