T.Baranauskas: Ar priminsime Europai apie Šiaulių mūšį?

 (191)
Šiemet sukanka 770 metų nuo lietuvių pergalės Šiaulių (Saulės) mūšyje – pirmojo didelio lietuvių laimėto mūšio Lietuvos istorijoje. 1236 m. rugsėjo 22 d. įvykęs mūšis turėjo tarptautinę reikšmę – jame žuvo ne tik antrasis ir paskutinis Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas, bet ir pats Kalavijuočių ordinas – pirmasis vienuolių riterių ordinas Pabaltijyje.
Tomas Baranauskas
Jo likučiai 1237 m. buvo prijungti prie Vokiečių ordino. Ši pergalė leido iš vokiečių valdžios kuriam laikui išsivaduoti kuršiams ir žiemgaliams. Šiandien Šiaulių mūšio diena Lietuvoje ir Latvijoje minima kaip Baltų vienybės diena.

Negalima sakyti, kad šį mūšį Lietuvoje gaubia nepelnyta užmarštis. Baltų vienybės diena, skirtingai nuo kai kurių kitų atmintinų datų, nėra tik formali eilutė Atmintinų dienų įstatyme. Mūšio proga rengiami minėjimai, skaitomos paskaitos. Apie mūšį parašyta ne viena knyga. Naujausia iš jų – Romo Batūros studija „Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m.“ (Šiauliai, 2005).

Vis dėlto mums nepavyksta pasiekti to, kas pavyko Šiaulių mūšyje kovojusiems lietuviams – suteikti Šiaulių mūšiui tarptautinį skambesį. Nors vokiečių istorikas Friedrichas Benninghovenas fundamentalioje studijoje „Kalavijuočių ordinas“ („Der Orden der Schwertbrüder“, 1965) Šiaulių mūšio analizei skyrė ypatingą dėmesį, tačiau platesnės Vakarų Europos visuomenės šios žinios nepasiekia.

Žinomame Umberto Eco romane „Fuko švytuoklė“ pateiktas, galima sakyti, tipiškas Pabaltijo kryžiaus karų įvaizdis eilinio europiečio sąmonėje: „Vokietijos imperatoriai įkurdino teutonus Palestinoje kaip atsvarą tamplieriams, tačiau netrukus jie buvo pašaukti į šiaurę, kad sulaikytų Prūsijos barbarų įsiveržimą. Jiems tai pavyko taip puikiai, jog per du šimtmečius jie tapo valstybe, išplitusia po visas baltų žemes. Jie traukia per Lenkiją, Lietuvą ir Livoniją, įkuria Kionigsbergą. Tik vieną kartą Estijoje juos sumuša Aleksandras Nevskis. Maždaug tuo pačiu metu, kai Paryžiuje suimami tamplieriai, teutonai savo karalystės sostine pasirenka Marienburgą“ (Eco U. Fuko švytuoklė, Vilnius, 2004, p. 425).

Italų rašytojui, rodos, neteko girdėti apie didžiausius kryžiuočių pralaimėtus mūšius – net Durbės ar Žalgirio. Užtat jis randa reikalą paminėti palyginti menką Aleksandro Neviškio vadovaujamų rusų pergalę ant Čiudo (Peipuso) ežero 1242 m. Nesistebėkime: tai yra labai tipiška erdvės ir laiko deformacija eilinio vakarų europiečio istorinėje atmintyje.

Europos istorija daugelyje Vakaruose rašytų istorijos vadovėlių – tai visų pirma Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Anglijos istorija. Kažkiek dėmesio dar skiriama Bizantijos imperijai ir Rusijai. Tarp Vokietijos ir Rusijos tarsi niekas ir neegzistuoja. Tai dar iš XIX amžiaus paveldėta politinė realija – palikimas tų laikų, kai dvi imperijos – Vokietija ir Rusija – buvo pasidalinusios Vidurio Europą ir turėjo bendrą sieną.

Atsiverskime, pavyzdžiui, daugiau kaip 1300 didelio formato puslapių „Pasaulio visuomenių istoriją“ („A Histry of World Societies“), išleistą 1992 m. JAV ir Kanadoje (autoriai J. P. McKay, B. D. Hill ir J. Buckler). Lietuvos vardą čia rasime paminėtą du kartus: sužinosime, kad tarp 1400 ir 1650 m. Lietuvoje ir kitose šalyse į rytus nuo Elbės buvo įvesta baudžiava, o 1990 m. Lietuva paskelbė nepriklausomybę nuo SSRS. Tiek tad tos Lietuvos istorijos, bet ir tą pačią, žinoma, pastebės tik Lietuvos vardo ieškanti akis.

