Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.
Pirmiausia apie jo santykius su religija. L. Donskis teigia: „įtariu, kad egzistuoja už mus aukštesnė jėga“ ir „kad mes nesame paskutinis žodis būties sferoje. Taigi Dievą aš tikiu filosofinėje plotmėje“ („Lietuvos rytas“, 2016-09-22). Čia norom nenorom prisimeni Platoną ir Aristotelį, kurie filosofiškai (t. y. nedogmatiškai ir kritiškai tuo metu vyraujančio politeizmo Graikijos poliuose atžvilgiu) tikėjo, kad yra vienas Dievas, dermės pagrindas ir judėjimo šaltinis, būties priežastis ir tikslas. Filosofo užduotis buvo įžvelgti darnią visumą už chaotiškų detalių.
Apie L. Donskio santykius su liberalais žinau kur kas mažiau. Šiuo sunkiu liberalams metu negarbinga apie juos blogai kalbėti. Tačiau panašu į tai, kad ir šiuos santykius galima vertinti kaip chaotišką atstūmimo epizodą. Jo paties komentaras apie tai: „grįžęs iš Europos parlamento supratau, kad mauras atliko savo darbą, mauras turi pasitraukti“. Paradoksas tas, kad daugelis jo pasisakymų bylojo apie didesnį liberalumą nei jis būdingas kai kuriems liberalams. Čia, kaip ir santykiuose su filosofais, ryški tendencija: jei nori būti iškiliu politikos žmogumi, turi nutraukti ryšius su politika.
Apie santykius su Vilniumi jau kalbėjau. Pats Leonidas savo kartėlį Vilniaus atžvilgiu išreiškia taip: „Kaunui teko iškilesnis vaidmuo Lietuvos istorijoje nei Vilniui. Vilnius šiandien to nepripažįsta, bet tai – tiesa“. Leonidas buvo kai kas daugiau nei daugelis vilniečių. Jis buvo visos Lietuvos žmogus. Tačiau norint tokiu tapti privalai būti atstumtas Lietuvos sostinės.
L. Donskio gyvenimas – nebaigta istorija, kuri mus daug ko moko. Jo istorija moko, kad turime būti atstumti tam tikros mokslinės mokyklos, kad taptume tarptautinio lygio mokslininkais. Ji moko, kad turime nusigręžti nuo politikos, kad taptume žymūs politiniai mąstytojai. Ji moko, kad turime būti atstumti sostinės, kad taptume visos šalies žmonėmis. Ji moko, kad niekada nežinai, kokia nesėkmė pavirs didžiausia tavo sėkme. Ji moko, kad už chaotiškų gyvenimo detalių slypi darni visuma. Galiausiai ji moko, kad būdami kritiški sau ir savo aplinkai turime tikėti aukštesne jėga.
Post scriptum. Save vadindamas idėjų istoriku (nors dėl to buvo ne menkesnis filosofas) Leonidas mėgo istorinius pavyzdžius. Prisiminkime ir mes vieną istorinį epizodą. V amžiuje prieš Kristų Spartos karalius Leonidas su trimis šimtais karių tris dienas Termopilų sąsiauryje atlaikė šimtatūkstantinę persų karaliaus Kserkso armiją, kol žuvo nelygioje kovoje. Juk Donskis yra tas Leonidas, kuris per savo trumpą gyvenimą atlaikė srautą vienamačio mąstymo Lietuvoje.
Post post scriptum. Įsiklausykime į vieną L. Donskio mintį. Pasak jo, sujungus du Kauno universitetus, „dėl jų skirtumų rezultatas būtų žalingas abiem pusėms“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paskutinis-filosofo-interviu-kaunas-mano-paskutine-stotele.d?id=72353644). Dabar ši mintis ypač aktuali prieš rinkimus, kai politikai varžosi siūlydami kuo mažesnį universitetų skaičių Lietuvoje. Vienas mąstymas, viena partija ir vienas universitetas – tai, apie ką svajoja daugelis politikų. Klausimas, kas šiai niveliuojančiai tendencijai priešinsis dabar, kai nebėra kovingojo karaliaus Leonido.