Tomas Baranauskas"/> Tomas Baranauskas" />

T.Baranauskas: Karališkas kraujas ir bulvarinė istoriografija

 (332)
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II iš Lietuvos turbūt išvyko linksma: ją, žinančią karališko kraujo specifiką, turėjo pralinksminti provincialūs lietuviški „atradimai“ apie jos nepaprastą ryšį su Gediminaičiais.
Mūsų istorikas Alfredas Bumblauskas pasistengė, garsindamas šią savo netikėtai aptiktą „sensaciją“, – jos skelbimui buvo pakinkyta ne tik žiniasklaida, bet ir pats prezidentas Valdas Adamkus turėjo apie tai asmeniškai informuoti karalienę. O kad karalienė šito niekada neužmirštų, tą patį padaryti buvo paprašytas ir Didžiosios Britanijos ambasadorius Colinas Robertsas. Anot A. Bumblausko šie jo taip plačiai paskelbti faktai esąs „Lietuvos pagarbos ženklas Elžbietai II“.

Iš pradžių A. Bumblausko skelbiamos „sensacijos“ esmę sudarė viena atsitiktinai pastebėta Elžbietos II giminystės su Gediminu linija, vedanti per Kazimiero Jogailaičio dukterį Sofiją ir Hohencolernus į Stiuartų-Hanoverių dinastiją. Tačiau Elžbietai II išvykus, mūsų atradėjas nenurimo, ir, kartu su „taip pat istoriku sūnumi Mangirdu atrado dar dvi linijas“. O kadangi dėl šio naujo atradimo „sensacija“ patrigubėjo, apie ją teko skubiai pranešti pirmajame šeštadieninės „Respublikos“ puslapyje (2006-10-21).

Na, o remdamasis tokiais įstabiais giminystės faktais, mūsų atradėjas leidosi jau ir į visai toli siekiančius apibendrinimus. Girdi, turėdami tokią didžiulę karališką garbę, mes darome didelę klaidą priskirdami save mužikiškoms Baltijos šalims. Šitokią nepaprastą giminystę su Elžbieta II reikia išnaudoti. Gal ir respublikos mums nebereikia? „Lietuviai respublikoje praleido tik 86 metus – nuo Steigiamojo Seimo 1920-aisiais, o šimtmečius buvo monarchų valdžioje,“ – aiškina savo atradimų į monarchizmą pastūmėtas A. Bumblauskas. „Amerikiečių sociologų tyrimai parodė, kad konstitucinės monarchijos visuomenes veikia teigiamai“, – žengia dar vieną žingsnį mūsų karališkosios garbės Kolumbas, čia pat apgailestaudamas, kad atkurti monarchiją būtų „pernelyg sudėtinga“. Tačiau atradėjas nebūtų vertas savo atradimo, jei nepasiūlytų originalios išeities: „Tačiau jei jau esame taip netoli Elžbietos II, tai gal įsitraukime į britų Tautų sandraugą, kurią sudaro keliasdešimt valstybių...“ Esą tokiu būdu mes įrodytume, „kad lietuviai nėra prastesni už britus, bet mes mėgstame save žeminti ir iš dalies tai darome dėl to, kad neišmanome savo istorijos“.

Šitie stulbinantys tauškalai, mane, kaip istoriką, privertė pasijusti nejaukiai. Istoriją aš laikau mokslu, bet tokie istorikai kaip Bumblauskas jau baigia įrodyti, kad tai – tik užsiėmimas, artimas bulvarinei žurnalistikai...

Kaipgi yra su tuo „procentėliu“ lietuviško kraujo, kurį Elžbietos II gyslose tariasi atradęs A. Bumblauskas? Kad A. Bumblauskas menkas matematikas pastebėjo dar „Delfi“ komentatoriai – apie tai ir kalbėti neverta. Svarbiau kitkas. Elbietą II nuo Gedimino skiria nuo 16 iki 27 kartų. Dvidešimtoje kartoje nuo savęs kiekvienas žmogus teoriškai turi virš milijono protėvių. Ką reiškia vienas Gediminas šiame kontekste?

Antras dalykas, kad vienas ir tas pats asmuo tolimesnių protėvių sąraše pasikartoja daug kartų. Europos šalių kunigaikščiai ir karaliai sudarė palyginti negausią bendruomenę, kurios nariai tuokdavosi tarpusavyje. Taip maišantis „mėlynam“ kraujui, kiekvienos į šią bendruomenę įsiliejusios giminės genai per keliolika, ar, juo labiau, keliasdešimt kartų, pasiskirsto maždaug tolygiai.

Gedimino kraujas į Vakarų Europos diduomenės genofondą įsiliejo dar XIV a. I pusėje. Ir įsiliejo keliomis linijomis, be to, į aukščiausią to meto visuomenės ešeloną – kunigaikščių, karalių ir imperatorių gimines. Šių giminių atžalos savo ruožtu buvo geidžiami kitų kilmingų giminių vedybiniai partneriai. Šiandien sensacija reikėtų laikyti ne kokio nors aukštos kilmės Europos aristokrato giminystės ryšius su Gediminu, o tokių ryšių nebuvimą.