O štai svarbiausi brandžiųjų viduramžių įvykiai pateikti J. E. ir H. W. Kaufmannų studijoje „Viduramžių tvirtovė“ („The Medieval Fortress“, 2004, p. 99–100): rasime čia ir minėtą Aleksandro Nevskio pergalę ant Peipuso ežero, ir dar kelias su Rusios istorija susijusias kautynes (Kalka 1223 m., Kijevas 1240 m., Kulikovas 1380 m.). Iš Lietuvos istorijos paminėtas tik 1410 m. Žalgirio mūšis. Ką gi, ačiū ir už tai...

O gal Lietuvos istorija iš tiesų reikšminga tik mums, o Europos mastu jos neverta nė minėti? Neseniai pasirodžiusi Romo Batūros studija apie Šiaulių mūšį duoda šiuo požiūriu puikiai argumentuotą atsakymą. Autorius rado objektyvų kriterijų, leidžiantį tarpusavyje palyginti atskirus mūšius. Šaltiniai neduoda išsamios kariuomenių dydžių bei žuvusiųjų skaičiaus statistikos, bet dažniausiai nurodo žuvusiųjų Ordino riterių skaičių. Ordino riteriai (broliai) – tai vadovaujantis personalas, už jų slypi šimtai ir tūkstančiai eilinių karių. R. Batūra surinko duomenis apie 22-uose XIII a. Ordino pralaimėtuose mūšiuose žuvusius Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų riterius ir suvedė juos į lentelę. Tai – tik vienas puslapis informacijos, bet ji tiesiog sensacinga. Štai 13 didžiausių mūšių:

1. 1260 m. lietuvių pergalė Durbės mūšyje – žuvo 150 Ordino brolių (ir Livonijos magistras bei Prūsijos maršalas). 2. 1279 m. lietuvių pergalė Aizkrauklės mūšyje – žuvo 71 Ordino brolis (ir Livonijos magistras). 3. 1236 m. lietuvių pergalė Šiaulių mūšyje – žuvo 60 (arba 48–50) Ordino brolių (ir Kalavijuočių magistras). 4. 1298 m. lietuvių pergalė Gaujos (Turaidos) mūšyje – žuvo 60 (arba 20–22) Ordino brolių (ir Livonijos magistras). 5. 1249 m. prūsų pergalė Kriukų mūšyje – žuvo 54 Ordino broliai. 6. 1270 m. lietuvių pergalė Karuzos mūšyje – žuvo 52 Ordino broliai (ir Livonijos magistras). 7. 1263 m. prūsų pergalė Lubavos mūšyje – žuvo 40 Ordino brolių (ir Prūsijos magistras bei maršalas). 8. 1287 m. žiemgalių pergalė Grosės mūšyje – žuvo 35 Ordino broliai (ir Livonijos magistras). 9. 1259 m. lietuvių (žemaičių) pergalė Skuodo mūšyje – žuvo 33 Ordino broliai. 10. 1270 m. lietuvių pergalė Padauguvyje – žuvo 20 Ordino brolių (ir Livonijos magistro vietininkas). 11. 1242 m. rusų (Aleksandro Neviškio) pergalė Čiudo (Peipuso) ežero mūšyje – žuvo 20 Ordino brolių. 12. 1263 m. sūduvių ir prūsų pergalė Vangrapės mūšyje – žuvo 20 Ordino brolių. 13. 1264 m. žiemgalių pergalė – žuvo 20 Ordino brolių.

Paaiškėja nei daug nei mažai: be galo išgarsinta, išpūsta ir viena iš nedaugelio Vakaruose žinomų pergalių prieš Vokiečių ordiną – Aleksandro Neviškio 1242 m. pergalė – objektyviai užima tik 11–13 vietą tarp didžiųjų Ordino pralaimėtų mūšių. Keturios didžiausios pergalės priklauso lietuviams. Deja, nė viena iš jų nėra plačiau žinoma už Lietuvos ribų, o kokio italų rašytojo vaizduotėje, rodos, dar ilgai vaidensis, kad jei kryžiuočiams kas rimčiau ir sugebėjo pasipriešinti, tai nebent Aleksandras Neviškis...

