T.Baranauskas. „Eurovizija“ ir lietuviškas charakteris

Sakote, „Eurovizijos“ dainų konkurse laimėjo Norvegijai atstovaujantis baltarusių kilmės atlikėjas Aleksandras Rybakas, o Lietuva šio konkurso finale liko tik antra nuo galo? Galima būtų pasakyti ir taip: šių metų „Eurovizijoje“ laimėjo Lietuvos atstovas, tik niekas šito nepastebėjo. Su faktais nesiginčiju. Bet Aleksandras Rybakas šioje „Eurovizijoje“ vis dėlto atstovavo tai, ką galbūt kiek pretenzingai galima būtų pavadinti Lietuvos civilizacija.

Po „Eurovizijos“ finalo įvykusioje spaudos konferencijoje pirmasis Aleksandrui Rybakui užduotas klausimas buvo toks: ar tai, jog gimėte Baltarusijoje, padėjo jums nugalėti? Dainininko atsakymas buvo tarsi apgalvotas iš anksto. Baltarusijos žmonėms būdinga melancholija, o Norvegijoje gyvena laimingiausi pasaulio žmonės. Šių dviejų savybių derinys ir padėjo laimėti, – paaiškino „Eurovizijos“ nugalėtojas.

O kas gi yra Baltarusija? Šiemet, minėdami Lietuvos tūkstantmetį, turėtume prisiminti, kad didesniąją to tūkstantmečio dalį Baltarusija buvo neatskiriama Lietuvos dalis. Dar daugiau, tik tas faktas ir nulėmė, kad Baltarusija susiformavo kaip savita šalis. Dabartinės Baltarusijos rytinės, pietinės ir vakarinės sienos yra labai artimos Lietuvos valstybės sienoms, buvusioms iki 1772–1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų. Ir tai nėra atsitiktinumas – tos sienos suformavo Baltarusiją.

Lietuvos ir Baltarusijos, kaip vientiso regiono, žymės neišnyko ir per visą XIX amžių. Rusijos imperijos kontekste tai buvo akivaizdu. Oficialiai vartotas terminas „Šiaurės vakarų kraštas“ buvo skirtas šiam regionui – Lietuvai ir besiformuojančiai Baltarusijai (kartais netiksliai įsivaizduojama, kad Šiaurės vakarų kraštu buvo vadinama Lietuva – tai teisinga tik tiek, kiek senoji Lietuvos samprata dar nebuvo išblėsusi, o Baltarusijos – dar nesusiformavusi). Buvusios Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės teritorija, net ir būdama Rusijos imperijos sudėtyje, išlaikė teisinį ir visuomeninį savitumą. Iki 1840 m. joje tebeveikė Lietuvos statutas. 1861 m., naikinant baudžiavą, jai buvo taikomi specialūs nuostatai.

Blėstantys šio krašto savitumo ir vientisumo reliktai iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo nebuvo visiškai išsitrynę iš žmonių sąmonės. Krajovcai ir net bolševikai tebegalvojo apie politinį vienetą senosios Lietuvos ribose (pastarųjų šioje erdvėje projektuotas vadinamasis „Litbelas“).

Taip pat ir šiandien Lietuva yra baltarusišką tapatybę konstruojanti sąvoka, o tai sukelia problemų ir mums, ir baltarusių nacionalistams. Jiems reikia Lietuvos, kaip Baltarusijos valstybingumo pradinio etapo, tačiau bandymai pasisavinti Lietuvos istoriją baigiasi moksliniu požiūriu juokingais rezultatais. Tai savotiška antilietuviškos lietuvybės versija, susijusi net su teritorinėmis pretenzijomis į Vilnių.