Dinastines sąjungas su užsieniu Lietuvos valdovai pradėjo megzti dar Mindaugo laikais. Pats Mindaugas išleido savo dukterėčią ir dukrą už Volynės kunigaikščių, o Traidenis buvo pirmasis Lietuvos valdovas, užmezgęs dinastinius ryšius su Vakarų kunigaikštyste – Mazovija. 1279 m. jis savo dukterį Gaudimantę ištekino už Plocko kunigaikščio Boleslovo II. Gaudimantė pasikrikštijo, priimdama Sofijos vardą, o jos sūnus, beje, gavo „pagonišką“ savo senelio Traidenio vardą.

Ši dinastinė sąjunga buvo tik pirmoji kregždė. Kaip tikras dinastinių sąjungų meistras pasižymėjo Gediminas, radęs vedybinių kombinacijų, kurios padėjo ne tik užmegzti sąjungas su Rytų ir Vakarų šalimis, bet ir leido jo sūnums Algirdui bei Liubartui įsitvirtinti Rusioje.

Vakaruose Gediminas šioje srityje irgi pasiekė du svarbius laimėjimus. Apie 1316–1318 m. jo dukra Danmilė Elžbieta ištekėjo už Plocko kunigaikščio Vaclovo, taigi buvo atnaujinta Traidenio sąjunga su Mazovija. O 1325 m. Gediminui pavyko savo dukrą Aldoną Oną išleisti už Lenkijos karalaičio, būsimo karaliaus, Kazimiero Didžiojo. Aldona buvo pirmoji lietuvė, patekusi į Vakarų Europos šalies karališkąją šeimą. Iš čia jos palikuonių laukė kelias į kitas karališkas ir kunigaikštiškas šeimas. Vien per Aldonos Gediminaitės santuoką su Gediminaičių dinastija XIV a. neakivaizdžiai susigiminiavo daugelis svarbių Vakarų Europos giminių. Aldonos anūkė Elžbieta tapo ketvirtąja imperatoriaus Karolio IV žmona ir imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio motina. Taigi, Vytautas ir Jogaila daugiausia reikalų turėjo su vienu įtakingiausių to meto politiku Zigmantu Liuksemburgiečiu, kuris buvo jų senelio proproanūkis. Beje, Zigmantas žinojo apie šią giminystę ir į Vytautą kreipdavosi kaip į savo „brangiausiąjį giminaitį“.

Gedimino pradėtą dinastinių ryšių politiką sėkmingai tęsė ir jo sūnūs Algirdas bei Kęstutis. Dinastinės sąjungos laimėjimu reikia laikyti ir Jogailos santuoką su Lenkijos sosto paveldėtoja Jadvyga. Iš viso XIII–XV a. priskaičiuojama 17 dinastinių lietuvių–lenkų santuokų. Jos neabejotinai darė įtaką Lietuvos ir Lenkijos suartėjimui, o taip pat įtraukė Gediminaičius į painų Europos valdovų dinastinių ryšių raizginį. Šį raizginį sunku šiandien apžvelgti, aprašyti ar protu suvokti. Bet ir iš pirmo žvilgsnio aišku, kad Gediminą su šiuolaikiniais Europos aristokratais sieja šimtai ir tūkstančiai giminystės linijų.

O norint suvaldyti šią milžinišką informaciją ir pasekti konkrečius giminystės ryšius šiandien padeda kompiuteris. Asociacijos „Les Amis de Roglo“ genealoginių duomenų bazė apima beveik 1,7 milijono kilmingų asmenų, ir joje akimirksniu galima rasti visus genealoginius ryšius tarp į šią bazę įtrauktų asmenų. Pasinaudojus šia baze, galima pasekti ir Gedimino giminystės ryšius. Nors ši bazė dar neišsami ir nepakankamai tiksli, bendrą tendenciją ji parodo labai vaizdžiai.

Giminystės ryšių gausa įspūdinga – jau pirmoji paieška atskleidė 5286 giminystės tarp Gedimino ir Elžbietos II linijas. Pasigilinus paaiškėjo, kad šioje duomenų bazėje, be kita ko, praleista Gedimino dukra Danmilė Elžbieta, per kurios dukterį Oną eina vienas iš gausesnių Gedimino ir Vakarų Europos aristokratijos giminystės ryšių pluoštas. Apie tai informavau duomenų bazės autorius, ir jie šią spragą operatyviai užpildė. Vien dėl šios, atrodytų, menkos pataisos, fiksuotų Gedimino ir Elžbietos giminystės linijų skaičius iškart šoktelėjo iki 6572. Ar tai reiškia, kad Elžbieta II turi tą trokštamą „procentėlį“ lietuviško kraujo? Anaiptol. Iki procento – labai toli, prie jo nepriartėtume net atradę naujų giminystės ryšių bei prie lietuviško kraujo „donorų“ priskyrę Traidenį, Kęstučio žmoną Birutę, Jogailos – Sofiją Alšėniškę (jos taip pat yra Elžbietos bei visų Europos aristokratų protėvių tarpe)...

