Nei romas, nei čigonas, nei į Lietuvą atvykęs juodaodis irgi nesu. Žinau, kas mano tėvai ir seneliai, visi gimė ir gyveno Lietuvoje. Man nepriklauso nei išmokos, nei mokestinės lengvatos, nei... Žodžiu, nepriklauso niekas, ko aš pats neužsidirbau. Ilgą laiką maniau, kad tai normalu. Dabar matau, kad man trūksta nuovokos.

Tuo pat metu esu kažkaip lyg ir kaltas, o gal jau kaltas ir be to „lyg ir“, kad dėl savo profesijos, išsilavinimo ir patirties išmanau žmogaus anatomiją ir fiziologiją, netgi turiu tai patvirtinančius dokumentus – egzaminų rezultatus. Apibendrinant galėtume sakyti, kad skiriu biologiškai pilnavertį individą nuo turinčio trūkumų.

Na, sakykime, žmogus, kurio sutrikusi pusiausvyra, mano manymu objektyviai skiriasi nuo to, kurio toji pusiausvyra nesutrikusi. Taip, tai akivaizdus skirtumas, jis taip pat pastebimas lyginant girtą asmenį su blaiviu. Negalėjimas turėti palikuonių daugelio žmonių suvokiamas kaip bėda ir dažnai ieškoma būdų, kaip ją atitaisyti. Tuo tarpu nenorėjimas turėti biologinių palikuonių, apsiribojant vien patiriamais malonumais, net ir visais įmanomais būdais nykstančioje Lietuvoje galėtų būti ramiausiai paliekamas individualiam apsisprendimui, neverčiant to politine problema.

Šarūnas Navickis
Kodėl turiu būti užgauliojamas, jei man neatrodo, kad gamtos dėsniais apibrėžti dalykai (t.y. visa mūsų būtis) gali būti privalomąja tvarka verčiami pasirenkamaisiais, įskaitant lytį arba tiesiog ją neigiant?
Bet kodėl turiu būti užgauliojamas, jei man neatrodo, kad gamtos dėsniais apibrėžti dalykai (t.y. visa mūsų būtis) gali būti privalomąja tvarka verčiami pasirenkamaisiais, įskaitant lytį arba tiesiog ją neigiant? Tačiau vien tokių abejonių visiškai pakanka, kad būtum apšauktas homofobu. Žinoma, jokia vietinė ar tarptautinė organizacija niekam neskirs milijonų internetinei svetainei įkurti ir nefinansuos pažiūrų sklaidos jau vien dėl tų priežasčių, kurias išdėsčiau pirmoje šio teksto pastraipoje. Tikriausiai nė tokios organizacijos nėra.

Štai Vilniuje ir vėl plevėsuos vaivorykštinės vėliavos, kurių spalvas pasisavino seksualinėmis mažumomis įvardijamos žmonių grupės. Ar jums patinka, kad toks gražus gamtos reiškinys, kokiu laikau vaivorykštę, tapo neišvengiamai susietas su kiek specifiniu seksu, niekas nė klausti neketina. Neklausia ir to, kaip jaučiasi visi kiti, kurie ne tik nepriskiria savęs minėtajai žmonių grupei, kai vien suabejojimas kurių normalumu jau laikomas jų teisų pažeidimu. Juridiškai jos įvardijamos „žmogaus teisėmis“.

Ar kas nors atkreipė dėmesį į tokią „smulkmeną“, kad tokiais paradais nesižavintieji irgi yra žmonės ir taip pat turi teises? Gal jau nebeturi? Arba yra ne žmonės? Galbūt – mažiau žmonės? Kodėl turiu palaikyti, netgi mėgti tai, kas mano – šiek tiek biologijoje besigaudančio žmogaus – nuomone yra ne norma, o nukrypimas, o mano vaikams jau nuo ikimokyklinio amžiaus galima diegti tokio pobūdžio „toleranciją“ (kabutės todėl, kad mano požiūriu tolerancija čia nė nekvepia) pasakomis apie du įsimylėjusius princus? Tačiau kol tą savo gyvensenos propagavimą varo viena pusė (patogumo dėlei vadinkime juos tolerantais) – viskas tarsi gerai, palaikymas oficialiojoje žiniasklaidoje, valstybiniu lygiu ir žinoma iš Europos Parlamento. Viskas apsiverčia ir tampa savo priešingybe tą akimirką, kai kas nors pamėgina nuo šitos „gyvenimo būdo reklamos“ apsiginti – toks ar tokia tampa ir homofobu, ir tamsuoliu, atsilikusiu nuo kultūros, ir runkeliu, ir agresyviu buduliu, ir naciu, ir visokiu kitokiu baubu.

