Liepos mėnesį valstybinių miškų valdymo reformai Seimas uždegė žalią šviesą. Ir kaip tik tada juoda katė perbėgo tarp koalicijos partnerių „valstiečių“ ir socdemų. Socialdemokratai piestu stojo prieš miško lesyklėlių išardymą. Tuo metu savo balsus mainais į PVM lengvatą šildymui pasiūlė konservatoriai. To ir užteko, kad šitiek metų iš mirties taško nejudėsi reforma prasidėtų.
Aplinkos ministerija jau paskelbė, kad visi 42 urėdai ir generalinis miškų urėdas Rimantas Prūsaitis sulig Naujaisiais metais neteks darbo. Vietoje Generalinės urėdijos ir jai pavaldžių urėdijų bus įkurta viena valstybės įmonė. Jai bus ieškomi nauji vadovai, tarp jų – ir regionuose būsiančių padalinių galvos. Jau skelbta, kad ši didžiulė įmonė įsikurs Panevėžio rajone, Katinų kaime.
Viskas būtų gražu, tačiau yra vienas „bet“. Urėdai nebūtų urėdai, jei nesugalvotų, kaip išsaugoti sveiką kailį. Į DELFI redakciją jau kreipėsi girininkai, kurie demaskavo klastingą urėdų planą. O planas, kaip išlikti sistemoje, primena tikrų tikriausius sostų karus.
Tiesa, mąstančiam urėdui dabar sunkus apsisprendimo metas: kokiu keliu pasukti? Reikalauti girininko ar jo pavaduotojo galvos? Verta gerai pagalvoti! Po reformos valstybinių miškų sistemoje girininkas taps stambia ir reikšminga figūra. Jo įtaka turėtų išaugti. Tačiau tai reiškia, kad rokiruotė iš urėdo į girininko sostą gali nelikti nepastebėta. Akivaizdu, kad visuomenė ir Aplinkos ministerija apie tai sužinos. Tik klausimas, kokia tokiu atveju būtų ministerijos vadovybės reakcija: pateisinti ar pasmerkti?
Taigi šis kelias – mėgstantiems rizikuoti. Apdairesni ir tie, kurie nemėgsta šampano, jau svarsto kitą sostų karų scenarijų. Kai pagalvoji, visai minkštas ir girininko pavaduotojo sostas. Nuėjus šiuo keliu kiltų mažesnis pasipriešinimas, o gal ir ministerija ramesne sąžine užmerktų akis. Suprask, tokios čia ir pareigos, kam čia draskytis – tegu sau dirba.
Tačiau iš tiesų įtaka ne tokia jau ir maža. Tai – pogrinindinė pozicija, nereikia rodytis viešumoje, galima tyliai ir ramiai tvarkyti savo reikalus, oi, atsiprašau, valstybinių miškų reikalus. O ir atmosfera gera – amžinai savo buvusiam darbdaviui dėkingas girininkas bus puikus bendražygis ir nekaišios pagalių į ratus.
Urėdai pripratę prie pogrindinio darbo ypatumų. Dienos šviesa, kuri asocijuojasi su skaidrumu, jiems ne taip jau ir patinka. Todėl spėju, kad girininko pavaduotojo pareigos turėtų suvilioti didesnę dalį miško valdovų, kurie niekaip negali suprasti, kad atėjo metas, kai jie tapo tiesiog nereikalingi.
Vis dėlto jei įvyktų toks scenarijus, tai urėdijų reforma būtų iš karto sukompromituota. Girininkijų darbuotojams buvo kalama į galvą, kad reformos vėzdas smogs ne jiems, bet urėdijų galvoms, kad jie gali jaustis saugūs dėl savo ateities. Ar pasitikėtų šie žmonės naujomis reformomis ir apskritai mūsų valstybe, jei nutiktų priešingai? Atsakymą, manau, žinome visi.
Šis sostų karų scenarijus reikštų tik viena – valstybės laimėtą mūšį, bet pralaimėtą karą urėdams. Ši reforma bus indikatorius, parodantis, ko galime tikėtis iš kitų šios Vyriausybės reformų. Jei ji nepavyks, apie kitų sėkmę nėra ko ir kalbėti. Kaip tik todėl šiuo atveju labai svarbus Aplinkos ministerijos vaidmuo. Būtent ji turi laiku užkirsti kelią tokiems urėdų planas ir neleisti jiems perimti iniciatyvos valstybinių miškų sostų karuose.
Taip pat svarbu, kad ji nenusigręžtų nuo paprastų girininkijų darbuotojų ir neužmirštų savo duoto pažado po reformos pakelti atlyginimus miške labai sunkų ir reikalingą darbą dirbantiems miškininkams.
Tiesa, nereikia suabsoliutinti. Netiesa, kad visi urėdai kiaulės. Tikrai pažįstu tokių, kurie nesivels į sostų karų žaidimą ir nekurs savo išlikimo plano, kapodami girininkų ar jų pavaduotojų galvas. Tačiau yra ir kitų pavyzdžių, įrodančių, kad būna ir priešingai. Čia reiktų prisiminti buvusio generalinio miškų urėdo pavaduotojo Gintaro Visalgos istoriją, kai pernai jis policijos pareigūnams galimai bandė įbrukti 20 eurų kyšį. Įvairios kontraversiškos situacijos šį valdininką lydėjo ir prieš tai. Viena įdomesnių detalių: kartą naktį miške bėgdamas nuo žurnalistų jis išmėtė savo asmeninius daiktus ir dokumentus.
Kaip bebūtų, bet prasidėjus žiniasklaidos ir Aplinkos ministerijos vadovybės spaudimui jis pasitraukė iš generalinio urėdo pavaduotojo pareigų. Tačiau netrukus aukštas pareigas pradėjo eiti Alytaus miškų urėdijoje. Tai įvyko, kai tuometinis aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas buvo pasakęs, kad šis žmogus jam dirbant ministru valstybinių miškų sistemoje nedirbs. Bet dirba. Prieš pradėdamas eiti ministro pareigas Kęstutis Navickas DELFI konferencijoje taip pat griežtai įvertino G. Visalgos viražus. Ir užsiminė, kad miškų reforma tam ir vykdoma, kad tokių žmonių sistemoje neliktų.
Taigi G. Visalgai šioje reformoje, kad ir nepelnytai, tačiau vis tiek tenka garbingas vaidmuo. Jo likimas parodys, ar reforma pavyko sėkmingai. Jei šis žmogus naujai įkurtoje valstybinėje įmonėje ir toliau plėtos savo karjerą, tai reikš tik viena – skaidrumo miške daugiau neatsirado.
Atsižvelgiant į visa tai, lengvai atsikvėpti dar gerokai per anksti. Ir džiūgauti dar tikrai nėra dėl ko. Kol kas tai tik reformos pradžia. Ar ji pavyks, sužinosime pamatę, kuo baigėsi urėdų sostų karų žaidimas.