Europoje šiandien liko tiktai 10 valdančių paveldimų monarchų. Akivaizdu, kad visi jie turi ryšių ir su Gediminu, ir su Traideniu. Elžbieta II šiame kontekste ne tik neišsiskiria ryšių su Gediminu gausa, bet ir priklauso prie mažiausiai tokių ryšių turinčių Europos monarchų – minėtame dešimtuke ji užima vos aštuntąją vietą.

Daugiausia giminystės linijų Gediminą sieja su Danijos karaliene Margaretė II – net 24.550 , o su Traideniu – 13.495 linijos. Antroje vietoje – Liuksemburgo didysis kunigaikštis Henris – 23.439 giminystės linijos su Gediminu ir 12.875 – su Traideniu. Trečią vietą užima Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I: 23.069 giminystės linijos su Gediminu ir 13.198 – su Traideniu.

Kitus Europos monarchus su Gediminu ir Traideniu irgi sieja gausūs giminystės ryšiai: 4) Švedijos karalius Karlas XVI Gustavas: 22.731 linijos – su Gediminu, 12.513 – su Traideniu, 5) Norvegijos karalius Haraldas V: 16.823 – su Gediminu, 9.342 – su Traideniu, 6) Belgijos karalius Albertas II: 12.786 – su Gediminu, 6.972 – su Traideniu, 7) Nyderlandų karalienė Beatričė: 9.824 – su Gediminu, 5.304 – su Traideniu, 8) Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II: 6.572 – su Gediminu, 3.698 – su Traideniu, 9) Lichtenšteino kunigaikštis Hansas Adamas II: 5.230– su Gediminu, 2.778 – su Traideniu, 10) Monako kunigaikštis Albertas II: 895 – su Gediminu, 488 – su Traideniu.

Panašių ryšių galima rasti ir su kitais aristokratais. Antai Velso princesė Diana buvo Gedimino palikuonė per 175 linijas, Antrojo pasaulinio karo laikų Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis – per 20 linijų (visos per Danmilę Elžbietą Gediminaitę). 1918 m. Lietuvos Taryba Lietuvos karaliumi buvo išrinkusi Wilhelmą II von Urachą, kuris buvo įsipareigojęs priimti Mindaugo II vardą. Pastarąjį su Gediminu siejo bent 353 giminystės linijos... Beje, 5.116 giminystės linijos su Gediminu siejo ir paskutinį Rusijos imperatorių Nikolajų II, taigi pagal bumblauskišką logiką jis būtų visai tinkamas Lietuvos valdovas.

O gal mums tikrai nebereikia respublikos, gal būtų gerai susigrąžinti kokį nors monarchą? Atrodo, kad kai kurie mūsų provincijos intelektualai geriausiai save išreikšti ir tegalėtų kaip karaliaus dvaro poetai, trubadūrai ir istorikai. Gyventi respublikoje jiems pernelyg sunku.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

Sekmadienio Evangelija. Pasitikėjimas Dievu (385)

Jėzus bylojo savo mokiniams: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį?

A. Vaškevičius. Kol kas nieko geresnio už „Vamzdį“ nesukūrėme (248)

Tokie konkursai ne taip dažni, o čia net trys vienu metu supuolė. Jonui Basanavičiui Vilniuje, Vyčiui Vilniuje ir Stasiui Povilaičiui Palangoje. Visi vietinės reikšmės, nei vieno tarptautinio.

Istorikas sugriovė mitus apie „didįjį tėvynės karą“ (1223)

Leidykla „Briedis“ pristato šeštą Rusijos istoriko Marko Solonino knygą „1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“, kuria baigiama Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi šio autoriaus knygų serija. M. Soloninas apibendrino daugelio metų istorinius tyrimus ir paskelbė, kad apie tai daugiau nerašys.

D. Staponkutė. „Skubiai deklaruokite išvykimą“ (133)

Šiais žodžiais šiandien dažnas lietuvis „guodžia“ lietuvį Europoje „be sienų“. Sakau tai susimąsčiusi ir be ironijos, nors ir dedu kabutes. Sienos šiandien, be abejo, kitokios. Nematomos ir tobulos biurokratinės, mokesčių, socialinio statuso, patirties, tautybės, kalbos sienos.

I. Makaraitytė. Užgavėnių kaukės: žydo ar ministro. Skirtumas yra? (145)

– Laba diena, čia tokia ir tokia įmonė? Noriu kaukę Užgavėnėms nusipirkt, ieškau jūsų tinklapyje, žiūriu – rabino kepurė prie Užgavėnių kaukių. Patarkit prašau, žmonės dabar tokias perka? Čia tikrai Užgavėnėms?