Adomaitis ne be pamaldaus virpulio balse skuba korespondentę patikinti: „Be abejo. Tikrai nesitikėjau, jaučiausi nustebintas ir sujaudintas.“
Artistas, matyt, dar ir šiandien šventai tiki, kad Putinas yra ištikimas jo talento gerbėjas, o ir apskritai mano, cituoju R.A., jog „rusai – šaunuoliai. Jie puikiai moka organizuoti šventes, nepamiršta jubiliejų, puoselėja tradicijas“. Jeigu manytume, kad žymusis mūsų artistas – ganėtinai išsilavinęs žmogus ir dar yra gana guvaus proto, tai galėtume tikėtis, jog jis pajėgia suprasti, kaip veikia Kremliaus puoselėjamos imperinio mąstymo tradicijos.
Dėl viso pikto trumpai tą mechanizmą apibūdinsiu.
Nebūkime naivūs – Kremliaus specialistai akylai stebi nuotaikas buvusiose sovietinėse „respublikose“. Tarp tų specialistų domėjimosi objektų būtinai yra ir buvusios ano meto garsenybės: estrados artistai, sportininkai, mokslininkai, na ir, žinoma, aktoriai. Ypač kino. Kikabidzė, Artmanė, Banionis... Savaime suprantama, sendami žmonės su nostalgija prisimena gražiausius savo gyvenimo metus ir sunkiai prisitaiko vis greičiau kintančioje dabartyje. Atsiranda noras niurzgėti dėl puolusios moralės, neteisingos valdžios, nepakankamos pagarbos senimui ir t.t. Vieni sugeba senti oriai ir savo nuogąstavimus, pasivaidenimus bei nepasitenkinimą viskuo aplinkui pasilaiko sau, kiti, atvirkščiai, deda viską į šuns dienas nė neprašomi. Va šitie minėtiems specialistams ir reikalingi.
Kad Putino žiniasklaida galėtų mikliai masėms pacituoti, kokios, pavyzdžiui, nežmoniškos gyvenimo sąlygos yra kur nors Gruzijoje ar Lietuvoje, kokie ten valdžią užgrobę nacionalistai yra nedėkingi beširdžiai monstrai. Dar labai naudinga, kai tie seni bambekliai negaili pagyrų Rusijai. Ten ir tradicijos, girdi, saugomos, ir pats valstybės vadovas jubiliejaus proga nepamiršta pasveikinti. Klausimas, ar sunku iš Maskvos atsiųsti kokį sveikinimą mūsų įsižeidusiai dėl nepakankamo dėmesio žvaigždei, kad paskui gautum reikalingų dividendų? Išlaidos juk visiškai menkos. O dividendai iš to gana konkretūs: vidiniam vartojimui dar kartą išmetami „įrodymai“, kad, cituoju iš atminties Putiną, „SSSR suardymas buvo didžiausia XX amžiaus katastrofa“, o „artimajame“ užsienyje yra papildomų progų pakurstyti nesantaiką, neleisti rastis ir stiprėti visuomenės solidarumui. Drumstame vandenyje, žinia, lengviau žvejoti.
Bet vis vien sveikinimai savimeilę glosto. Nelabai svarbu, iš kieno lūpų. O ir vilties yra, jog tavęs 2015 metais nepalaikys tikru pribaltu. Juk tokie nuopelnai tarybiniam menui! Gal net žmoną leis kartu su savimi į Maskvą pasiimti?
Dabar kito artisto istorija. Visai neseniai žinomas aktorius Donatas Banionis savo brandžiausios kūrybos mieste Panevėžyje pateko į nemalonią istoriją. Būdamas Aukštaitijos sostinės garbės pilietis jis turi teisę miesto transportu važinėti nemokamai. Bet vieną negražią dieną žmogus ėmė ir pamiršo namuose atitinkamą pažymėjimą. O čia, žinoma, intelekto nesugadintais veidais kontrolieriai jį už pakarpos ir jau bevelką į policiją. Mat įžymiojo aktoriaus jie nepažino ir apie garbės pilietį Banionį apskritai nieko nebuvo girdėję. Gerai, kad kiti keleiviai įsikišo ir aktorių išvadavo. Labai bjauri istorija. Labai liūdna, kad net Panevėžyje esama suaugusių Banionio nepažįstančių žmonių. Bet čia jų, o ne garsaus aktoriaus bėda. Aktorius turi savo problemą: jam geriau Rusijoje. Iš tiesų problema – ne kur Banionis geriau jaučiasi, o kad skuba apie tai plačiai pranešti. Geriausia – kokiam pro šalį prabėgančiam dienraščio reporteriui. O jau tas žino, ką daryti.
