Paradoksaliausia, jog Žaliojo tilto skulptūras labiausiai gina kažkada garsūs kultūrininkai, kurie sau į pagalbą telkiasi tokius nesuderinamus pavyzdžius, kaip silkė ir apelsinai. Faustas Latėnas rašo, jog Suomija turėjo garbės nenugriauti Aleksandro II paminklo. Kompozitorius arba visiškai nesupranta nūdienos geopolitinės situacijos, kai Sovietinė simbolika yra nepaprastai veiksminga ir agresoriaus plačiai vartojama, pasitelkiant nostalgijos, pigesnės silkės kortas ir pan., arba nenori suprasti.
Aleksandrą II sulyginti su Raudonosios Armijos kariais bei su aiškia ideologija spinduliuojančiais darbo žmonėmis ant Žaliojo tilto, kurie taip didingai žvelgia į Architektų rūmus, tarsi prižiūrėdami, kad šalia jokie hipiai nesiburiuotų, yra mažų mažiausiai neadekvatu, nes ant mūsų slenksčio žvangina ginklais ne caras, o tik prieš dvidešimt vienerius metus savo armiją išvedusi blogio imperija, kuri mūsų visuomenėje paliko ne tik mūsų valstybės progresą stabdančius personažus, bet ir ilgaamžius mentalinius randus.
Nugriauti Žaliojo tilto skulptūras, pagal F. Latėną – populizmas. Įdomu, ar F. Latėnas mano, jog iniciatyvos padidinti krašto apsaugai skirtą procentą iki 2 proc. irgi yra populizmas, juk visuomenės apklausos rodo, kad Lietuvos piliečiai suprasdami geopolitinę situaciją nesijaučia saugiai, todėl, pagal kompozitoriaus filosofiją, tai reiktų prilyginti populizmui.
Galų gale, iš vėžių verčianti tezė. Neva politikai neturėtų kišti savo trigrašio kultūriniais ir meno klausimais. Visiškai nuo realybės atitolusi mintis, žinant, jog Žaliojo tilto skulptūros yra vienareikšmiškai politinis reiškinys. Jos buvo pastatytos tuometinės politinės konjunktūros sąlygomis, skelbiant šeštojo dešimtmečio oficialią ideologiją, o šiuo atveju menas (jeigu privalome skulptūras įterpti į tą sąvoką) buvo tik priemonė skelbti politinę mintį.
Taigi taip, kaip Adamo Smito idėjos visuomet skelbs liberalizmą, Edmundo Berko idėjos – konservatizmą, taip ,,balvonai'' mums pirš visiems žinomą utopinę ideologiją. Atvirkščiai, turėtume džiaugtis, kad dar yra sąmoningų politikų (daugiausiai opozicijos atstovų), kuriems ne vis vien, kurie nesuveda mūsų šaliai toksiško ,,meno'“ į tolerancijos sąvoką. O kultūrininkai (reikia pripažinti – ne visi) kartais galėtų savo ,,ekspertinį“, nomenklatūriniais laikais subrandintą žvilgsnį, pasilaikyti sau.
Siūlymas. Į meną nežiūrėti kaip į vienalytį objektą, jis yra heterogeniškas, privalantis atsižvelgti į konjunktūras, tuo labiau, kai jis adoruojant kiurkso Vilniaus širdyje.
Autorius yra VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto studentas