Šiek tiek, žinoma, sumažina – be socialinių išmokų skurdo rizikos lygis būtų beveik 7 procentiniais punktais aukštesnis. Taip pat skurstantiesiems (nors toli gražu ne visiems) palengvina gyvenimą įvairios kompensacijos ir lengvatos, kurios į pajamas neįskaičiuojamos. Tačiau iš esmės tai padėties nekeičia. Kylančios kainos, ypatingai būsto išlaikymo išlaidos, greitai ištirpdo net ir padidėjusias pajamas. Ir reikia pripažinti, kad didelę dalį skurstančiųjų valstybės socialinės apsaugos sistema apskritai neapsaugo.
Štai konkretus atvejis: nelegaliai dirbantis žmogus pasakoja, kad dabar gyvena kaimo name su dar 6-7 likimo broliais. Darbdavys juos susirankiojo mieste prie šiukšlių konteinerių. Jie sutiko važiuoti į kaimą, nes žiemą neturi kur gyventi. Gyvena ten ir moteris – padegėlė, kurią po gaisro taip pat susirado apsukrusis darbdavys ir kuri dabar vyrams verda. Maitinasi prastai, košėmis ar sriuba, mėsos niekada negauna. Žiemą vyrai miške ruošia medieną už penkis litus per dieną, iš tos sumos jiems dar atskaito už rūkalus. O jeigu kas suserga? Išveža į miestą ir palieka gatvėje –jau du mirė... Ne valdžios pareigūnas aptiko šį atvejį, o vietinė gyventoja, kuri žmogų užkalbino. Ir nenori tie vyrai skųstis valdžiai, nes dabar pastogę turi, o praradę šį darbą – nieko neturės.
Štai dar du pavyzdžiai: penkių vaikų motina gyvena su girtuokliu vyru jo tėvų name, savo tėvų nebeturi. Kai vyras siautėja, ji išeina su vaikais į mišką, pasislepia šiene, kartais visą naktį išbūna. Vaikai pasidarę neramūs, baikštūs. O kur ji su vaikais gali glaustis? Arba senuko atvejis: niekad nevedęs, gyvena vienas trobelėje, nėra kam padėti, o jis vargsta be patogumų namuose, vos pajėgdamas atsinešti iš šulinio vandens ...
Aišku, jokia valstybės piniginė parama negelbės šių žmonių, jiems reikia žmogiško dėmesio, paslaugų, nakvynės namų, socialinių darbuotojų pagalbos, dienos centrų. Galima didinti pensijas, vaikų išmokas, finansuoti darbo biržos programas, o vis tiek šių žmonių ir tūkstančių kitų padėtis nesikeis.
Valdžia tai mato ir pripažįsta: nacionalinėje socialinės apsaugos strategijoje pabrėžiama, kad socialinių paslaugų sistemą būtina plėtoti. Šiokia tokia pažanga pastaraisiais metais padaryta, tačiau nuo kilnių tikslų ir sparnuotų strategijos frazių iki tikrovės dar labai toli. Toli nes valstybės priemonės neatitinka tikslų. Priemonės kartoja jau ir taip vykdomas veiklas, o laukiamas rezultatas – dažnai tokio pobūdžio: „bus sudarytos galimybės įvertinti profesinius polinkius“, „bus konsultuojama daugiau ekonomiškai neaktyvių gyventojų“, „bus suteikiamos kokybiškesnės paslaugos“... Ar tokie turėtų būti siekiami rezultatai? Geriausiu atveju, tai tik maži žingsneliai į tikslą.
Be to, valstybė nelaiko visų svertų savo rankose. Daug priklauso nuo savivaldybių, taip pat nuo seniūnijų ir bendruomenių. Tačiau šie veikėjai nepakankamai įtraukiami nei į nacionalinių strategijų kūrimą, nei į sprendimų priėmimą ir vykdymą, nors ir deklaruojama būtinybė decentralizuoti socialinę politiką. Nėra ir koordinuojančių mechanizmų, kurie leistų derinti, tarkim, švietimo įstaigų, sveikatos apsaugos, socialinės paramos skyriaus ir kitų institucijų veiklą vietos lygmenyje. O spręsti žmonių problemas reikia seniūnijose ir bendruomenėse.
Kaip išeiti iš akligatvio?
Šiais metais vykdytas projektas „Lietuva be atskirties ir skurdo“ (LabAS) buvo mėginimas diegti piliečių dalyvavimo vietos savivaldos ir nacionalinėje politikoje praktiką. Penkiuose rajonuose buvo sudarytos darbo grupės iš vietinių žmonių. Darbo grupės Alytaus, Jurbarko, Kauno, Mažeikių ir Panevėžio rajonuose buvo supažindintos su nacionalinės socialinės politikos tikslais ir priemonėmis, rinko ir analizavo informaciją apie skurdą ir atskirtį savo vietovėse.