Mūsų lietuviškas nesugebėjimas ar/ir nenoras džiaugtis saviškių sėkme, vertinti jų nuopelnus labai bjaurus ir gėdingas dalykas. Didesnė gėda būtų, jei kuris nors mūsų valstybės vadovų prisigertų iki žemės graibymo kokio nors užsienio vizito metu. Kaip tai buvo atsitikę Jelcinui. Ką su tokia gėda daryti, puikiai pademonstravo aukštas rusų pareigūnas Primakovas Lietuvoje mūsų žurnalistų paklaustas, kaip vertina Jelcino nuotykius. Jo atsakymas buvo trumpas ir aiškus: apie savo prezidentą užsieniečiams niekada nepasakysiu nė vieno blogo žodžio. O tikrai buvo už ką.
Čia pats metas pereiti prie „Samsono“ tarybinių dešrelių.
Mėsos produktų kompanija „Samsonas“ neblogai išstudijavo Lietuvos mėsos valgytojų preferencijas, kaip mėgsta sakyti sociologai. Išstudijavo ir nutarė, kad geresnės kokybės dešrą pavadinus „tarybine“ ji bus populiaresnė nei kokia „Šeimininkių“, „Artojų“ ar „Tradicine“ pavadintoji. Ir neapsiriko. Tiesa, kai kam toks pavadinimas net labai nepatinka. Pirmiausia dėl įžūlaus prasmių sukeitimo, nes kas jau kas, o kokybiški mėsos gaminiai ir sovietinė (tarybinė) santvarka neturi nieko bendra. Nekalbu apie kolchozninkų namuose kimštą skilandį ar karbonadą iš spec. parduotuvės, kalbu apie švinktelėjusias kanopas apskretusiame gastronomo šaldytuve. Tas prasmių sukeitimas apogėjų pasiekė ilgokai transliuotoje „Tarybinių“ dešrelių reklamoje. Pamenate? „Viskas apgaubta rūpesčio, viskas kas geriausia... „Tarybinės“ dešrelės.“ Tai čia, suprask, apie tuos laikus, kai sviesto negalėjai nusipirkti, jei neturėjai atsinešęs į ką suvynioti. Bet sviesto ir musių būdavo daugmaž reguliariai. Apie bent kiek padoresnę mėsą to anaiptol nepasakysi. Tie, kurie sovietų planinio ūkio laikais sulaukė bent dešimties, tie prisimena.
Šią savaitę DELFI pasirodė „Patriote“ pasivadinusios pilietės rašinys „Kodėl aš neperku tarybinės dešros“. Nieko ypatinga. Tiesiog pasakyta, kad „jeigu įmonė savo geriausią produktą (be mėsos pakaitalų!) pavadina „tarybiniu“, kažkas Lietuvoje ne taip“. Kad tikrai „ne taip“, patvirtina didesnė dauguma iš beveik tūkstančio komentarų, kuriuose su begaliniu įsitikinimu aiškinama, jog ne tik mėsos gaminiai sovietiniuose gastronomuose buvo puikūs (ir beveik niekada jų netrūkdavo), bet ir kad apskritai tuomet kone viskas buvo daug geriau. Nevardysiu kas. Gaila popieriaus.
Kokią dalį tų komentuotojų kamuoja sveiką protą temdanti, bet visiškai suprantama jaunystės dienų nostalgija, galima tik spėlioti. Taip pat tik spėlioti galima, iš kur žmonių tas nenugalimas noras žemintis prieš svetimus. Gal dėl to neišdeginamo baudžiauninko sindromo? Jeigu taip, tai tuomet, suprantama, nei sovietų valdžia mums nebuvo tokia jau svetima, nei šeimininkiško Rusijos didžiūnų dėmesio mums niekada nebus per daug. Kad tik nepaliktų vienų.
Naujausiame "Atgimime" taip pat skaitykite:
Kam labiausiai Trišalėje taryboje rūpi mūsų atlyginimai ir darbo sąlygos, aiškinasi Indrė Kumpikevičiūtė.
Vytautas Landsbergis piktinasi, kad NKVD nuosprendžiai tampa svariais argumentais šiandienos bylose.
Apie tuščios laikmenos mokesčio peripetijas rašo Džina Donauskaitė.