T.Baranauskas: Lietuvos krikštas ir politinis pragmatizmas

 (238)
Prieš 620 metų, 1387 m. vasario 22 d., Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė įsakymą „visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusioje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčiai paklusnumą“.
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)
Tai buvo ilgo, beveik 400 metų trukusio Lietuvos kelio į krikščionybę pabaiga. Nuo pirmo „ne“, 1009-aisiais smūgiu į galvą pasakyto pirmajam krikščionybės nešėjui šv. Brunonui, iki paskutinio „taip“, 1387-aisiais ištarto Jogailos. Tarp šių dviejų griežtų atsakymų buvo daugybė dvejojančių „gal taip“, „gal ne“, kuriuos tarė Lietuvos valdovai Mindaugas, Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis. Ko gero, nė vienos pagoniškos tautos krikšto procesas netruko taip ilgai ir skausmingai, kaip lietuvių.

1009 m. data mums svarbi tik kaip simbolinė pradžia – pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas, susijęs ir su pirmuoju mums žinomu Lietuvos ir krikščioniškojo pasaulio susidūrimu, nors iš tiesų Lietuva galėjo susidurti su krikščionybe iškart po 988 m. įvykdyto kaimyninės Rusios krikšto.

Tai, kas vyko 1009 m., irgi iš esmės yra įvykiai Lietuvos kaimynystėje. Priešingai dabar populiariems aiškinimams, šv. Brunono krikštytas „karalius“ Netimeras valdė ne Lietuvoje, o jotvingių žemėse, laikytose Prūsijos dalimi. Netimero dvare šv. Brunonui sekėsi, o, patraukęs į Lietuvą, jis buvo sulaikytas ir nukirsdintas Lietuvos pasienyje. Tai greičiausiai atsitiko kažkur Nemuno aukštupio srityje, kur tuomet ribojosi Rusios, Lietuvos ir jotvingių žemės. Spėjama, kad šv. Brunono misijai Prūsijoje ir Lietuvoje įtakos turėjo ne tik tiesioginis misionieriaus globėjas Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis, bet ir šio karalius žentas Turovo kunigaikštis Sviatopolkas. Pastarojo interesai galėjo paskatinti Brunoną keliauti toliau, Lietuvos link.

Šis pirmasis susidūrimas nebuvo niekuo ypatingas. Tokių konfliktų dažnai pasitaikydavo krikščionių ir pagonių santykiuose, juo labiau, kad tai buvo ne tiek religijų ar pasaulėžiūrų susidūrimai, o įprastiniai kaimynų konfliktai, kurie nei padidėdavo, nei sumažėdavo, vienam iš jų priėmus krikštą ir savus interesus pradėjus dangstyti krikščionybės platinimu.

Baltų kraštų krikšto problema visu aštrumu iškilo tik XIII amžiuje, kuomet Pabaltijo nukariavimą pradėjo kariniai katalikiškos Europos vienuolių ordinai. XII a. šv. Bernardas Klervietis teologiškai pagrindė krikščioniškos tradicijos požiūriu sensacingą doktriną: kad įmanomi ir netgi būtini vienuolių riterių ordinai, kurie dvasininko gyvenimą derintų su karine veikla, taigi žmonių žudymu: „Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas“.

Lietuva atsidūrė dviejų krikščioniškų tradicijų takoskyroje – tarp stačiatikiškos Rusios, kuri nesivadovavo karingąja Bernardo Klerviečio doktrina, ir kryžiuočių nešamos katalikybės. Gali pasirodyti paradoksalu, bet civilizaciniu požiūriu pagoniškoji Lietuva labiausiai orientavosi į savo didžiausio priešo – Vokiečių ordino – atstovaujamą katalikiškąją civilizaciją. Vakarų civilizacija neabejotinai darė didesnį įspūdį Lietuvai vien savo sugebėjimu būti rimtu priešininku, nes ir pati Lietuva buvo karinės kultūros šalis. Ar karinguosius lietuvius galėjo sužavėti rusinai, kurie, pasak Henriko Latvio, „bėgo... miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo“?