Norite pavyzdžių? Lyg tyčia teko dalyvauti tokioje televizinėje laidoje, kurioje prie kryžiaus kalami buvo ne žydraspalvio, o tautiško parado organizuotojai, drįsę eitynėmis pažymėti Valstybės atkūrimo dieną. Oi, kaip jiems kliuvo! Už patriotizmą, už Tėvynę, už aprangą – tiesiog už tai, kad jie yra. O fone nenuilstamai sukosi filmukas apie Breiviką – suprask, šitie irgi tokie patys... Na, o kad būtų dar smagiau, laidą gyvai įgarsino tokie personažai, kaip būsima (tikriausiai) dainininkė, pasivadinusi „Mischief“ (angl. „žala, klasta, blogybė, nuostolis, bėda “) ir tolerancijos bei visų kitų galų meistras Jurijus Smoriginas. Pastarasis pasirodė ypač jautrus sau (sako, menininkas; arba – dėl to, kad menininkas), bet visiškai nejautrus kitiems, ir netekęs progos tarp įvairiomis intonacijomis skeliamų užgauliojimų vis įterpti savo mėgiamo „aš, aš, aš“, išbėgo lauk. „Mischief“ garsino laidą gerokai ilgiau, tačiau garsui išsekus, o argumentų taip ir neatradus ir ji pabėgo iš įrašų studijos.

Šarūnas Navickis
Man nesuprantama, kaip tolerancija gali būti agresyvi, tačiau kaskart gaunu patvirtinimus, kad būtent taip ir yra, matydamas, kaip tolerantai visaip provokuoja ir dergia tuos, kuriuos jie patys paskelbia homofobais – žodžiu, visus kitus.
Tuo tarpu argumentuoti, kokį pavojų galimai kelia vaivorykštinės ar kokios kitokios įsivardijusios mažumos, teko šių eilučių autoriui. Gyvendamas Londone užpildžiau anketą darbui gauti, kurį siūlė viena iš šio miesto rajonų tarybų, taigi, pozicija privalomąja tvarka atitinkanti Europos Sąjungos standartus (svarbu). Pareigos – bendruomenės treneris, darbas – organizuoti sportinius savaitgalius rajono parkuose bei viešose sporto aikštelėse, žodžiu, sveikatinimo veikla, tai yra tai, ką daug metų ir darau. Reikalavimai: ne mažiau du metai studijų (viršiju keletą kartų), darbo patirtis – irgi tiek pat (viršiju dešimt kartų), žodžiu, pagal profesinius gebėjimus jaučiausi pakankamai konkurencingas. Tačiau baigus pildyti pagrindinę anketos dalį, pasirodė dar vienas lapelis, pavadintas „Equal opportunities“ (angl. „lygios galimybės“), o jame užduoti klausimai jau buvo gerokai kitokie. Kokia etninė kilmė? Lytis? Invalidumas (treneriui!) ? Pagaliau – ar priklausote seksualinėms mažumoms?

Darbo, suprantama, negavau, bet mokėdamas kalbą oficialiai užklausiau, kokios kvalifikacijos yra konkurso laimėtojas ir kuo vadovaujantis tas darbas atiteko jam (jai), o ne man. Atsakymas irgi nenustebino – nugalėjo žmogus sunkiai ištariama pavarde, kokios paprastai būna atvykusių iš Afrikos žemyno, paaiškinat, kad tas asmuo dalyvauja „integracijos programoje“ – taigi, ne todėl, kad atitiko darbo kriterijus geriau už mane, o dėl... na, juk akivaizdu, dėl ko? O jei dar ir seksualinė mažuma? Štai kiek pranašumų. Tačiau lietuvis juk visada ras darbo statybose, ypač kai Londone statomas olimpinis miestelis, o tėvynėje jis kaltinamas nacionalizmu.

Man nesuprantama, kaip tolerancija gali būti agresyvi, tačiau kaskart gaunu patvirtinimus, kad būtent taip ir yra, matydamas, kaip tolerantai visaip provokuoja ir dergia tuos, kuriuos jie patys paskelbia homofobais – žodžiu, visus kitus. Kaip koks nors labai abejotino intelekto ir be jokios bendravimo kultūros žmogelis aprėkia kitą vien dėl to, kad šis nestoja po vaivorykštės vėliava, dar ir primindamas, kad tai jo teisė. Žinoma, jei toks gauna bent menkiausią atsaką, pagal principą „kaip šauksi, taip atsilieps“, kaip mat prasideda šūkalojimai, o neretai ir teisminiai procesai dėl „pažeistų mažumų teisių“. Pagaliau ir pačios „žmogaus teisės“ vis labiau tampa „tų žmonių teisėmis“, vadinančių save mažumomis. Kas bendro tarp jų visų? Mano nuomone, tai veikimo principas „patys muša, patys rėkia“.

O ką manote jūs?

P.S. Iki šiol maniau, kad esu tiesiog normalus ir to pakanka, kad išgyventum. Dabar matau, kad normalumas ir yra tikrosios mažumos požymis, atsidūrusios agresyvios tolerancijos apsuptyje ir jog būtent šios mažumos išlikimui kylanti grėsmė yra kur kas didesnio mąsto, nei kad atrodo neįsigilinus.