Reakcija į šią tragediją iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių. Pamiršta šulinyje paskandintų vaikų istorija? Kaip ir anuomet, prezidentė paprotino, kad tokios tragedijos negali pasikartoti. Ciniškiausiai turbūt Vidaus reikalų ministro pareiškimas apie ketinamą atlikti tarnybinį patikrinimą, kuriuo siekiama išsiaiškinti „aplinkybes, ar būtent tas patrulis išsiųstas į iškvietimą, kuris turėjo būti išsiųstas, ir kitus kylančius klausimus”.
Skaičiuojamos galvos, kurios kris dėl šio įvykio. Kaip ir Saviečių tragedijos atveju, dėl įvykio buvo bandoma kaltinti policijos pareigūnus, kurie nesiėmė tinkamų veiksmų išgelbėti vaikus, socialinius darbuotojus, kurie matė situaciją šeimoje ir nieko nesiėmė. Didžiausios neapykantos sulaukia įvykio kaltininkas, kuris viešai atvesdinamas į teismo posėdį, kuriame jam, kaip gresiančios bausmės preliudija, skiriama maksimali kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams.
Policijos pareigūno nužudymas ar Saviečių įvykiai yra tik ledkalnio viršūnėlė. Dar yra daugybė įvykių, patenkančių į policijos suvestines ir apie kurias lakoniškai parašo naujienų portalai. Užtenka atsiversti „Kriminalai” skiltį: „Vyras sužalojo savo žmoną: plaktuku trenkė į galvą”, „Pasvalio rajone policijos raminamas vyras kastuvu daužė jų automobilį”, „Šiurpus smurtas šeimoje: moteris aplieta verdančia sriuba”. Ir tai ne pabaiga. Andrius Tapinas po Saviečių įvykių savo straipsnyje parodė, kad tokia yra Lietuvos kasdienybė. Buvo tik laiko klausimas, kada nuo esamų nesprendžiamų socialinių problemų nukentės ir savo pareigas atliekantys policijos pareigūnai.
Tačiau nereikia naiviai tikėtis, kad uždraudus ar apribojus alkoholinių gėrimų prekybą, išnyks socialinės problemos. Taip manyti – labai naivu. Tyrimas taip pat atskleidė, kad 67 proc. kaltinamųjų dėl smurto artimoje aplinkoje turi vidurinę ar žemesnį išsilavinimą, 64 proc. niekur nedirbo. Ne paslaptis, kad didžioji dalis smurto artimoje aplinkoje atvejų vyksta Lietuvos kaimuose ir mažuose miesteliuose, kuriuose vyrauja skurdas, nedarbas, alkoholizmas.
Kai kurie žmonės smurtauja ne po kartą, jų neatbaido teistumas, skiriamos bausmės. Smurtaujama dėl artimųjų priekaištų dėl gyvenimo būdo, dėl neva erzinančios nukentėjusiųjų elgesio, įžeidinėjimo, pavyduliavimo, aiškinantis tarpasmeninius santykius. Tačiau tai – nepasitenkinimo, nusivylimo savimi ir aplinka išraiška.
Prof. Dainius Pūras jau daug metų kalba, kad Lietuvos visuomenė serga, Lietuvoje vykdoma ydinga, šiuolaikinį mokslą ignoruojantį sveikatos ir socialinė politika. Pasak D. Pūro, daugybė žmonių užauga be jokios emocinės paramos, be prievartos nežinodami kitokių bendravimo ir problemų sprendimo būdų, žaloja save ir aplinkinius.
Tai, kad šiuo metu, pagrindinis klausimas, kurį sprendžia vidaus reikalų ministras, yra tas, kam permesti atsakomybę, ir ką čia kuo greičiau atleisti iš pareigų, parodo tragišką Lietuvos realybę. Manymas, kad kažkoks vienas žmogus atsakingas už susikaupusių socialinių problemų sprogimą, yra Lietuvos politikų tragedija. Dėl sutrikusios psichikos tėvo nužudytų vaikų, pareigas atlikusio pareigūno mirties, smurto artimoje aplinkoje, aukšto savižudybių skaičiaus, alkoholizmo ir t.t. yra atsakingi Lietuvos politikos formuotojai, kurie daug metų arba neigia sudėtingas socialines problemas, arba sprendžia jas šiaudinėmis priemonėmis.
Policijos pareigūno mirtis nėra policijos darbo brokas. Policijos pareigūnai atlieka savo pareigas, net ir negaudami atitinkamo atlygio už savo darbą – rizikuodami sveikata ir gyvybe jie važiuoja į iškvietimus, nežinodami, kas ten jų laukia. Policijos pareigūno žūtis yra tik skaudus ilgai nesprendžiamų visuomenės socialinių problemų simptomas. Šios socialinės problemos kartas nuo karto pliūpsniais sprogsta visuomenėje ir žiniasklaidoje atgarsio sulaukiančiais kruvinais įvykiais.