Tad viduramžių Lietuvos santykiuose su Vakarų Europa ryškėjo dvi prieštaringos linijos: viena vertus – nuožmi kova dėl išlikimo su šios civilizacijos atstovais, kita vertus – siekis pritapti prie šios civilizacijos, išsikovoti joje sau deramą vietą. Strateginis Lietuvos uždavinys buvo tapti lygiateisiais šio „stipriųjų klubo“ nariais pagal savo, o ne padiktuotas sąlygas; ryžtingai įeiti pro paradines duris, net jei jas reikėtų trenksmingai atidaryti kojos spyriu, o ne kukliai įsliūkinti pro tarnų įėjimą.

Pirmasis kryžiaus žygis į Livoniją buvo surengtas 1197 m. Jame dalyvavo vokiečiai ir švedai, kurie puolė kuršius ir estus. Iš Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimo galima spręsti, kad šio žygio metu buvo puolamas ir Padauguvys, kur buvo suduotas smūgis lietuvių ir rusinų ginamai Kuoknesei. Taigi 1197 m. prasideda ir Lietuvos kovos prieš kryžininkus. Tuo metu Lietuvos įtakos sferoje jau buvo Kuoknesė ir, kaip rodo nedaug vėlesni įvykiai, – Jersika bei Sėlpilis, vadinasi, sėlių bei pietinių latgalių žemės.

1198 m. antrajame Livonijos kryžiaus žygyje žuvus Livonijos vyskupui Bertoldui, naujasis vyskupas Albertas 1199 m. išsirūpino jau trečią kryžiaus karo bulę ir 1200 m. su 23 kryžininkų laivais pasirodė Livonijoje. 1202 m. vokiečių kolonijos gynybai jis sukūrė Kalavijuočių ordiną ir su jo pagalba sėkmingai nukariavo žemes į šiaurę nuo Dauguvos. 1229 m. kalavijuočiai atsigręžė ir į Lietuvą: tais metais jų organizuotas žygis į Nalšią vokiečiams buvo sėkmingas. Bet 1236 m. rugsėjo mėnesį kalavijuočių vadovautas pirmasis kryžiaus žygis į Lietuvą baigėsi triuškinančiu pralaimėjimu Šiaulių mūšyje. Žuvo antrasis ir paskutinis Ordino magistras Folkvinas, dauguma Ordino riterių, o jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino, neseniai pradėjusio Prūsijos nukariavimą.

Prūsiškajai Vokiečių ordino atšakai iki pat 1283 m. daugiausia kovoti teko su prūsais, o livoniškoji šaka tik 1290 m. galutinai įveikė žiemgalių pasipriešinimą. Kartu vyko ir nuolatiniai vokiečių susidūrimai su lietuviais. Lietuviai pasiekė puikias pergalės Durbės (1260 m.), Karusės (1270 m.) ir Aizkrauklės (1279 m.) mūšiuose – kiekviename iš jų savo galvas paguldė tuometiniai Livonijos magistrai, žuvo daug Vokiečių ordino riterių. Paskutiniai vokiečių nukariauti prūsai (sūduviai, nadruviai, skalviai) ir žiemgaliai jau buvo pasidavę Lietuvos globai, taigi bent nuo 1274 m. vyko kova dėl Lietuvos vasalų teritorijų.

