Matyt, todėl, kad pagal E. Masiulio apibrėžimą esu laikytinas kvailiu, ko gero, nesugebėjau suprasti šio straipsnio logikos. Mat pirmojoje jo dalyje aistringai įrodinėjama, kad dėl draudimo laisvai pardavinėti užsieniečiams Lietuvos žemę, daugelis žemių dirvonuoja, „žemės ūkio produktų trūksta, todėl jų kainos pakilo į seniai regėtas aukštumas“ ir gema visos kitos blogybės.
Tuo tarpu antrojoje dalyje ne mažiau tvirtai supeikiami kvailiai, manantys, kad užsieniečiai užplūs Lietuvą, nes kam gi tos Lietuvos žemės reikia, juk yra daug geresnių ir derlingesnių žemių, ir „kiek ūkininkų, sakykim, iš Prancūzijos ryžtųsi persikelti gyventi į jiems visiškai nepažįstamą šalį“.
Abu E. Masiulio argumentai mane įtikino: užsieniečių reikia, kad išdirbtų žemę, kurios patys lietuviai dirbti nesugeba, tuo atpigindami maisto produktus ir atvesdami Lietuvą į pažangą ir šviesų, užsienio investicijomis aprūpintą, rytojų. Bet užsieniečių čia nebus, nes Lietuvos žemės prastos, nederlingos, kitose šalyse apstu daug geresnių. Tik nesupratau, kaip suderinti šiuos du argumentus? Tai bus tas užsieniečių antplūdis ar nebus?
Pasirinkus vieną iš variantų, galima būtų paprognozuoti, kokia nauda ir grėsmės kyla iš laisvo Lietuvos žemių pardavimo užsieniečiams. Dabar gi ponas liberalusis ministras atliko itin įdomią pasekmių „analizę“, kuri remiasi prielaida, kad užsieniečiai užplūs Lietuvą, kai analizuojamos galimai teigiamos to antplūdžio pasekmės, bet aptariant galimas neigiamas pasekmes, jau remiamasi prielaida, kad niekas čia neplūs ir Lietuvos žeme nesidomės. Tokia proto ekvilibristika tikrai verta didesnio nei vargani 5000 litų atlyginimo! Ir Lietuvos pasiaukojimo eksperimentui, kuris ir parodytų, kuri iš minėtų prielaidų buvo teisinga.
Nelabai supratau ir kito liberalų vado argumento. Esą dėl žemės pardavimo užsieniečiams ribojimo „nukenčia žemės savininkai, kurie nori savo turtą parduoti už tinkamą kainą“, o tai „labai naudinga keliems vietiniams verslininkams ir politikams, kurie pusvelčiui prisipirko žemės ūkio bendrovių, didelių žemės plotų ir dabar neblogai gyvena“. Tiek dar aišku: kas perka žemę gyvena gerai, kas ją parduoda – matyt, nelabai. Su sąlyga, žinoma, kad nusipirkęs žemės žmogus užsiima ūkininkavimu, o ne tiesiog prisipirko žemės ir laukia jos kainos padidėjimo. Betgi toliau E. Masiulis prasitaria ir apie kokius verslininkus jis kalba: „Šie apsukrūs verslininkai po kelių metų galės be vargo perparduoti supirktą žemę tiems patiems „blogiečiams“ užsieniečiams.“
Atleiskite, garbusis ministeri, apie kokį gerą gyvenimą tų, kurie prisipirko žemės ir ketina ją perparduoti užsieniečiams, kalbate? Gal jie ir gerai gyvena, bet tik ne dėl operacijų su žeme. Dėl žemių pirkimo jie kol kas turėjo tik išlaidų, o pelno gali tikėtis tik tuomet, kai žemės vertė pakils ir ateis metas ją išparduoti. O dabar dar ekonominė krizė, dėl kurios jų piniginės suplonėjo, o susipirkto nekilnojamojo turto vertė krito, varo tokius veikėjus į neviltį.
Vienintelė viltis – galimybė kuo greičiau ir pelningiau išparduoti supirktą turtą. Išparduoti, žinoma, užsieniečiams, kurie turi daugiau pinigų, negu buvę tų žemių savininkai – nė 5000 litų per mėnesį neuždirbantys kvailiai. Ar tik ne iš tokių verslininkų nekantraus, tarsi prie užrakintos tualeto būdelės, trypčiojimo ir kyla padriki, vienas kitą neigiantys, ministro E. Masiulio argumentai, kodėl taip reikia nedelsiant pradėti Lietuvos žemių išpardavimą?
Tad ką gi norėjo pasakyti garbusis ministras? Gal tik paprastą mintį: netrukdykite vagims iš kvailių supirktą žemę parduoti protingiesiems užsieniečiams? Ministras juk, vadovaudamasis savo ideologija, tik bando pakelti Lietuvos – kvailių ir vagių žemės – intelekto lygį, kuris, ministro įsitikinimu, matuojamas pinigais.