T. Kačerauskas. Ką apie pabėgėlius pasakytų Vytautas Didysis

Nors pabėgėlių Lietuvoje dar nematyti, apie juos nuolat kalbama ir diskutuojama, kiek Lietuva galėtų jų priimti. Politikų retorikos vyraujantys motyvai – solidarumas kitoms Europos šalims ir pasigailėjimas „vargšams atvykėliams“. Esą mūsų seneliai patyrė panašią dalią, todėl turime juos užjausti, priimti ir sušelpti.

Nepaisant to, būgštaujama dėl tautinio, religinio ir kultūrinio tapatumo, kurį esą „išplaus“ plūstelėjusi migrantų iš Azijos ar Afrikos minia. Maža to, po teroristų išpuolių migrantai kažkokiu būdu siejami su terorizmu. Tad kabinetuose, kur priimami sprendimai, siekiama kaip įmanoma sumažinti galimų atvykėlių skaičių. Šis skaičius svyravo dešimtis kartų: galimybės priimti migrantus didėjo ne tiek nuodugniau suskaičiavus galimas vietas įvairiuose Lietuvos užkampiuose, kiek pasitarus su „vyresniaisiais broliais“ Europoje ir viešai pasisakius kai kuriems politiniams lyderiams. Net ir tas tūkstantis, kurį įsipareigojome priimti, kelia nuostabą: kodėl Lietuva pajėgi priimti tūkstantį, o Libanas, turintis panašų gyventojų skaičių, – du milijonus?

Visi žinome JAV Silicio slėnį kaip klestinčios ekonomikos regioną, kuris garsus kaip pasaulio inovacijų lopšys. Pavyzdys pasirodė toks užkrečiantis, kad įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, pradėti kurti panašūs slėniai. Vis dėlto vienu atžvilgiu Lietuvos Saulėtekio ar Santakos slėniai niekada neprilygs Silicio slėniui, nepaisant didžiulių nacionalinių ir europinių investicijų. Tas rodiklis – tai taip vadinamas (lydančio) katilo indeksas, kuris nusako atvykėlių procentą. Silicio slėnyje šis rodiklis yra 0,4. Kitaip tariant, 40 proc. žmonių yra gimę ne šiame regione, dauguma – ne JAV. Lietuvos slėniuose šis rodiklis yra 0.

Tiesa, galima teigti, kad atvykėlių gausa – klestinčios ekonomikos padarinys, o ne priežastis. Vis dėlto priežastis ir padarinys čia – neatsiejami. Vienas iš šio regiono klestėjimo veiksnių – būtent atvykėliai, kurie traukia čia su naujomis idėjomis iš viso pasaulio.

Vytautas Didysis totoriuose įžvelgė nepaprastą potencialą ir neapsiriko. Būti apsuptas šio karių luomo valdovas ne tik nebijojo, jis jautėsi netgi saugesnis savo šalyje su nepastoviais pavaldiniais.

Tomas Kačerauskas

Visiškai kitas pavyzdys – Vengrijos, kuri apimta atvykėlių fobijos atsitvėrė tvoromis ne tik nuo potencialių (Serbijos), bet ir tikrų ES narių (Kroatijos). Tai ne tik baiminga bei izoliacinė, bet ir neprotinga politika: niekas taip nekenčia dėl darbuotojų (ypač žemos kvalifikacijos) stygiaus kaip Vengrija. Tiesą sakant, Vengrija, kaip ir Lietuva, ir nėra migrantų tikslas. Taigi tvoros veikiau išreiškia atsiribojimo siekį ar net socialistinio izoliuoto būvio ilgesį. Beje, ypač didelį nesvetingumą atvykėlių atžvilgiu demonstruoja kaip tik buvusios socialistinės šalys, kuriose migrantai būtinai talpinami už aukštų tvorų, t. y. faktiškai įkalinami.

Prisiminkime Vytauto Didžiojo precedentą. Retai apgyvendintoje XV a. pradžios etninėje Lietuvoje buvo apgyvendinta keliasdešimt tūkstančių totorių ir karaimų šeimų. Turint omeny tuometinės Lietuvos gyventojų skaičių, atvykėlių skaičius prilygtų keliems šimtams tūkstančių dabartinių migrantų. Vytautas Didysis šiuose kitatikiuose įžvelgė nepaprastą potencialą ir neapsiriko. Būti apsuptas šio karių luomo valdovas ne tik nebijojo, jis jautėsi netgi saugesnis savo šalyje su nepastoviais pavaldiniais. Ilgus šimtmečius LDK kariuomenėje totorių vėliavos tarnavo kaip patys patikimiausi būriai, kuriems patikėdavo žvalgybą priešo teritorijoje netgi kariaujant su musulmonais turkais.

Laimingumo tyrinėtojai kalba apie du prieštaringus laimės veiksnius: labdaringą veiklą ir mažiau sėkmingų kaimynų buvimą šalia. Migrantai stebėtinu būdu leistų įgyvendinti abu šiuos poreikius. Viena, savo buvimu šalia jie liudytų mūsų gerovę, kurios geismas daug lietuvių išvijo iš gimtinės. Kita, jie leistų mums būti labdaringiems ir rūpestingiems. Kadangi rūpestis dažnai neatsiejamas nuo galios, jie leistų mums pasijusti ir galingiems. Kitaip tariant, jie leistų mums pamaitinti visus savo laimės demonus.

Panašu, kad migrantų antplūdis apskritai Lietuvai negresia, nes mūsų šalis nėra jų tikslas. Net atvykę jie, tikėtina, išsilakstys į senąsias ES šalis. Atrodo, čia net nėra problemos, kurią kažkodėl taip karštai aptarinėja politikai. Vis dėlto, tai, kad Lietuva nepatraukli tiek potencialiems migrantams, tiek galimiems reemigrantams, ir yra didžiausia problema. Galima sutikti su tuo, kad lankstinukai čia nepadės. Kodėl Lietuva su idealiomis gamtinėmis sąlygomis, su optimalaus dydžio miestais, su miškinga ir ežeringa aplinka yra niekam nepatraukli? Tai rodo tiek Lietuvos vardo viešinimo broką, tiek klaidas gerinant socialinę (taip pat ir verslo) aplinką. Kalbos apie migrantus sėjant jų fobijas – puiki proga paslėpti tikrąsias problemas.

Baigdamas grįšiu prie migrantų klausimo politiškumo. Tiek įsiteikimas bijančiai daugumai, tiek jos baimių sklaidymas yra politinis veiksmas. Vis dėlto iš politikų laukiame, kad jie ne vien pataikautų miniai, bet ir vestų šalį, vadovaudamiesi tiek sėkmingais savo istorijos pavyzdžiais, tiek geriausiais pasaulinės praktikos atvejais. Ar nėra taip, kad labiausiai migrantų reikia mums patiems?

Autorius yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Filosofijos ir komunikacijos katedros profesorius