Nuolatinis karas dėl tikrosios Lietuvos prasidėjo 1283 m. ir truko iki lemtingos Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pergalės Žalgirio mūšyje bei 1411 m. sudarytos Torunės taikos. Vokiečių ordino talkininkų būriuose Lietuvą aplankė visos Vakarų Europos šalių riteriai. Patys Vokiečių ordino riteriai buvo nuolat papildomi naujai užverbuotais nariais, o verbavimui Vokiečių ordinas turėjo tankų savo valdų tinklą Vokietijoje. Atrodė, kad Vokiečių ordino resursai neišsemiami. Tačiau Lietuva rado savo resursų šaltinį – susiskaldžiusios Rusios žemes, kurias buvo palyginti nesunku nukariauti ir rinkti čia karius kovai su kryžiuočiais. Taigi pasirodė, kad priešininkų jėgos yra apylygės, o tai reiškė, kad kova bus ilga ir sunki.

Galutinai Lietuvos karą su kryžiuočiais užbaigė 1422 m. sudaryta Melno taika – po jos šis karas jau nebeatsinaujino. Vadinasi, prieš kryžininkus ir kryžiuočius Lietuva kovojo 225 metus, iš jų 86 metai tenka pradiniam kovų etapui (1197–1283 m.), 128 metai – nuolatinio karo etapui (1283–1411 m.) ir 11 metų – baigiamosioms kovoms tarp Torunės ir Melno taikos sutarčių (1411–1422 m.).

Karo su kryžiuočiais fone ryškėjo ir Lietuvos siekis tapti lygiateise katalikiškos Europos valstybe. Jau Mindaugo laikais pirmą kartą iškilo Lietuvos katalikiško krikšto klausimas. Vėliau jis iškildavo nuolat, kol Jogailos krikštas sėkmingai išsprendė kryžiaus karų gerokai sukomplikuotą Lietuvos krikšto problemą.

Iš pradžių atrodė, kad Lietuva priims krikštą be didesnių komplikacijų, kaip ir kitos Europos valstybės. Mindaugas, pirmasis valdovas, ėmęsis megzti sistemingus diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis, netruko suprasti krikšto teikiamą naudą. Jam net neprireikė, kaip Rusios krikštytojui Vladimirui, rinktis, kokia religija geriausia: Vakarų karinis ir kultūrinis pranašumas buvo akivaizdus, orientuotis į ką kitą nebuvo prasmės. Pati krikšto priėmimo idėja gimė vidaus karo su Tautvilu sąlygomis. 1250 m. pasikrikštijęs Rygoje Tautvilas privertė Mindaugą sunerimti ir ieškoti būdų, kaip pavojingą savo priešininko sąjungininką patraukti į savo pusę. Gausiu auksu papirkti Livonijos magistrą Andrių Štirlandą nepakako: magistras iškėlė krikšto reikalavimą. Mindaugas nedvejodamas jį priėmė. Taip jis gavo ir paramą prieš Tautvilą, ir popiežiaus pripažinimą, ir Lietuvos karaliaus karūną, nors kaina buvo nemaža: kryžiuočiams teko užrašyti Žemaitijos ir Jotvos žemes, tiesa, bent formaliai, kaip lėną – už įsipareigojimą jam talkinti.

Vis dėlto šitokia įvykių raida nesiderino su Vokiečių ordino planais nukariauti visas pagonių baltų žemes. Andrius Štirlandas įtūžusių kryžiuočių netrukus buvo nušalintas nuo pareigų, o nauja Ordino vadovybė spaudė Mindaugą užrašinėti vis daugiau žemių. Jau užrašytos buvo traktuojamos kaip karo grobis, juo labiau, kad jų gyventojai nesusitaikė su Mindaugo valia, ir atkakliai priešinosi. 1260 m. žemaičių pasiekta pergalė prieš Vokiečių ordiną Durbės mūšyje iš pagrindų sukrėtė Ordiną, kurio jau valdytose žemėse kilo didžiuliai prūsų, kuršių, žiemgalių sukilimai. Visa tai privertė Mindaugą 1261 m. atsimesti nuo krikščionybės ir prisidėti prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Tai buvo visiškas Vokiečių ordino, kalaviju apaštalaujančio misionieriaus, krikšto akcijos fiasko. Lietuvos valdovo apostazė reiškė, kad Lietuvai nebuvo priimtinas jėga primetamas krikštas – jai reikėjo krikšto, įteisinančio laisvos ir lygiateisės valstybės statusą.