Kaip įveikti šią Europos istorijos suvokimo deformaciją? O gal mums, Lietuvos piliečiams ir valstybei, visiškai nesvarbi eilinio europiečio ar net europiečio intelektualo sąmonėje Lietuvą dengianti baltoji dėmė? Kalbame apie kažkokį Lietuvos įvaizdį ir jo gerinimą (nors jo, tiesą sakant, nėra ir būti negali, kol mes apie save nesugebėsime pateikti elementariausios informacijos), kuriame kažkokias naujas Lietuvos emblemas, džiaugiamės, kad, antai, išleista kažkokia komiksų knygelė apie Lietuvą...

Ar reikia išradinėti dviratį? Ar reikia ieškoti kažkokių netradicinių būdų, kaip pasiekti eilinio europiečio sąmonę ir suteikti jam informacijos apie Lietuvą, kuri, daugelio mūsų giliu įsitikinimu, jam nėra ir negali būti įdomi? Nes juk Lietuva – mažytė, nereikšminga valstybėlė... Jei patys taip manysime, tai, žinoma, beliks tik paišyti komiksus ir kurti vis naujas Lietuvos emblemas, tikintis, kad visa tai arba patrauks kažkieno dėmesį, arba bent jau leis susišluoti sau į kišenę šios produkcijos gamybai valstybės skirtus pinigus. Vis dėlto pirmiausia reikia susivokti patiems, kas mes esame.

O esame nei daug nei mažai – didžiulės viduramžių imperijos istorijos paveldėtojai, šios imperijos centras. Esame šalis, prieš kurią suklupo visa Vakarų Europa, daugiau kaip 200 metų siuntusi čia kariauti savo rinktinius riterius. Lietuvos istorija – tai nemaža ir masinės sąmonės požiūriu visiškai „pasimetusi“ Europos istorijos dalis.

Žinoma, galima palaukti. Anksčiau ar vėliau kas nors susiprotės ir parodys Europai Lietuvos istoriją, o mums – jos vietą Europoje. Antai Kembridžo universiteto istorikas Stephenas C. Rowellas dar 1994 m. išleido knygą „Kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vakarų Europoje, 1295–1345“ („Lithuania Ascending. A Pagan Empire within East – Central Europe, 1295–1345“), kurios jau vien pavadinimas pasako daugiau, nei ryžtasi pasakyti daugelis mūsų istorikų. Parašęs šia knygą britų istorikas persikėlė į Lietuvą, kad galėtų čia gyventi ir toliau tyrinėti Lietuvos istoriją. O štai amerikiečių istorikas Williamas Urbanas, parašęs ne vieną knygą apie Baltijos kryžiaus žygius, prisipažįsta: „Mane dažnai klausia, kaip aš pasirinkau Vokiečių ordino temą. Žmonės dažnai daro prielaidą, kad esama kažkokių giminystės ryšių, nes mano pavardė dažna Rytų ir Vidurio Europoje. Bet tai buvo grynas atsitiktinumas, po kurio sekė supratimas, kad aš užtikau aukso gyslą“.

Minėta Romo Batūros studija apie Šiaulių mūšį ir joje atliktas mūšių su kryžiuočiais palyginimas kol kas yra kuklus mūsų pačių žingsnis į Lietuvos istorijos įvertinimą Baltijos regiono mastu. Bet šis žingsnis yra būtinas, kad pagaliau savo istorijoje susivoktume patys. Tik suvokę, kokia mūsų istorijos vieta Europos istorijoje, galėsime tai pasakyti ir kitiems.

Šiemet Šiaulių mūšio jubiliejų pasitinkame su viltį teikiančiu projektu – ką tik sukurtu dviejų dalių dokumentiniu istoriniu filmu „Saulės mūšis“ (prodiuseris ir režisierius Saulius Bartkus, scenarijaus autorius Gintaras Songaila). Šios dvi serijos – tai ambicingo projekto dalis. Iš viso planuojama sukurti 30 dalių dokumentinių filmų ciklą „Kita Europa“, kuris papasakotų apie ilgiausią karą Europos istorijoje – Pabaltijo kryžiaus žygius. Anot režisieriaus S. Bartkaus, filmas orientuotas visų pirma į Vakarų Europos žiūrovą, bet angliška jo versija galės būti parodyta tik sukūrus bent keliolika numatyto ciklo dalių. Filme gausu vaidybinių elementų, ikonografijos, kartoschemų. Tikrai įspūdingas ir vertas dėmesio reginys. Filmas jau buvo pristatytas Šiauliuose ir Joniškyje bei Vilniaus „Coca-cola plaza“ kino teatre, deja, kol kas tik negausiam žiūrovų ratui. Ateity jį planuojama dar patobulinti ir parodyti per TV3 bei Viasat History kanalus. O kol kas antradienį, rugsėjo 26 d., 19 valandą, Vilniaus mokytojų namuose planuojama dar viena šio filmo peržiūra.