Pseudomokslinės Baltarusijos praeities vizijos, teigiančios, kad istorinė Lietuva – tai Baltarusija, vis dar tebėra labai populiarios nacionalistiškai nusiteikusių baltarusių tarpe, tačiau tokia šių teorijų sėkmė kartu yra ir jų silpnoji vieta. Iracionalūs istorijos aiškinimai tinkamoje terpėje gali sulaukti nemažo būrio pasekėjų, bet negali patraukti daugumos. Taigi toks istorinis baltarusiškumo pagrindimas pakiša koją visam baltarusių tautiniam judėjimui. Be to, mokslinių kriterijų nesuvaržytos istorijos interpretacijos netrunka išsišakoti į daugybę egzotiškų versijų, prieštaraujančių viena kitai. Tai kelia dar didesnę sumaištį galvose ir atbaido racionalesnius žmones.

Tad Baltarusijoje randasi vis daugiau žmonių, bandančių racionaliau įvertinti lietuviškąjį paveldą. Tokios tendencijos pastebimos ir mokslinėje literatūroje (pavyzdžiui, neseniai išleistame „LDK enciklopedijos“ dvitomyje), ir bandymuose kurti elementariems faktams neprieštaraujančią tautinę ideologiją. Atsiranda „keistuolių“, įrodinėjančių, kad lietuviai ir baltarusiškai kalbantys „litvinai“ yra iš esmės viena tauta, arba, kad baltarusiškieji „litvinai“ yra atskira nuo baltausių tauta, bet atsiradusi dėl lietuvių įtakos, išaugusi iš vieno su lietuviais kamieno.

2009 m. gyventojų surašyme šie „litvinai“ savo šalininkus agituoja užsirašyti ne baltarusiais, o „litvinais“. Kartais net priduria, kad nieko baisaus, jei surašinėtojai juos priskirs vienai kategorijai su lietuviais (baltarusiškai „litoucy“). Nuo tų, kurie senąją Lietuvą tapatina su Baltarusija, jie stengiasi atsiskirti kiek skirtinga etnine terminologija: save baltarusiškai vadina „litviny“, o ne „licviny“, lietuvius – „litoucy“, o ne „lietuvisy“ ar „žmudziny“, kaip įprasta antilietuviškųjų „litvinistų“ aplinkoje.

Minėtosios „naujųjų litvinų“ grupelės yra palyginti negausios ir susiskaldžiusios vos ne iki pavienių asmenybių, bet jų veikloje galima pastebėti įdomią tendenciją. Net ir atmetusiam pseudomokslines Lietuvos istorijos interpretacijas baltarusiui yra sunku atsisakyti Lietuvos, kaip savo tapatybės dalies, idėjos. Jis jaučia, kad be Lietuvos idėjos pats baltarusiškumas netenka pagrindo ir prasmės. Taigi, ieškoma kitų kelių, netgi atsisakant baltarusiškumo.

Bet grįžkime prie Aleksandro Rybako paminėtų savo kūrybinės sėkmės sudedamųjų dalių – baltarusiškos melancholijos ir norvegiško gyvenimo džiaugsmo. Taip jau yra, kad dažnai mes nė patys nesuvokiame, jog daugelis dalykų, kuriuos esame įpratę laikyti grynai lietuviškais, pradedant kulinariniu paveldu (pavyzdžiui, šaltibarščiais, baltarusiškai „cholodnik“), baigiant tautos būdo bruožais, yra ir baltarusių paveldas.

Melancholija iš tiesų juk ne mažiau būdinga lietuviams. Dimos Šavrovo (Sasha Song) atliktoje dainoje jos buvo net per daug – trūko antrojo elemento. Tad šių metų „Eurovizijos“ konkursas tarsi sufleruoja mums, ko dar trūksta lietuviškai kultūrai – daugiau šviesos ir gyvenimo džiaugsmo.

Tad jeigu jūsų neįtikino samprotavimai apie tai, kad šių metų „Eurovizijos“ nugalėtojas iš dalies priklauso ir Lietuvos kultūrai, neskubėkite bambėti ir „savikritiškai“ plakti save dėl nuolatinių nesėkmių „Eurovizijoje“. Geriau jau pabandykime tiesiog pasidžiaugti norvegiškoje šviesoje išgirdę ir savo kultūros gaidas.