Vėlesni Lietuvos valdovai, kėlę krikšto klausimą, buvo gerokai atsargesni. 1298 m. Vyteniui pavyko sudaryti sąjungą su Rygos miestu ir arkivyskupu prieš Vokiečių ordiną. Aišku, tai padaryta žadant greitai priimti krikštą, bet šito daryti Vytenis neskubėjo. Jo įpėdinis Gediminas tęsė draugiškus santykius su Ryga ir 1322–1324 m. rašytuose laiškuose net pačiam popiežiui vėl žadėjo priimti krikštą, aiškino kovojąs prieš grobikiškus kryžiuočių kėslus, o ne prieš krikščionybę. Bet dėl tinkamų krikšto sąlygų iš šįkart nebuvo sutarta, be to, kryžiuočiai patys slapta kurstė Lietuvos pagonis ir stačiatikius prieš Gediminą, taigi ir ši krikšto akcija nedavė rezultatų.

Krikšto klausimas ne kartą iškilo Algirdo ir Kęstučio laikais – 1349, 1351, 1357–1358, 1373, 1379 metais. Rimčiausia buvo 1357–1358 m. akcija, kai Lietuvos krikšto klausimu Algirdas ir Kęstutis vedė derybas su imperatoriumi Karoliu IV. Už krikštą lietuviai reikalavo pripažinti Lietuvai apie pusę Vokiečių ordino valdų Pabaltijyje, „be to, jie reikalavo, kad ordinas saugotų nuo totorių puolimų ir būtų iškeltas į dykrą tarp totorių ir rusinų ir kad ordinas neturėtų jokių teisių į rusinus, ir netgi, kad visa Rusia turi priklausyti lietuviams“. Tai nebuvo atsitiktiniai reikalavimai: panašūs teritoriniai reikalavimai iškildavo ir Vytauto laikais, o Vokiečių ordino iškėlimą į Podolę Jogailaičiai aptarinėjo dar ir 1494 m. Logika aiški: jei nebėra pagonių, tai ir Ordinui, kurio priedermė kovoti su pagonimis, nebėra ką veikti Pabaltijyje. Lietuvai nereikėjo, kad kas nors imtųsi Ordino iškėlimo – jai reikėjo pripažinimo, kad kova prieš Vokiečių ordiną yra teisėta, o Ordino kovos prieš Lietuvą rėmimas nėra kilnus darbas.

Be krikšto ar krikšto pažadų Lietuva viduramžiais naudojo dar vieną būdą užmegzti sąjungas su užsienio valstybėmis. Tai – dinastinės sąjungos, sudaromos vedybų keliu. Dar Mindaugas išleido savo dukterėčią ir dukrą už Volynės kunigaikščių, o Traidenis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, užmezgęs dinastinius ryšius su Vakarų kunigaikštyste – Mazovija. Kaip tikras dinastinių sąjungų meistras pasižymėjo Gediminas, radęs vedybinių kombinacijų, kurios padėjo ne tik užmegzti sąjungas su Rytų ir Vakarų šalimis, bet ir leido jo sūnums Algirdui bei Liubartui įsitvirtinti Rusioje.

Nežinia, ar Lietuvai būtų pavykę galų gale Vakarų Europos visuomenės akyse įteisinti dar Gedimino išsakytą poziciją: „Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai“. Aišku tik tiek, kad Lietuvos valdovai nebuvo nusiteikę priimti krikštą be Lietuvos teisių garantijų.