Jei ką ir turime unikalaus – tai istoriją. Turbūt ne tik užsieniečiams, bet ir daugeliui lietuvių ji vis dar gali tapti atradimu. Tik reikia įveikti marksizmo mokyklas išėjusių „istoriosofų“ mūsų galvose sukeltą chaosą, kuris kyla vaizduojantis, kad mūsų istorijos esmė – amžinas atsilikimas ir Europos „vijimasis“. Šis neva „savikritiškas“ ir „modernus“ požiūris į Lietuvos istoriją iš tiesų dvelkia giliu provincializmu, kuriuo vadovaujantis neįmanoma suprasti nieko. Nesuvokiama netgi to, kad jeigu kažkoks „atsilikimas“ ir „vijimasis“ galėtų būti istorijos esme, tai jis būtų visų pasaulio tautų ir valstybių istorijos esmė. Juk visi didesnę savo istorijos dalį nuo kažko kokiu nors aspektu „atsiliko“ ir kažką „vijosi“. Stebėdamas tokią mūsų istorijos autoritetų „istoriosofiją“ S. C. Rowellas tik šypteli: „Jeigu jau nebeįmanoma atsisakyti nuostatos, jog istorija esanti traukinys, kuriuo važiuodama valstybė gali pavėluotai atvykti į neišvengiamą stotelę, mums reikėtų pripažinti, kad geležinkelio bėgiai eina ratais, o ne tiesiai. Nėra tvarkaraščio, kuris leistų pagirti „anksti atvykusius“ ir pasmerkti „atsilikusius vagonus“.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

E. Lucasas: „Amerikos taikos“ amžius baigiasi (94)

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius. Jo pastangos susitarti su Rusija dėl Sirijos atspindi nepaprastą (ir aiškiai nepagrįstą) pasitikėjimą savo asmeniniais gebėjimais rasti diplomatinį sprendinį, neturint pakankamai raumenų, kad derybinė pozicija atrodytų įtikinama.

D. Sinkevičius. Teisėjų taryba pasityčiojo iš visų Lietuvos žmonių (220)

Šiandien į priešpaskutinį savo kadencijos posėdį rinkosi visą teismų sistemą prižiūrinti Teisėjų taryba, kuriai teko nelengvas išbandymas – pritarti arba pasipriešinti prezidentei, apginti teismų autoritetą arba dėl girtumo paslydusį kolegą ir taip leisti diskredituoti ypatingo pasitikėjimo visuomenei nekeliantį teisėjo vardą.

L. Pociūnienė. Asmeninė pozicija (211)

Tikriausiai nesiryžčiau jos išdėstyti viešai, jei manęs nuolat įvairiomis aplinkybėmis nebūtų klausiama, už ką ir kodėl ketinu balsuoti. Mūsų lietuviškame kontekste nepriimta, kad apžvalgininkai ar komentatoriai viešai atskleistų savo pasirinkimą ir jo motyvus, nors brandžios demokratijos šalyse tokio atviro kalbėjimo rinkimų ar referendumų išvakarėse nevengiama (žinoma, savo vietoje – nuomonių bei redakcinėse skiltyse).

I. Makaraitytė. Prisigerti – prigimtinė lietuvio teisė (553)

Studentavimo laikais per vasaros atostogas mudvi su drauge laiko veltui nešvaistydavome ir važiuodavome užsidirbti mokslo metams. Į Norvegiją. Į begalinius braškių laukus. Kai braškės baigdavosi, visai šalia šiltnamiuose augo ilgavaisiai agurkai, ir ten darbo keliems studentams visada būdavo.

R. Kačinskas. Lietuva – Lenkija: kurkime ateitį kartu (136)

Įsisiūbavus diskusijai dėl NATO saugumo garantijų ir lenkų tautinės bendruomenės padėties Lietuvoje, netikėtai atsidūriau šios istorijos epicentre. Diskusiją išprovokavo Vytauto Didžiojo universiteto kartu su Lenkijos ambasada Vilniuje surengtos konferencijos, skirtos pažymėti Lietuvos - Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo 25-etį, metu Lenkijos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovo Jano Parys išsakyti teiginiai.