Nors Konstitucijoje užtikrinama piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį ir laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų darbą, kai kur darbo grupės patyrė savivaldos pareigūnų priešiškumą, nenorą dalintis informacija, tarsi žmonės kištųsi ne į savo reikalus. Ir kai kurie darbo grupių nariai prisibijojo valdininkų – jie buvo įsitikinę, kad dirbant savivaldybėje ar nevyriausybinėje organizacijoje už kritiką galima susilaukti nemalonumų.
Kita problema– žmonėms ne visuomet suprantama valdiška kalba ir formuluotės, ne visuomet aišku, kaip interpretuoti statistikos duomenis. Tai problema ne tik žmonėms, bet ir valdžios pareigūnams – sėkmingam politikos įgyvendinimui reikia žmonių dalyvavimo ir paramos. Dėl to reikia aiškintis ir diskutuoti, nes vietos žmonės turi naudingų įžvalgų, pagrįstų nuomonių apie tai, ką reikėtų daryti.
Savivaldybės viena nuo kitos labai skiriasi, ne tik tos penkios, kuriose vyko projektas, bet ir likusios. Tai tampa aišku tik apsilankius jų internetinėse svetainėse – vienur informacijos gyventojams daug, kitur ji labai šykščiai pateikiama. Negalima sakyti, kad nėra gerų poslinkių. Vienur merai su bendruomenėm puikiai bendradarbiauja siekdami bendrų tikslų. Yra nuostabių seniūnų, sugebančių kūrybingai spręsti socialines problemas, bendruomenių sąjūdis nuolat stiprėja. Tai kodėl taip negalėtų būti visur?
Galėtų. Bet reikia, kad nacionalinė valdžia gintų piliečių konstitucines teises ir įgalintų bendruomenes ir visuomenines organizacijas dalyvauti savivaldoje kaip lygiateisius partnerius –juk tokia ir turėtų būti savivalda. Taip pat reikia, kad deklaruojami prioritetai būtų adekvačiai finansuojami ir „socialiai orientuotas biudžetas“ būtų suprantamas ne kaip populistinio perskirstymo didinimas, o kaip esminis problemų sprendimas investuojant į tobulesni valdymą, infrastruktūrą ir paslaugas.
Nuo ko pradėti?
Jau ateinančiais metais bus kuriama nauja socialinės apsaugos ir aprėpties strategija. Ją turėtų rašyti ne įvairios žinybos Vilniuje, kaip iki šiol, o savivaldos ir bendruomenių bendros darbo grupės savivaldybėse. Savivaldybės, savo ruožtu, rekomendacijas dėl valstybės politikos galėtų pateikti savo apskričių viršininkams, o apskritys su Vyriausybe galėtų derinti nacionalinį projektą. Rezultatas –teritoriniai veiksmų planai kiekvienoje savivaldybėje ir apskrityje, o nacionalinis planas būtų pagrįstas žmonių lūkesčiais.
Bet to neužtektų. Tam, kad paskatintų tarpžinybinį darbą, taip pat viešojo, nevyriausybinio ir verslo sektorių bendradarbiavimą regionuose, Vyriausybė turėtų įsteigti nepriklausomą fondą, kuris finansuotų skurdo ir socialinės atskirties mažinimo projektus visoje šalyje. Fondas turėtų būti valdomas nepriklausomos tarybos, panašiai kaip Lietuvos Radijas ir Televizija, išlaikyti politinį neutralumą. Tam nereikėtų didelių lėšų, pakaktų persvarstyti prioritetus, nekišti pinigų ten, kur nematyti jokių rezultatų, ir realiai įgyvendinti deklaruojamus tikslus. Tai skatintų socialinės politikos lankstumą, užtikrintų bendruomenių ir visuomeninių organizacijų nepriklausomybę nuo vietinių valdininkų ir net nuo ministerijų, ir įgalintų piliečius reikalauti, kad socialinės problemos būtų sprendžiamos veiksmingiau, bei patiems dalyvauti tuose sprendimuose. Tai jau būtų naujos politikos pradžia.
* Autorė yra Pilietinės visuomenės instituto ekspertė, projekto „Lietuva be atskirties ir skurdo“ („LabAS“) koordinatorė. Straipsnis parengtas pagal projektą „LabAS“, kurį finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už turinį neatsako.