Bet 1385 m. netikėtai atsirado kitas Lietuvai naudingo krikšto projektas. Jį pasiūlė lenkai, po Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko Anžu mirties, ieškantys sau tokio valdovo, kuris neįtrauktų Lenkijos į nelygiateisę sąjungą. Idėja pasikviesti Lietuvos valdovą Jogailą pasirodė priimtina visoms suinteresuotoms pusėms: Jogailai tai reiškė Lenkijos karūnos gavimą, Lietuvai – galimybę sutelkti Lenkijos ir Lietuvos jėgas lemiamai kovai su Vokiečių ordinu, Lenkijai – galimybę tapti Lietuvos krikštytoja ir daryti įtaką šiai didžiulei valstybei, su kuria anksčiau ji turėjo konfliktų dėl Pietų Rusios žemių, o ir apskritai kartais nukentėdavo nuo lietuvių antpuolių. Aktuali Lenkijai buvo ir kova su kryžiuočiais, nors turbūt pati ji nebūtų pasiryžusi mesti visas jėgas kovai su jais, o būtent tai buvo priversta padaryti, valdant Jogailai.

Taigi, Lietuva krikštą priėmė tik 1386–1387 m., kai atsirado ją tenkinančios krikšto sąlygos. Sąjunga su Lenkija, žinoma, turėjo neigiamų pusių, ir tai Lietuvos diduomenė pajuto labai greitai. Jau 1389 m. Vytautas organizavo maištą prieš Jogailą, motyvuodamas tuo, kad lenkai užima Lietuvoje valstybines pareigybes: „to anksčiau nėra buvę lietuvių žemėje – svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę“. Kova prieš Lenkijos politinę įtaką ir vėliau išliko viena didžiausių po krikšto iškilusių Lietuvos valstybės problemų, nors Vytautui buvo pavykę ją gerokai sumažinti.

Katalikybė ilgam tapo lietuviškosios tapatybės dalimi. Ji skyrė lietuvius nuo toje pačioje valstybėje gyvenusių stačiatikių (vėliau – unitų) gudų. Ji buvo ir kovos su carine Rusija įkvėpimo šaltinis. Katalikybė tapo ir vakarietiškos lietuvių orientacijos ženklu.

Po XX a. įvykusių sekuliarizacijos procesų, kai religinių dogmų reikšmė visuomenės gyvenime sumažėjo, būtent vakarietiška Lietuvos orientacija išliko kaip svarbiausias 1387 m. krikšto palikimas. Ši orientacija yra ne tik kultūrinė, bet ir politinė: ją lemia ir pragmatiški Lietuvos valstybės interesai. Iš tiesų tai galima laikyti ir savotiška tradicija – juk politinis pragmatizmas visada buvo svarbus faktorius Lietuvai renkantis religiją.

Vis dėlto geras Lietuvos politinių interesų suvokimas ne vienodu mastu reiškėsi Lietuvos istorijoje. Ne paslaptis, kad Lietuvos christianizacija galiausiai virto Lietuvos polonizacija, po kurios jau tautinio atgimimo veikėjams reikėjo nemaža pakovoti dėl Lietuvos išlikimo.

Taip pat ir šiandien negalima nepastebėti savotiškos inercijos, kai siekis „pritapti prie Europos“ imamas traktuoti kaip tikslas, o ne priemonė siekiant Lietuvos valstybės tikslų. Ar „ėjimas į Europą“ netampa savotiška nauja sekuliarizuota mūsų visuomenės religija, ar aklas mėgdžiojimas ir magiška frazė „taip daroma Europoje“ netampa bet ką pateisinančiu burtažodžiu? Vilniuje akis badantys angliški užrašai jau primena iš istorijos gerai pažįstamas šlėktiškos barokinės Lietuvos madas, kai lenkų kalba išstūmė lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo... Turbūt ne atsitiktinai barokinę Lietuvą kai kurie intelektualai jau bado pristatyti kaip savotišką idealą. Ar ir šiandien lipsime ant to paties grėblio, ar vis dėlto prisiminsime kitas – pragmatiškos Lietuvos politikos tradicijas?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (385)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (248)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1223)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (145)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?